Vietinės valdžios spaudimas, savicenzūra, ekonominiai veiksniai... Prancūzijoje tam tikriems spektakliams, kuriuose nagrinėjamos neva „skaldančios“ temos, pavyzdžiui, imigracijos klausimas, sunkiai pavyksta prisibelsti į tam tikrų savivaldybių valdomų teatrų duris.
„Ar visoms temoms yra vietos teatre?“ Į šį netikėtą klausimą, užduotą naujausioje medijų auditorijos matavimo tyrimus atliekančios įmonės „Médiamétrie“ apklausoje „Prancūzai ir teatras“, kurią birželį paskelbė Privačių teatrų rėmimo asociacija, 40 proc. apklaustųjų atsakė, kad... ne. Net 50 proc. respondentų nepritaria, kad scenoje būtų kalbama apie religiją, 49 proc. – apie karus, o 43 proc. – politinėmis ar socialiai angažuotomis temomis. Šie skaičiai atspindi tendenciją, dėl kurios garsiai nerimauja teatro prodiuseriai ir kiti organizatoriai: artėjant naujam sezonui, jiems darosi vis sunkiau įkalbėti savivaldybių valdomus teatrus jų erdvėse rengti spektaklius, kuriuose nagrinėjamos iš pirmo žvilgsnio „skaldančiomis“ laikomos socialinės problemos.
„Regionuose ima ryškėti nauja cenzūros forma: programų sudarytojai, vadovaujami vietinės valdžios atstovų, vengia savo salėse rodyti spektaklius, kurie, jų manymu, galėtų įžeisti kai kuriuos vietos gyventojus“, – rugsėjo 9 d. vykusioje profesinėje diskusijoje teigė Caroline Verdu, pagrindinės privataus sektoriaus pramogų verslo atstovus jungiančios organizacijos „Ekhoscènes“ teatro skyriaus viceprezidentė.
Verdu, taip pat einanti Paryžiaus teatro „La Pépinière“ vadovės pareigas, įspėjo apie šios, anot jos, „klastingos“ cenzūros pasekmes: „Jaučiamas atotrūkis tarp didžiųjų ir kitų miestų, tarsi dalį visuomenės reikėtų nuo kažko saugoti. Betgi nuo ko? Nuo įvairovės, feminizmo, homoseksualumo, socialinės įtraukties, bendrumo? Nejaugi daliai Prancūzijos visuomenės nuo šiol turėtų būti prieinamas tik grynai pramoginis turinys? Toks turinys infantilizuoja, bukina ir menkina kai kuriuos mūsų bendrapiliečius.“
„Pernelyg nepagarbi“
Šiais laikais, net jei spektaklis sulaukia sėkmės Paryžiuje ar Avinjono festivalio nepriklausomoje programoje „Off“, jis nebūtinai pasieks mažesnių miestų teatrų scenas, – tam įtakos turi spektaklio tema. Ryškus pavyzdys – naujausias žymaus režisieriaus Alexio Michaliko kūrinys apie migrantų ir pabėgėlių gyvenimą „Pasas“ („Passeport“). Nors šis spektaklis jau kelis mėnesius sulaukia didelio žiūrovų susidomėjimo Paryžiuje, „15–20 proc. savivaldybių teatruose suplanuotų premjerų neįvyks būtent dėl jo temos“, – teigia vienas iš privataus teatro prodiusavimo kompanijos „ACME“ steigėjų Camille’is Torre’as. „Su vienais programų sudarytojais jau buvome pasitvirtinę spektaklio rodymo datas, bet vėliau jie perskambino ir viską atšaukė, mat savivaldybės taryba uždraudė jį rodyti“, – apgailestauja C. Torre’as. „Priežastis paprasta – spektaklyje imigracija yra vaizduojama teigiamai, o reakcingiausios partijos ją demonizuoja ir siekia įtikinti, kad tai visų mūsų nelaimių šaltinis“, – teigia A. Michalikas.
„Pasas“ nėra pavienis atvejis. „Šis reiškinys vis labiau plinta ir įsigali, atsiranda polinkis tam tikras temas slėpti nuo žiūrovų akių“, – sako prodiuseris. „Taip buvo visada, tačiau dabar tendencija ryškėja. Programų sudarytojai pripažįsta, kad turi mažiau laisvės nei anksčiau, kad ir kokios politinės pažiūros vyrautų savivaldybėse“, – priduria spektaklius kuriančios, prodiusuojančios ir organizuojančios įmonės „Atelier théâtre actuel“ vadovai Fleur ir Thibaud Houdinière’ai.
