Pernai metų lenkų žurnalas Dialog Nr.10 išspausdino Krystynos Duniec ir Joannos Krakowskos straipsnį „Kraštovaizdis su vaivorykšte“, kuriame bandoma nusakyti, kas yra homoseksualų kuriama estetika, kaip ji pasireiškia kino ir scenos menuose. Nes, pasak autorių – „Nėra kitos išeities. Privalo nuskambėti klausimai apie lytį bei seksualinę orientaciją“. Pateikiame šio straipsnio ištraukas.
___________________
 |
| Krzysztofo Warlikowskio „Apvalytieji” |
Pirmiausia, šiandien žmogus jau nebeprivalo vaizduoti kažką, kuo nėra, būti grynai ištikimu sau vien namų ramybėje. Miesčioniška, veidmainingumu paremta kultūra supriešinama su nuoširdumo, autentikos kultūra. Antra, naujausiose bei ekspansyviausiose mokslo teorijose lytis ir geismas tapo esminiais pasaulio aprašymo, meno kūrinių interpretavimo įrankiais. Feministiniai tyrimai, lyčių studijos, queer teorija susikoncentravo ties tais dalykais, kurie iki šiol nedomino menotyros, – ties kultūros, visuomeninio gyvenimo ir politikos įsipainiojimu į tai, kas privatu bei intymu. „Kiekvienas atviresnis nūdienai humanistas, – rašo Inga Iwasiów , – negali vaizduoti nematąs, kaip auga lyčių, kultūros, identiškumo problematikos biblioteka.“
Trečia, visuomeniniai judėjimai, įvairūs savo emancipaciniais niuansais, iki šiol slėptiems intymiojo gyvenimo aspektams ėmė reikalauti teisinio reguliavimo bei viešosios nuomonės. Feminizmas kuria moterų solidarumą, apeliuodamas į kūno patirtį, priešindamasis kultūrinei priklausomybei, kovodamas su prievarta šeimoje; gėjai ir lesbietės atskleidžia savąjį seksualumą, kad išsikovotų esmines piliečių teises.
 |
| Jos pradėjo vaginos monologus, kalbą apie mėnesines ir parlamento paritetus, jie – bučiuotis gatvėse ir siekti įstatymų dėl partnerių ryšių. |
„Privatumas – tai viešumas“, teigia feministės, „privatumas – teisių lygybė“, sako homoseksualistai. Jos pradėjo vaginos monologus, kalbą apie mėnesines ir parlamento paritetus, jie – bučiuotis gatvėse ir siekti įstatymų dėl partnerių ryšių. Šveicarų slavistas Germanas Ritzas teigia, esą „moterys ir homoseksualai turi tą bendrumą, kad naujausiais laikais jiems atiteko sava istorija – ne bendroji, kurią kiti vyrai seniai jau sau parašė, tačiau lyčių priklausomybės istorija“. Šiandien pasaulis bei istorija interpretuojami iš naujo, iš moterų ir seksualinių mažumų perspektyvos, o tai reiškia būtinybę privatumą pateikti viešam diskursui.
Žinojimas ir intymaus filosofų bei menininkų intymiojo gyvenimo refleksija – išvengiant biografizmo spąstų – tai viena sąlygų, norint suvokti jų nuostatas, leidimas į jų kurtus pasaulius, išankstinė jų pasiekimų interpretacijos sąlyga. Germanas Ritzas tiesiogiai kaltina kai kuriuos poststruktūralistinės diskusijos autorius – Michelį Foucault ar Judith Butler – kad, ir neslėpdami savosios seksualinės orientacijos, kurdami savas mokslines teorijas, atsisakė ją apmąstyti. Pagal Ritzą „ teorijos ir analizės subjektas privalo savą lytinį statusą nustatyti ypač įdėmiai. Ne vien asmuo iš teksto, naratorius ir autorius, bet ir skaitytojas, o drauge – interpretuotojas turi lytį“.
Aišku, į tai galima nekreipti dėmesio, bet lyties kategorijų panaudojimas kartais inspiruoja, nes leidžia išsiryškinti daugelio kultūros tekstų, iki šiol traktuotų neutraliais, kitą pusę. Tyrinėtojui, pasirenkančiam tokį kelią, teks pripažinti, kad geismo struktūra, lemianti vidinius teksto ryšius, – nauja metodologinė teksto analizės kategorija. Dėmesys lytinei konstrukcijai, įkomponuotai į kūrinį, dažniausiai būna tikriausias kelias, siekiant išsiaiškinti gilumines prasmes. Tokia tyrinėjimo perspektyva ypač naudinga, analizuojant moderniąją, rašytą per tarpukario dvidešimtmetį lenkų moterų literatūrą. Ji leidžia analizuoti homoerotinį Gombrowicziaus, Iwaszkiewicziaus, Andrzejewskio ar Macho prozos pobūdį. Ji pakeičia – kartais rizikingai – lenkų romantinės literatūros aiškinimo strategijos kanonus, leisdama didžią romantinę dramą traktuoti kaip lyties dramą. Sukelia smarkią kontroversinę reakciją, leisdama, pavyzdžiui, nurodyti homofobinius stereotipus, kuriais dosniai naudojasi Krzysztofas Zanussi (turimas galvoje daugiausia šio režisieriaus 1976 metų filmas „Apsauginės spalvos“ – Vertėjo past.), apeliuoti į homoseksualinę herojų santykių potekstę Andrzejaus Wajdos filme „Be nuskausminimo“ ar erotišką vyro kūno apdainavimą juostoje „Žmogus iš marmuro“.
