Šis straipsnis, praėjus mėnesiui nuo 65-ojo Avinjono festivalio, gimė iš gryno pasiutimo. Teatro šventė, kurią jos meno vadovas (artiste associé) Borisas Charmatzas pavadino visos Europos įvykiu, Lietuvoje susilaukė vienintelės (!) publikacijos. Kaip čia yra, kad mes, save laikydami stipraus teatro šalimi, nesidomime, kas vyksta didžiausiuose scenos meno sambūriuose Europoje? Kadangi man teko laimė matyti, kas šiemet vyko Avinjone (žinoma, tikrai ne viską), jaučiu džiaugsmą ir pareigą pasidalinti savo įspūdžiais. Tikiuosi, kad vis daugės tokių teatro mylėtojų (taip pat ir neprofesionalų - kaip aš), kurie nepatingės papasakoti, kas vyksta svečiose šalyse, o mus pasieksiančios žinios padės labiau sekti, kuo gyvena pasaulio teatrai.
In ir Off
Artėjant prie miesto centro vis daugėja plakatų, kviečiančių į Avinjono Off (Festival d´Avignon OFF) pasirodymus. Apie jo gausą ir įvairias reklamines atakas ne kartą rašyta, jo mieste neįmanoma apeiti. Jis vyksta tuo pačiu metu, kaip ir oficialusis Avinjono In, tačiau priešingai nei pastarasis, Off atviras visoms teatro trupėms už atitinkamą mokestį. Šiemet jame dalyvavo apie 950 trupių, buvo parodyta apie 1150 spektaklių, o kiekvienas iš jų turėjo prisivilioti savo žiūrovą. Pasirodymams paskelbti visas miestas, kaip kasmet, ištapetuojamas prie kartonų priklijuotomis afišomis, pagrindinėse gatvėse ir skveruose trupių atstovai dalina skrajutes ir rengia pasirodymus. Tarp viduramžiškų sienų atstumai nedideli, ir kiekviename žingsnyje gali būti prarytas Off pagundų. Kai visko tiek daug, kaip pasiekti tai, kas geriausia?
Rinktinio teatro garantiją mums teikia oficialaus Avinjono In programa (Festival d´Avignon In arba tiesiog Avinjono festivalis). Visą jo programą formuoja direktoriai Hortense Archambault ir Vincent´as Baudriller bei kasmet su jais dirbantis vis kitas menininkas (meno vadovas, pranc. artiste associé). Čia savo kūrinius rodyti gali tik jų kviečiami kūrėjai, kurie šiemet pristatė 37 spektaklius. Garbingiausia Avinjono festivalio pasirodymų vieta - Popiežių rūmų Garbės kiemas (Cour d´Honneur du Palais des Papes), kuriam savo darbus kuria ypatingieji festivalio svečiai.
25 valandos per parą
Greta spektaklių oficialaus festivalio organizatoriai ruošia visą puokštę papildomų renginių - susitikimus su teatro trupėmis, viešas spaudos konferencijas, debatus įvairiomis temomis, teatro istorijai svarbių filmų peržiūras, netgi specialias parodas. Jei nori viską pamatyti, dieną pradedi 11 ryto ir baigi gerokai po vidurnakčio. Jausdami, kad paros valandų su teatru bus tikrai maža, organizatoriai jas pratęsė „Dvidešimt penktąja valanda" (La Vingt-cinquième Heure). Šie susitikimai, netilpę į įprastinės festivalio programos rėmus, šiemet virto gyva improvizacija mažose erdvėse. Tai savotiškas undergroundas, kur po spektaklių susirindavo ne tik žiūrovai, bet ir eksperimentų ištroškę atlikėjai. Visus šiuos renginius vienijo bendra tema: demokratija ir humanizmas; daugelis jų buvo skirti permąstyti šiandienos situaciją Europoje, priimti skirtybes, džiaugtis jų įvairove ir, be abejo, vertinti bei būti dėmesingiems kitam žmogui. Tai suveikė kaip milžiniškas gėrio užtaisas, nešantis filosofinę, socialinę, netgi politinę žinią kiekvienam.
Paprastam lietuviško teatro mylėtojui Avinjone - tikras iššūkis suprasti viską, kas vyksta scenoje. Nors Lietuvos teatro raidą kiek veikė Paryžiuje, Charles´io Dullino studijoje (netgi tuo pačiu metu kaip ir Avinjono festivalio įkūrėjas Jeanas Vilaras) mokęsis Panevėžio dramos teatro režisierius Juozas Miltinis, Prancūzijos scena mūsuose mažai pažįstama. Žiūrėdama spektaklius Avinjono Off, jaučiausi lyg nusileidusi iš kitos planetos. Iš tiesų, prancūzai visiškai nesigilina į psichologinį teatrą! Be to, karpydama ausimis ir mėgindama suvokti aktorių tariamus žodžius pagalvojau, kad prancūziška scena ir vienas didžiausių teatro festivalių Europoje lietuviams gali būti mažiau įdomus dėl plačiajai auditorijai nesuprantamos prancūzų kalbos. Kitakalbiams šįmet pasisekė: daugelyje Avinjono In pasirodymams perprasti žodyno nereikėjo - čia dominavo šokis.
