Žmonių su negaliomis integracijos aspektu Vokietija nėra lyderė, tačiau šalies meno lauke pakanka praktikų, įrodančių, kad kūrėjai mokosi iš geriausiųjų ir noriai tobulėja.
Čia pakanka pavyzdžių, primenančių, kad vengdami negalias turinčiųjų integracijos, patys save apvagiame. Vienas jų – tarptautinis festivalis „No Limits“, pradėjęs veiklą 2005-aisiais ir iki šiol nepaliaujantis augti bei auginti. Ne tik žmones, bet ir tikslus: pradžioje siekę įrodyti, kad negalias turintys žmonės geba kurti profesionaliai, šiandien organizatoriai turi galimybę ne tik kelti, bet net ir spręsti gilesnes problemas.
Apie kartais nutrūkstantį, tačiau iki šiol nesustojantį, tarptautinės sėkmės sulaukusį ir aukščiausio lygio menininkų spektaklius pristatantį festivalį „No Limits“ kalbamės su vykdančiąja prodiusere Elisabeth Schelhas ir programos kuratorių komandos nare Christina Schelhas.
Kaip apibūdintumėte žmonių su negalia integraciją į kultūros ir meno lauką Vokietijoje?
Christina Schelhas: Manau, pastaraisiais metais šalyje įvyko daug teigiamų pokyčių. Prieš maždaug dvidešimt metų mums pradėjus organizuoti festivalius, daug kas tai laikė socialine veikla. Žmonės netikėjo, kad egzistuoja negalias turintys profesionalūs menininkai, o šiandien tuo niekas nebesistebi.
Pasikeitė ir festivalis. Pirmajame orientavomės į tai, kaip pritaikyti spektaklius negalias turintiems publikos nariams. O šiandien mūsų tikslas yra diskutuoti ir ieškoti kelių, kaip negalias turinčius žmones integruoti į profesionalų darbą užkulisiuose ir kūrybinėse komandose.
Elizabeth Schelhas: Taip pat – įgalinti profesionalus su negalia užimti sprendimų priėmėjų pozicijas, kad jų balsai būtų iš tikrųjų girdimi ir svarbūs.
Ar to Vokietijoje iki šiol nėra?
Elisabeth: Žmonėms su negalia kūrybinė teatro struktūra gali būti per sudėtinga. Jai būdingos itin intensyvios darbo valandos, kurios ne visiems yra fiziškai pakeliamos. Su tuo nesusitvarkantys netenka galimybės tapti kūrybos proceso dalimi.
Christina: Nepalankūs ir vokiškų teatrų pastatai, kurių dauguma yra seni ir priklauso kultūriniam paveldui. Dėl šios neliečiamybės neįmanoma jų pritaikyti žmonėms su negalia, nepaisant net to reikalaujančių įstatymų. Todėl, pavyzdžiui, vežimėliuose sėdintiems asmenims keliauti po pastatų aukštus tenka dekoracijoms skirtais liftais.
Laimė, keisti bendrą požiūrį šiandien padeda ir kintanti edukacija. Atsiranda specialios žmonėms su negalia skirtos programos, atsiveria universitetai. Kai kurie net specializuojasi į, pavyzdžiui, kognityvinių ir mokymosi sutrikimų turinčius asmenis. Taip negalias turintys asmenys Vokietijoje įgyja galimybę žengti pirmuosius žingsnius siekdami tapti profesionalais.
Kokio dydžio komanda kuria festivalį „No Limits“?
Elisabeth: Turime apie dešimt žmonių, iš kurių du dirba nuolat, o likusieji yra laisvai samdomi. Gretà yra programos kuratorių komanda, į kurią šįmet įtraukėme tris negalias turinčius profesionalus.
