Praeitų metų rudenį Vilniuje vykęs tarptautinis Europos teatrų tinklo IETM plenarinis susitikimas nagrinėjo Rytų ir Vakarų Europos teatrų tendencijas praėjus 20 metų po geležinės uždangos griūties. Kalbėta, jog Rytų teatras, mėgdžiodamas Vakarų madas, ima netekti savo meninio identiteto, o globalizavimo epopėjos sūkuryje Rytai Vakarams nebėra tokie patrauklūs, kokie buvo anksčiau. Diskutuota, jog pats opiausias finansinių trūkumų, netinkamų menui sąlygų ir ligotos kultūros politikos klausimas, žinoma, yra dangstomas ir pasaulinės finansinės krizės padariniais; tačiau vis dar lieka iškreiptas meno finansavimo dėsnis, dažnai verčiantis Rytų Europos teatrus ar kultūrines organizacijos tiesiogine to žodžio prasme „išsikovoti“ valstybės finansavimą, primena tragikomišką farsą.
Visgi finansiniai sunkumai užklumpa ne tik Rytų, bet ir Vakarų meną, o visko mačiusiam pastarajam kartais net tenka griebtis ir antro atsarginio plano. Todėl simboliška, o gal ir visiškai suprantama, jog šių metų pavasarinis IETM susitikimas kaip tik ir įvyko geležinės uždangos mieste Berlyne, kurio skolos siekia net 66 milijardus eurų. Čia balandžio viduryje suvažiavę per 500 kultūros ekspertų ieškojo plano C, švęsdami ir kontempliuodami krizę (tema: Searching for Plan C. Celebrating and Cerebraling the Crisis). Simboliška ir tai, kad suvažiavimo diskusijos vyko dviejose renginiui skirtuose vietose: prieš ketvertą metų Rytų Berlyne įsikūrusiame meno centre Radialsystem V (www.radialsystem.de) ir Vakarų Berlyne jau per 20 metų stovinčiuose Pasaulio kultūrų namuose (Haus der Kulturen der Welt, www.hkw.de).
Kaip vaizdingai apibūdinti planą C, IETM leidiniui aiškino politinių dramų režisierius Hansas-Werneris Kroesingeris: tai esą tarsi pasiklydimas mieste, kai pagal miesto planą vertėtų sukti į dešinę, anot pakeleivio, reikėtų sukti į kairę, o tavo bičiulis žinutėje rašo, jog turėtum laukti vietoje – jis tuoj tave pasitiksiąs. Ir ką gi tau daryti? Tu pajudi, sako Kroesingeris, priklausomai nuo to, ko pats tikiesi iš gyvenimo. O ko iš kultūrinio gyvenimo tikisi menininkai, teatrų direktoriai, prodiuseriai, festivalių rengėjai ar kultūros politikos atstovai, aiškino, nagrinėjo, diskutavo ir siūlė IETM dalyviai keturias suvažiavimo dienas.
Didžiausias į akis kritęs susitikimo krislas – atvirų kelių stovyklų principu (open camp session) vykusios chaotiškos diskusijos, itin nebūdingos precizišką tvarką mėgstantiems vokiečiams: be moderatorių, be struktūros ir be tvarkos, kupinos asmeninių įspūdžių, gerų ir blogų patyrimų ir naivių lūkesčių iš serijos „kaip būtų, jeigu būtų...“. Suvaldyti 500 žmonių masę taip, jog gauti rezultatai tenkintų tiek teatro ryklius, tiek ir tinklo naujokus, deja, nepavyko, nes į begalę mažų grupelių pabirę suvažiavimo dalyviai sukosi it voverės asmeninių patirčių ratuose. Per daug demokratiška suvažiavimo tvarka, per daug atviros diskusijos, netikusiai suformuluoti klausimai, atvirų pašnekesių disbalansas ir reikiamos informacijos stoka vertė ne vieną dalyvį suabejoti Europos teatrų tinklo efektyvumu. Ne vienas tarstelėjo, jog pats IETM tinklas turėtų atstovauti aiškią poziciją, nekelti nereikšmingų klausimų ir nepalikti 458 narių bandos be piemens. Nes teatrų „avelės“ gan greitai nuklydo į pažinčių ir draugysčių lankas, kuriose naujokai skundėsi nerandantys reikiamos informacijos, o senbuviai artikuliuodami skambiojo plano C lozungus „žaidė“ meninį (o gal politinį?) žaidimą.