Pavyzdžiui, Virginie Lemoine režisuotas spektaklis „Gyvenimas – tai šventė“ („La vie est une fête“) apie paprastą jaunuolį, suvokusį, kad yra homoseksualus, ir vėliau tapusį aktyvistu, „kituose miestuose buvo rodomas labai retai, nors du sykius į jo peržiūrą Avinjone susirinko pilna salė“, – apgailestauja F. ir T. Houdinière’ai. Toks pat likimas ištiko ir kūrinį „Mano vardas Ašeris Levas“ („Je m’appelle Asher Lev“), prancūzišką Aarono Posnerio pjesės adaptaciją. Joje pasakojama apie žydo ortodokso iš Bruklino, jauno talentingo dailininko, konfliktą su tėvu ir religija. Nepaisant žiūrovų ir kritikos pripažinimo bei gegužės mėnesį Guillaume’ui Bouchède’ui (antraplaniam aktoriui) įteikto Molière’o apdovanojimo, anot C. Torre’o, „absurdiškos asociacijos su Izraelio ir Palestinos konfliktu stabdo jo sklaidą“.
Ką jau kalbėti apie pastabas, kurias prodiuseriams teko išgirsti iš kai kurių programų sudarytojų, atsisakiusių rodyti Suzie Miller „Prima Facie“: „Dar vienas spektaklis apie seksualinę prievartą? Ne, ačiū!“ Net Jean’o-Baptiste’o Racine’o tragedijos ekscentriška, roko estetika dvelkianti adaptacija „Britanikas. Tragiškasis cirkas“ („Britannicus. Tragic Circus“) buvo apibūdinta kaip „pernelyg nepagarbi“, Noémie de Lattre feministinis monospektaklis „Lyčių harmonija“ („L’Harmonie des genres“) – kaip „pernelyg angažuotas“, o Paulio-Eloi Forget ir Samuelio Valensi režisuota sarkastiška komedija „Atotrūkiai“ („Coupures“), kurioje svarstomas piliečio vaidmuo demokratiniuose debatuose, – kaip „pernelyg politiška“.
„Vos tik pajunta baimę dėl valdžios atstovų reakcijos, išsyk atsisako“, – tvirtina F. Houdinière. „Neaišku, kas ką cenzūruoja: ar programų sudarytojai patys save, ar bet kokios polemikos pabūgstantys merai programų sudarytojus?“ – svarsto prodiuseris Pascalis Guillaume’as.
„Visi esame spaudžiami kurti pramoginį turinį, – pripažįsta Claude’as Monnoyeuras, Il de Franso teatrų kultūrinės asociacijos, vienijančios dvidešimt aštuonis miesto teatrų direktorius ir programų sudarytojus, pirmininkas. – Manęs nestebina C. Verdu žodžiai. Asociacijos nariai kiek įmanydami priešinasi ir stengiasi apginti meninės krypties idėją, vis dėlto mes neatstovaujame maždaug penkiems šimtams miesto teatrų. Veikiausiai kai kurie mūsų kolegos jau pasidavė ir pasirinko lengviausią kelią. Apskritai kultūra vis labiau nyksta.“
Pokovidinė kryptis
Prisidengdami anonimiškumu, kad neužsitrauktų vietos rėmėjų nemalonės ir neprarastų darbo, teatrų vadovai kalba apie vadinamąją „pokovidinę kryptį“. Pasibaigus sveikatos krizei tenka vienu metu ieškoti būdų, kaip sugrąžinti žiūrovus į sales ir kaip išsilaikyti su vis mažėjančiu savivaldybių kultūros srities biudžetu, kai spektaklių organizavimo išlaidos išaugo.
Siekiant pritraukti pilnas sales lankytojų, vėl imta rengti pramogines programas prisidengiant siekiu, kad šiais neramiais laikais žiūrovai galėtų atsipalaiduoti, o merai išvengtų konfliktų su savo rinkėjais. V. Lemoine nuomone, „didžiausias stabdis, be abejo, yra savivaldybės, vis dėlto joms derėtų pasitikėti savo gyventojais“. Režisierė nerimauja, kad „bandydami nugludinti aštrius kampus, atveriame duris neišmanymui“, nors pripažįsta, kaip „sunku yra sudaryti programą“.