Christina: Mums labai svarbu, kad kūrybinėje komandoje būtų negalias turintys žmonės ir kad jie dalyvautų priimant sprendimus. Todėl skelbėme atvirą kvietimą organizacijoms ir iš visų paraiškų atrinkome „Theater Thikwa“ (anot Kulturradio, tai yra „žinomiausias Vokietijos teatras, kuriame kurti susirenka negalias turintys menininkai“ – aut. past.), kuris padėjo suformuoti programos kuratorių komandą. Šis bendradarbiavimas mus išmokė daugybės dalykų apie skirtingas negalias turinčių kūrėjų galimybes ir drauge padėjo sukurti nepaprastai skirtingą, universalią, daugybę estetikų atskleidžiančią programą.
Kokiais principais, taisyklėmis ar užduotimis vadovaujatės kurdami programas?
Elisabeth: Be abejo, mums aktualūs tik profesionalų sukurti spektakliai. Pasirinkimas nėra milžiniškas, tačiau per daugybę metų užmezgėme stiprius ryšius ir tvirtą tinklą su įstaigomis, kurios mus nuolat informuoja apie savo projektus ir premjeras. Taip pat nuolat sulaukiame paraiškų su pasiūlymais dalyvauti festivalyje.
Beje, organizuojame ne vien tik „No Limits“. Turime festivalį Maince, kas antrus metus rengiame festivalį Brėmene. Dar turime du didelius vasaros festivalius. Kiekvienam miestui ir renginiui taikome skirtingus atrankos kriterijus. Berlyne, žinoma, labiau orientuojamės į eksperimentinius, provokatyvesnius, iššūkius keliančius kūrinius. Taip pat atsižvelgiame į teatrų, kuriuose rodome spektaklius, publiką ir jos įpročius.
Christina: Aš pabrėžčiau, kad ieškome išskirtinių spektaklių, kuriems būdinga unikali estetika. Taip pat stengiamės atsižvelgti į politinę kūrybos pusę: ar spektaklis buvo kuruojamas negalią turinčio žmogaus.
Ar dažnai sulaukiate festivalių recenzijų?
Elisabeth: Žiniasklaidos dėmesio mums netrūksta, nes „No Limits“ yra tarptautiniu mastu žinomas festivalis, dėl kurio žmonės kartais atvyksta net iš Honkongo. Be to, socialiai jautrių grupių integracija visuomet yra gera tema tekstų autoriams.
Christina: Grįžtant prie pokalbio pradžioje aptartų pokyčių, noriu paminėti, kad kritikų tekstuose taip pat matau teigiamų poslinkių. Anksčiau sulaukdavome kone vien teigiamų recenzijų. Reklamos požiūriu tai yra naudinga, tačiau drauge suprantame, jog profesionalai veikiau palaiko nei vertina spektaklius. Neigiamų nuomonių sulaukdavo tik labai prasti kūriniai. Šiandien turime įvairesnių tekstų, be to, rašantys įgyja žinių, kaip tai daryti etiškai.
Elisabeth: Kita vertus, po festivalio spektaklių daug žiūrovų ploja stovėdami, nors Berlyne tai nėra įprasta. Vis dėlto negalime atmesti tikimybės, kad mūsų publika taip pat labai įtrauki, tad galbūt žmonės išties jaučia šventinę, pakilią nuotaiką.
Ar jaučiate poreikį sąmoningai edukuoti publiką, kad į „No Limits“ spektaklius ji eitų žiūrėti profesionaliojo meno, o ne, kaip minėjote, socialinės veiklos?
Elisabeth: Manau, kad spektakliai kalba patys už save: žmonės ateina ir patys pamato kokybę.
Christina: Mūsų viešųjų ryšių atstovas Holgeris Rudolphas daug kalba su žmonėmis, taip pat – konsultuoja kritikus etiško kalbos vartojimo klausimais. Deja, tekstuose kritikai vis dar per dažnai apibūdina negalias turinčius žmones kaip sergančius ar kenčiančius. Svarbu tai keisti.
Elisabeth: Be to, kiekviename festivalyje rengiame teatro mokslininkės ir kritikės Theresos Schütz seminarus studentams, rašantiems apie scenos kūrinius.