 |
| Xavier Le Roy darbas. Nejib BoubakerNejib Boubaker nuotrauka (www.festival-avignon.com) |
„Aš (n)esu tavo ganytojas"
Lietuviams pažįstamo italo Romeo Castellucci dramos spektaklyje „Apie Dievo sūnaus veido sąvoką" (Sul Concetto Di Volto Neg Figlio Di Dio) žodyno taip pat nereikėjo. Režisierius žiūrovus pakvietė į Operos teatrą, kuris pasirodė tviskantis prabanga su rokoko išraitymais. Scenoje - iš kairės į dešinę suformuotos trys baltos gyvenamojo būsto erdvės. Gryna minimalistinė estetika. Ant sofos - baltas, vos paeinantis senolis. Spokso į televizorių. Vyras juodu kostiumu žvilgčioja į laikrodį, ruošiasi į darbą. Atrodo, stebime tikrą butą - tokia meistriška Castellucci komandos kuriama iliuzija. Iš scenos gilumos į mus žvelgia didžiulė Antonello da Messina „Salvator Mundi" („Pasaulio gelbėtojo") kopija.
Netrukus tviskanti nuo baltumo scena ima skęsti išmatose. Grožio estetika baigiasi. Senukas viduriuoja, jo kojomis teka išmatos. Po prasto vaizdo salę pasiekia ir prastas kvapas. Į darbą skubėjęs Sūnus, atsimetęs kaklaraištį ant peties, ima valyti. Kojos, sėdmenys, nugara... Kai viskas atrodo sutvarkyta, pamatome, kad Tėvas išsiterliojo rankas, veidą... Ak, tas valymas niekada nesibaigs! Aktoriai slenkasi dešinėn, prie centrinio stalo ir tęsia švarinimosi procesą. Tuomet - dar viena „nelaimė"! Sūnus vėl kantriai, su didžiule meile plauna Tėvo kūną. Iš kur tiek stiprybės? Aktoriai slenka dešinėn, prie lovos. Čia Tėvas viduriuoja iš balto bakelio laistydamas rudą skystį. Bjauru, baisu ir visiškai beviltiška. Sūnus kabinasi į Kristaus paveikslą, kuris tampa jo ramsčiu. Dievo sūnus - humaniškumo simbolis? Kristaus kančia? Ką ji mums reiškia?
Per sceną žengia kuprine nešinas berniukas. Sustojęs iš jos išsitraukia granatą ir sviedžia į „Pasaulio gelbėtoją". Bum! Paskui dar vieną (jų pilna kuprinė!). Prie jo prisijungia daugiau vaikų. Bum! Bum! Granatos pradingsta Kristaus veide. Išmėtę savo sprogmenis, vaikai išeina.
Dievo sūnaus veidas vis dar šviečia. Eterį užpildo psichodelinė muzika. Antonello da Messinos darbo kopiją ima dengti rudas skystis, paveikslas pradeda plyšti iš vidaus. Dievo sūnaus veidą pakeičia uždegamas užrašas „I am (not) your shepherd" („Aš (n)esu tavo ganytojas"), kur raidės „not" matosi, tačiau neuždegtos, įžiūrimos tik tamsoje. Muzika baigiasi. Į mus vėl pažvelgia „Pasaulio gelbėtojas".
Susitikime su publika režisierius, tarsi Šventoji dvasia, įsitaisė tarp Tėvą kūrusio Gianni Plazzi ir Sergio Scarlatella - Sūnaus. Ausys linko nuo prancūzų pagyrų! Galop vienas žiūrovas išdrožė: „manau, kad šis spektaklis yra baisiai ilgas ir nuobodus". Visų nuostabai Castellucci jam pritarė. „Taip ir turi būti", - sakė jis. Nors šis spektaklis nėra natūralistinis teatras, tačiau per šį beprasmiškumo ir beviltiškumo, bet kartu meilės ir stiprybės kupiną Tėvo ir Sūnaus ryšį mes galime keliauti gilyn, mėginti atskleisti simbolius ir ieškoti kitų interpretacijų. Iš spektaklio išsinešiau Sūnaus kantrybę ir meilę, kuri pribloškė. Kad mes turėtume tiek stiprybės gerbti ir mylėti vieni kitus!
Penkiolikos minučių pokalbiai
Kita artimo pajautos pamoka laukė prancūzų choreografo Xavier Le Roy spektaklyje. Šokėjas, baigęs molekulinės biologijos studijas, kartu su 10 žmonių komanda publikai pateikė konceptualų „Low Pieces" (galėtų būti verčiama kaip „Paprasti gabalai", iš kurių sumontuotas visas darbas).