Salomé Lelouch šią situaciją vertina kiek kompleksiškiau, ji neskuba vartoti žodžio „cenzūra“. „Visi ieškome priežasčių, kodėl tapo taip sunku organizuoti gastroles. Taip, spektaklis gali patikti programų sudarytojui, bet jis nedrįs jo įtraukti į programą dėl galimos visuomenės reakcijos. Tačiau nereikėtų stebėtis, kad „Edmonas“ („Edmond“, rež. A. Michalikas) populiaresnis už „Pasą“. Ilgą laiką privatus teatras daugiausia statė komedijas“, – primena prodiusere ir režisiere dirbanti S. Lelouch. Vis dėlto pastaraisiais metais šis sektorius vis labiau gręžiasi į socialines problemas.
„Poslinkis link temų, kurios iki šiol dažniausiai buvo nagrinėjamos valstybiniame teatre, yra veikiau laimėjimas, o ne pralaimėjimas“, – teigia S. Lelouch. Be to, jos nuomone, tokia savicenzūros forma nėra naujiena. Dar 2017 m. jos spektaklio „Politkorektiškumas“ („Politiquement correct“), kuriame kairiųjų pažiūrų moteris įsimyli kraštutinių dešiniųjų pažiūrų vyrą, gastrolių skaičius buvo gerokai sumažintas. „Atsiprašome, pas mus apie politiką nekalbama“, – atsakydavo jai programų sudarytojai. Gavę daugybę pasiūlymų, jie sprendimus priimdavo nebūtinai veikiami cenzūros, o, kaip kai kurie teigia, siekdami išlaikyti sezono programos įvairovę. „Vieną feministinį spektaklį jau įtraukėme. Dviejų tokių nerodysime“, – aiškina teatro vadovas. Pagausėjusių prodiuserių gretų ir tiesiogiai savo spektaklius siūlančių trupių konkurencija dėl gastrolių datų tampa vis aršesnė.
„Esame užversti daugybe nacionalinių ir regioninių pasiūlymų, bet neturime galimybių priimti visus, – apgailestauja Valérie Lhuillier, Tarbo miesto savivaldybės kultūros įstaigos „Tarbes en scènes“, atsakingos už dviejų teatrų („Les Nouveautés“ ir „Le Pari“) valdymą, direktorė. – Meras supranta, kokia įvairi yra teatro publika, tad programos niekada nėra cenzūruojamos, – patikina ji. – Jausmai ir išgyvenimai yra ne mažiau svarbūs už juoką.“ Vis dėlto įstaigos vadovė pastebi, kad kai kurie jos kolegos, „kurie anksčiau palankiai vertindavo šiuolaikines teatro formas, dabar dažniau renkasi pramoginį turinį“.
Tokiomis aplinkybėmis patys prodiuseriai gali pradėti save cenzūruoti, siekdami užtikrinti tvarų kūrinių finansavimą. „Šiandien tarpusavyje vis pasvarstome, ar verta statyti tam tikrus spektaklius“, – pripažįsta F. Houdinière. „Turime saugotis patys savęs, – apibendrina C. Torre’as. – Galime pradėti baimintis rizikuoti ir vengti socialines problemas nagrinėjančių projektų, o ši baimė, įsisukus užburtam ratui, gali paveikti ir pačius kūrėjus. Kol kas dar nesame priėję iki to, tačiau turime būti atsargūs.“
Į apklausos „Prancūzai ir teatras“ klausimą „Kokio turinio teatre norėtumėte matyti daugiau?“ 71 proc. respondentų atsakė pageidaujantys „komedijos“, o 55 proc. – „humoro“. Iš pirmo žvilgsnio toks turinys gali pasirodyti lengvabūdiškas, vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad komedija sugeba apimti bet kokias temas, net pačias kontroversiškiausias. Susirūpinę dėl kūrybos laisvės pažeidimų, „Ekhoscènes“ teatro skyriaus atstovai kaip „naujojo sezono prioritetą“ išsikėlė tikslą susitikti su kultūros ministre Rachida Dati.
„Le Monde“, 2024 m. rugsėjo 25 d.
Iš prancūzų kalbos vertė Deina Janeliūnaitė