Tačiau nepamirškime, kad mes taip pat edukuojamės. Ypač kviesdami kūrėjus iš įtraukties klausimais pažangesnių valstybių, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės. Štai menininkė Claire Cunningham visuomet pateikia daug reikalavimų: įtraukti gestų kalbą, vežimėliuose sėdinčius ir vaikštančius žmones įleisti į salę tuo pačiu keliu. Esame raginami nuolat ieškoti kompromisų, nes pastatai, kaip minėjo Christina, Vokietijoje nėra palankūs judėjimo negalias turintiems žmonėms.
Christina: Tai siaurina erdvių pasiūlą: kai kurių bendradarbiauti norinčių teatrų negalime rinktis vien dėl to, kad jų neįmanoma pritaikyti negalias turinčių žmonių poreikiams.
Ar galėtumėte apibūdinti etišką žmones su negalia įtraukiantį spektaklį?
Elisabeth: Svarbiausia, kad kūrinyje būtų rodoma tai, ką parodyti nori negalias turintys menininkai. Jei žiūrėdami spektaklius jaučiame, kad atlikėjai nelabai supranta, ką daro, nes daugumą sprendimų priėmė kiti, mums tai neįdomu.
Štai šių metų festivalyje viešėjusi Portugalijoje įsikūrusi trupė „Dançando com a Diferença“ pakvietė gerai žinomą choreografę Marlene Monteiro Freitas, kuri pastatė spektaklį ÔSS. Ji mums pasakojo apie kūrybos procesą, kuriame patys atlikėjai improvizavo kalbėdami apie savo norus. Pavyzdžiui, spektaklyje yra sunki, ekstremali gimdymo scena. Jos pageidavo pati atlikėja, kuri realybėje negali turėti vaikų.
Ar pastebite skirtumus tarp atlygių menininkams su negaliomis ir jų neturintiems kūrėjams?
Elisabeth: Sunku pasakyti, nes atlygiai priklauso nuo daugybės faktorių. Pavyzdžiui, minėta Cunningham yra pripažinta ir išskirtinai populiari menininkė, kurios atlygis yra didesnis nei daugumos. Kai kurie spektakliai kainuoja mažiau, nes jie naudojasi išlaidas dengiančiais socialiniais fondais.
Christina: Iš tiesų tai – jautri tema. Paradoksalu, kad kai kurie Vokietijos įstatymai nėra palankūs mokėti didesnius atlygius: jei aktoriai teatruose turi etatus, tam tikrą sumą viršijančios papildomos pajamos yra stipriai apmokestinamos.
Vadinasi, diskriminuojami ne negalias turintys, o daug dirbantys ir norintys užsidirbti. O ar vykdote kokias nors praktikas, siekdami pritraukti negalias turinčią auditoriją? O gal jie patys jus randa?
Elisabeth: Mūsų viešųjų ryšių atstovas Holgeris Rudophas tiesiogiai informuoja bendruomenes apie mūsų renginius, nuolat su jomis palaiko ryšį. Be to, spektaklius rodydami trijuose Berlyno teatruose (žymiausiame Vokietijos laisvajame teatre HAU ir negalias turinčių asmenų trupes subūrusiais „Theater Thikwa“ bei „RambaZamba“), natūraliai pritraukiame jų publiką, kurioje yra ir negalią turinčių žmonių.
Taip pat stengiamės paversti spektaklius kuo labiau prieinamus negalios paliestiems žmonėms, tad daug jų turi garsinį vaizdavimą ir yra verčiami į gestų kalbą. Kartais net teatrų kavines perkeliame į pirmą aukštą, kad į jas būtų lengva patekti visiems.
Christina: Šįmet pirmą kartą turėjome vadinamuosius „access friends“ (liet. „prieinamumo draugus“) – žmones, kurie gali pasitikti žiūrovus netolimose stotyse ir palydėti iki teatrų.
Elisabeth: Tik kol kas šia paslauga niekas nepasinaudojo. Matyt, tam reikia laiko ir kantrybės. Kaip ir kiekvienam pokyčiui.
Ačiū už pokalbį!
-----
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