Pasirodymas prasidėjo nuo 15 minučių pokalbio. Žiūrovai užduoda klausimus, atlikėjai - atsakinėja. „Gal galėtumėte prisistatyti?", „Kodėl nusprendėte pasirodymą pradėti nuo pokalbio?", „Ar, jūsų manymu, šis pokalbis yra choreografijos dalis?". Staiga užgesta šviesa ir pokalbis nutraukiamas. Vėl užsižiebia. Scenoje matome šokėjus, judančius pagal muziką, kurią išduoda ausinės atlikėjų ausyse. Publika muzikos negirdi. Staiga vėl tamsa. Iš tylos išauga klegesys, panašus į amsėjimą, kniaukimą ar panašius žmonėms nebūdingus garsus. Juos leidžiantys šokėjai juda iš vienos vietos į kitą, turbūt visi kartu, tačiau mes tamsoje to negalime matyti, tik girdėti, jausti. Staiga vėl pauzė. Šviesa. Scenoje nuogi šokėjai vaizduoja augalus. Vėliau - žingsniuoja dvejomis ar keturiomis, glaustosi, rąžosi, prausiasi kaip katės ar panašūs gyvūnai. Vėl pauzė, tamsa. Užsižiebus šviesai, šokėjai guli scenoje susirietę lyg akmenys. Tamsoje, po dar vienos pauzės, pasigirsta: „Dabar galime pradėti penkiolikos minučių pokalbį".
Atrodo, jokio sąryšio nei tarp pokalbių, nei tarp dalių. Žvelgdama į tamsą imi mąstyti, kuo skiriasi pokalbis šviesoje ir tamsoje? Kur spektaklio raktas? Dabar kalbėtis nebuvo paprasta: choreografas negalėjo besti pirštu ir parodyti, kam suteikia žodį. Turėjome būti labai atidūs vieni kitiems, kad nekalbėtume choru, klaustume paeiliui. „Ar jūs manote, kad mes galime nuoširdžiai kalbėtis?", „Ar pokalbiai tamsoje skyrėsi per kiekvieną pasirodymą?". Įdomiausia, kad salėje nebuvo jokio chaoso. Keli žiūrovai užduoti klausimą tuo pat metu bandė vienintelį kartą. Įdomu, kaip toks eksperimentas atrodytų Lietuvoje?
 |
| „(M)imoza". realybės ir fikcijos sandūra. Christophe Raynaud de Lage nuotrauka (www.festival-avignon.com) |
Sveiki atvykę į netradicinę šeimą!
Darbą, kurį pas mus būtų galima pamatyti tik po ilgų tolerancijos pamokų, sukūrė keturi šokėjai: Argentinoje gimusi Cecilia Bengolea, prancūzas François Chaignaud, iš Žaliojo Kyšulio salų kilusi Marlene Monteiro Freitas ir amerikietis Trajalas Harrelas. Spektaklis „(M)imoza. Dvidešimt vaizdų arba Paryžius dega ties Džadsono bažnyčia" ((M)imosa. Twenty Looks or Paris is Burning at the Judson Church) supintas iš trumpų atskirų atlikėjų pasirodymų, imituojant gėjų vogueing varžybas, tarp Niujorko juodaodžių išpopuliarėjusias prieš pusę amžiaus.
Gėjus, du transvestitai ir lesbietė kuria naują asmenybę - Mimozą, kuri yra tarsi įsikūnijimas to, kuo jie negali būti realybėje. Scenoje beveik nėra ribos tarp tikrovės ir fikcijos. Netgi šiandien negalėčiau teigti, kad jie tik vaidino. Vyrą po plastinės operacijos imituojanti Monteiro Freitas šėlsta po salę tampydama „dirbtines" krūtis ir maskatuodama jomis. Tik ką primadonos balsu giedojęs Chaignaud iš grakščios kultūristės akyse virsta antikiniu olimpiečiu. Lesbietės vaidmenyje atsidūrusi Bengolea, apsiavusi aukštakulnių ir baleto batelių hibridu, tarpukojy įsistačiusi dirbtinį penį, juda geriau už visus pasaulio akrobatus, vogueing varžybose laimėtų net prieš Willį Ninją!
Kūrėjai šokiruoja, tačiau kylančią atmetimo reakciją netrukus keičia susižavėjimas jų fizine ir dvasine jėga. Absoliutus meistriškumas ir draugiška, tokiuose „baliuose" įprasta šeimos rato atmosfera neleidžia bijoti. Imi priimti kiekvieną žmogų, koks jis yra. Dar praėjus trims valandoms po spektaklio negalėjau tarti nė žodžio.
Avinjono festivalyje patirtos humanizmo pamokos leido pajausti, kad, praėjus daugiau nei 25 šimtmečiams nuo pirmųjų spektaklių pasaulyje, teatras tebeturi didžiulę jėgą veikti žmogaus mąstymą. Neabejoju, kad ne pramoga, o galimybė pasaulį pažinti permąstant ir pajaučiant įvairius reiškinius yra tas lobis, kurio ieško kiekvienas scenos meno mylėtojas. Galbūt, pats tuo tikėdamas, teatras gali gražinti meilę bei pagarbą artimui ir Lietuvos žemėje?
Laukite tęsinio.
