Nijolė Dimaitė
Islandijos teatro gerbėjai nekantriai laukia jau rytoj įvyksiančios Oskaro Koršunovo Reikjavike pastatyto spektaklio „Audra" premjeros. Į septyniolika artimiausių spektaklių jau išpirkti visi bilietai.
Kurti Reikjaviko miesto teatre O.Koršunovą daugiau nei prieš dvejus metus pakvietė teatro meno vadovas Magnusas Geiras Thordarsonas. Jam ypač patiko lietuvio režisuotas „Vasarvidžio nakties sapnas".
Šį spektaklį režisierius planavo statyti Islandijoje, tačiau viskas pakrypo kita linkme po „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos" parodymo Elsinore (Danija, dabartinis Helsingioras), kuriame spektaklis vyko Kronborgo pilyje po atviru dangumi.
„Tada užklupo baisi audra, - pasakojo 41 metų O.Koršunovas. - Miltai lipo, aktoriai slidinėjo, visi kiaurai peršlapo. Tačiau tokiomis sąlygomis parodytas spektaklis tapo ypatingas. Po jo pirmą kartą pradėjome kalbėti apie Williamo Shakespeare´o „Audrą"."
- Kuo „Audra" aktuali islandams?
- Kai sumanėme statyti šią pjesę, kaip tik buvo laukiama krizės. Islandijoje, kurią sunkmetis ypač paveikė, audros tema tapo labai aktuali. Juolab kad pjesėje yra daug ko artima Islandijai. Tai irgi yra pasakiška sala, kurioje nuo seno pasakojami padavimai apie fantastines būtybes.
- Kuo jums, kaip režisieriui, įdomi „Audra"?
- „Audra" - paskutinė W.Shakespeare´o pjesė. Tai jo atsisveikinimas su teatru ir kūryba - pjesės pabaigoje Prosperas savo magijos knygą išmeta į jūrą ir atsisako kūrybos. Dažnai režisieriai šią pjesę stato norėdami apvainikuoti savo kūrybą. Galbūt man dar šiek tiek per anksti jos imtis, tačiau reikia kokios nors pabaigos, kad prieitum naują pradžią.
Antra vertus, po šio spektaklio prasminga grįžti ir prie ankstesnių W.Shakespeare´o pjesių. Nors „Audroje" atsispindi visas W.Shakespeare´o temų spektras, kitos jo dramos yra gal ir prasmingesnės, „Audroje" ryškiausias autoriaus, kūrėjo vaidmuo.
- Apie kūrėjo problematiką svarstote naujausiame savo spektaklyje „Dugne" pagal Maksimą Gorkį. Ar randate panašių temų ir „Audroje"?
- Man „Audra" pirmiausia yra pjesė apie menininką, kuris sukuria iliuziją, sukuria pasaulius, išgyvena kūrybinę euforiją, o po to, kaip sako Prosperas, viskas išnyksta, nes tėra oras. Tokia - teatro tragedija: jis gyvena tik šia akimirka ir šia iliuzija.
„Audroje" W.Shakespeare´as tai užčiuopia. Su scenografu Vytautu Narbutu sumanėme scenoje sukurti teatrą - be galo gražų senovinį teatrą su karališkomis ložėmis ir maža jaukia scenele. Pati sala mūsų spektaklyje yra toks barokinis teatras - kažkas tarp teatro ir Prospero bibliotekos.
Viena galimų pjesės traktuočių ir yra tokia, kad Prosperas - teatro režisierius, o visi personažai yra jo aktoriai, kuriuos jis valdo padedamas Arielio - įkvėpimo, talento. Tragiška, tačiau pjesės pabaigoje Prosperas atsisveikina ir paleidžia Arielį.
- Kaip sekėsi dirbti su islandų aktoriais?