 |
| IETM atidarymas kaip atvira stovykla. Menų faktūros nuotraukos |
Visiškai laisvas posėdžių-diskusijų turinys lėmė tai, jog temų antplūdis virto pelenais (tiek perkeltine, tiek ir tiesiogine prasme, nes dėl Islandijos ugnikalnio išmetamų pelenų debesies bent per pusę šimto Berlyne įstrigusių dalyvių posėdžiuose kėlė klausimus „Kaip grįžti namo?“), o tikro aukso pelenuose surasti nepavyko. Todėl žvilgtelėjus į suvažiavimo dalyvių norus vieningos Europos kraštovaizdyje vėl iškilo neperžengiamos Vakarų ir Rytų Europos teatrų sienos. Kai vienos nepriklausomos teatrų trupės išdidžiai o gal ir tragikomiškai skelbė, jog yra boikotuojamos valdžios, kaip Baltarusijos „Laisvasis teatras“ (išgarsėti padėjusi reklama dėl amžinos cenzūros ar nemaloni XXI amžiaus tikrovė?), kitoms, kaip antai Šveicarijos trupėms, iškylantys neįveikiamai juokingi sunkumai, kaip efektyviai paskirstyti iškart trims metams gaunamą valstybės finansavimą. Dar kiti klausė, kaip paskatinti žmones dirbti savanoriškai, kai nėra pinigų, kaip į teatrus pritraukti tuos žiūrovus, kurie nė karto gyvenime nėra matę gyvo spektaklio, kaip elgtis su nerealizuotais projektais, kaip į meninius projektus įtraukti gyventojus ir tapti politiškai stipriems, kaip išlaikyti mažumų kultūrą globalizacijos eroje, kiek politiniai veiksmai yra svarbūs menininkams ir ar kūrybiškumas yra pranašesnis už pramonę, kaip internetas keičia pasaulį ir teatrą ir t.t. ir pan. Temų įvairovė skendėjo socialinių, politinių, ekonominių ir meninių problemų tvenkiniuose, kuriuose vargu ar kas sužvejojo auksinę žuvelę. O jei ir sužvejojo, tai žuvelė ir žvejys susitarė dėl asmeninio plano C – artistic conspiracy...
Taip neformalus Europos teatrų susitikimas neformalumą tekštelėjo lyg juodo rašalo dėmę, kurią suvažiavimo dalyviai „sugėrė“ vien svarbių kontaktų mezgimo ir savireklamos sugertuku. Ir nors visi dangstėsi itin svarbiais klausimais, nė vienam iš dalyvių nebuvo paslaptis, jog teatrai į Berlyną suvažiavo tarsi į kalėdinį jormarką, kuriame „Perku-Parduodu“ buvo parašyta tarsi ant kaktos. Berlyne gyvenantys ir kuriantys menininkai taip pat neatsiliko, suskubę rodyti ne vien žinomus, gerų atsiliepimų sulaukusius spektaklius ar filmus, bet ir nebaigtus projektus, teatro ir šokio vitrinas.
Režisieriai Frankas Castorfas, René Polleschas, Arminas Petras, Falkas Richteris, Patrickas Wengenrothas, menininkų grupės Gob Squad, Rimini Protokoll, Showcase Beat Le Mot, She She Pop, Total Brutal, aktorių trupės Nico & The Navigators, TheatreFragile, choreografės Sacha Waltz, Toula Limnaios, Katja Münker ir begalės kitų režisierių, choreografų, menininkų ir performanso trupių sudarė meninę pavasarinio IETM susitikimo programą. 25 teatrai, šokio studijos ir vadinamosios laisvosios scenos (Freie Bühnen), įsikūrusios apgriuvusių fabrikų, nebeveikiančių gamyklų, buvusių mokyklų ir jų sporto salių, dvaro rūmų, buvusios policijos nuovados ar buvusios telefono stoties patalpose, suvažiavimo dalyviams rodė įvairiapusiškas meno erdves, kurios jau seniai yra tapusios neatsiejama miesto infrastruktūros dalimi. Nes vis dar apgriuvęs ir vietinių „nesibaigiančia statybų aikštele“ pramintas geležinės uždangos miestas Berlynas jau senokai yra tapęs savotiška aukso kasykla menininkams, o kartu ir kultūros mylėtojams. Čia nepriklausomos teatro ir šokio scenos, pabirusios ne tiek miesto centre, kiek jo periferijose, gyvos ir rezidentų, ir pavienius projektus kuriančių menininkų dėka, dažnai pritraukia teatro ir šokio mylėtojus, išjudina ne tik rajono bendruomenę, bet ir jos mažuosiuos žiūrovus.
Grubiai susumavus pavasarinio IETM suvažiavimo rezultatus, didžiulė Europos teatrų organizacija, plačiai atlapojusi savo narystės duris, rodėsi esanti panaši į pačią krizę – augantys nepriklausomų teatrų ir meno organizacijų – IETM narių – skaičiai bei didėjantys jų „kreditai“ rodėsi niekais pavertę IETM tinklo kaip stabilios organizacijos poziciją teatrų kraštovaizdyje. Liūdna, o gal tiesiog ironiška, jog ir pats suvažiavimas, užmigęs ant panašių kaip ir ITI (International Theatre Institution) formalumo laurų, šįkart pasirodė kaip elitinis pasivažinėjimas po festivalius.