- Aktoriai labai įdomūs. Žinoma, nebūtų įmanoma statyti „Audros" be aktoriaus, sugebančio suvaidinti Prosperą, nes jis yra paties W.Shakespeare´o prototipas. Hilmiras Snaeris Gudnasonas ir yra toks aktorius, vienas labiausiai patyrusių Islandijos teatro pasaulyje. Taip pat yra toks ypatingas personažas Kalibanas, laukinis, raganos ir velnio vaikas, kurį Prosperas priverčia jam tarnauti.
Tai turbūt vienintelis W.Shakespeare´o kūryboje aprašytas laukinis, kurį bandoma išmokyti civilizacijos, kultūros, tačiau jis tam priešinasi. Kalibanas - ypač mėgstamas postmodernizmo personažas.
Taigi pats veikėjas labai įdomus. Jį vaidina ne mažiau įdomus aktorius Ingvaras E.Sigurdssonas. Jis garsus ir kaip kino aktorius. Apskritai suvaidinti šią pjesę nelengva, nes personažai ryškūs, tačiau ganėtinai statiški.
- Prieš Islandiją dirbote Sankt Peterburgo Aleksandros teatre, kuriame rugsėjo mėnesį įvyko spektaklio „Užsispyrėlės sutramdymas" premjera. Ar jaučiate skirtumą tarp šių šalių aktorių?
- Ir ten, ir čia susidūriau su gerais aktoriais. Tačiau Rusija pasižymi tuo, kad visur labai daug įtampos. Islandijoje daugiau laisvės kurti, daugiau paprastumo. Galbūt net pats islandų charakteris toks: jie turi daug vidinės kantrybės, čia beveik nejusti arogancijos. To nepasakysi apie Rusiją ar Lietuvą.
Man patinka, kad aktoriai, su kuriais dirbu, viską supranta intuityviai, kuria vaidmenį iš pajautos. Tuo metu rusų aktoriai perkrauti kažkokiomis mokyklomis, metodais, kryptimis.
- Kokios nuotaikos sklando Reikjavike prieš premjerą?
- Teatras ilgai ruošėsi šiam pjesės pastatymui, sudėjo į jį daug vilčių, daug kūrybinės valios, nepaisydamas visų su krize susijusių finansinių sunkumų skyrė didelį biudžetą.
Manau, kad tai bus vienas vizualiausių mano spektaklių. V.Narbuto scenografija be galo graži ir prasminga, spektaklyje naudojamos sudėtingos kompiuterinės vaizdo projekcijos, be aktorių, scenoje vaidina ir šokėjų trupė. Muziką, kuri šiame spektaklyje yra labai svarbi, kuria garsus kompozitorius ir atlikėjas Hogni Egilssonas.
Tad premjera bus didelis įvykis. Juolab kad tarp dviejų pagrindinių Reikjaviko teatrų - Nacionalinio ir Miesto - sukurta šekspyriška intriga: viename laukiama „Karaliaus Lyro", o kitame - „Audros" premjeros.
„Audrą" statys ir Lietuvoje
„Audra" - šeštasis O.Koršunovo spektaklis pagal W.Shakespeare´ą. Režisieriaus šekspyriadą sudaro: „Vasarvidžio nakties sapnas", „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija", „Užsispyrėlės sutramdymas" („Comedie-Française" Paryžiuje), „Hamletas" ir „Užsispyrėlės sutramdymas" (Aleksandros teatre Sankt Peterburge).
Grįžęs į Lietuvą O.Koršunovas taip pat planuoja statyti „Audrą", kurią pasiūlė prodiusuoti penki W.Shakespeare´o festivaliai: Diulos Vengrijoje, Mataro Ispanijoje, Gdansko Lenkijoje, Krajovos Rumunijoje, Ostravos Čekijoje.
Tęstiniame projekte dalyvaus tokie režisieriai kaip R.Castellucci ir K.Warlikowskis. Tad šis kvietimas - W.Shakespeare´o interpretacijų pripažinimas tarptautiniame teatro pasaulyje.