Kritinė perspektyva, atsispirianti nuo eroso, atrodo varginanti, – sako straipsnio autorės. Mums irgi nelengva prie tradicinių klausimų, uždavinėjamų autoriams bei jų kūriniams, – apie visuomenę, tautą, valstybę, tradiciją, istoriją, Dievą – pridėti klausimus apie lytį bei seksualinę orientaciją. Nelengva ne tik todėl, kad tai prieštarautų gero tono taisyklėms, verstų peržengti savus kompleksus, bet ir todėl, kad tai tam tikra prasme gresia mūsų pačių privatumui.
__________________
Vis dėlto tai kažkas esminio, kadangi mylimas šiuolaikinės masinės kultūros herojus šiandien yra homoseksualistas. Pakanka nueiti į kiną, kad tuo įsitikintum. Naujausiame repertuare, netgi neliečiant visų jo pozicijų, rasime homoseksualinę meilę, traktuojamą drastiškai („Monstras“), komiškai („Užsitrenkęs iš vidaus“), melodramiškai („Aimee ir Jaguaras“), iniciacijos prasme („Meilės vasara“), socialine („Mylėk mane“ arba „Fucking Amal“), dekadentine („Frida“). Susipažįstame su homoseksualumu, kuris yra išstumtas („Amerikietiškos grožybės“), pergalingas („Toli nuo dangaus“), keliantis rūpesčių(„Kunigas“), tragiškas („Vaikinai neverkia“), jaunatviškas („Bilis Eliotas“), perversiškas (Almodovaras), fantasmagoriškas („Malholando kelias“). Bridžita Džouns turi draugą gėjų. Madonna „Mano geriausiame drauge“ su gėjumi turi vaiką. O Jackas Nicholsonas filme „Geriau nebūna“, įveikdamas savąją homofobiją, ima švelniai globoti kaimyną gėjų. Toks įspūdis, kad šiuolaikinis kinas – tai vienas didžiulis emancipacinis diskursas, traktatas apie tolerantiškumą, kitoniškumo manifestas ir seksualinių mažumų teisių deklaracija. (O kaip tik šią savaitę ekranuose pasirodo visais įmanomais prizais pamalonintas homoseksualinis epas „Kuprotas kalnas“ – Vertėjo past.)
Masinė kultūra, aiškiai užburta homoseksualo įvaizdžio, mato jame arba dvasingą, jautrų, elegantišką menininką arba – pasimetusį, vienišą, trokštantį pripažinimo. Kinas noriai imasi homoseksualinių motyvų, kad originaliai, įtikinančiai, su senųjų pasakojimų jėga parodytų draugystę, meilę arba brendimo sunkumus. Panašu, kad tik herojus homoseksualas, į kurio likimą a priori įkomponuojamas darbas, – subjektas, šiandien dar galintis išvengti išeksploatuotų vaidybinių klišių („draudžiama meilė“, „svetimas“, „teisingumas laimi“).
 |
| „Apvalytieji”. Dmitrijaus Matvjevo nuotraukos |
Tačiau, pasak autorių, nė vienas iš šių kūrinių, kad ir pasirinkęs homoseksualų herojų, iš esmės nėra pjesė apie homoseksualizmą. Mąstant dramaturginėmis kategorijomis homoseksualumas jose atlieka intrigos funkciją, psichologinėmis – emocijų katalizatoriaus, sociologiškai – atspindi pozicijas. Bet dviejų dramų diskursas, pozicija, lytis nepalieka abejonių: tai homoseksualios dramos.
Drauge su „lygybės paradais“ į Lenkiją atkeliavo emancipacinė gėjų literatūra, kelianti sau panašius tikslus, kaip ir provokacinės gatvių manifestacijos, rodančios, „kokie mes begėdžiai“. Tai krypčiai priklauso ir Bartoszo Žurawieckio „Sekstetas“, Piotro Tomaszuko „Dievas Nižinskis“. Pirmasis piešia gėjų subkultūros papročius. Antroji pjesė perteikia gėjų svajones, baimes ir kančią. „Seksteto“ herojai – šeši įvairaus amžiaus bei įvairių profesijų ponai, kurie visokiomis konfigūracijomis yra buvę ar tebėra meilužiai. Gėjų klube jie susitinka gražų ir mįslingą jaunuolį, kuris pažadins ir patenkins jų erotinius lūkesčius. Autorius naudoja visus įmanomus gėjų patvirkimo stereotipus, juos visiškai patvirtindamas. Juk emancipacinė literatūra tuo ir pasižymi, kad nebando pasakoti mielų istorijų apie santūrius, gerai išauklėtus gėjus, kurie drauge išgyveno ketvirtį amžiaus, visada svajodami apie vaiko įsūnijimą, o parodo specifinius sekstetus arba – kaip neseniai išleista Michało Witkowskio apysaka „Liubievo“ – „ nuolatinį bąstymąsi po aukštesniuosius dugno rajonus, tarp stoties, skurdžiausio darbo ir parko, kuriame stovi viešas tualetas (...) Parkas vadinasi „piketas“ arba „kelias“. Vaikščioti juo reiškia piketuoti. O piketai – ieškojimas ir gundymas“.
Vyrų gėjų pornografiją 8-ajame dešimtmetyje iki aukštojo meno pakėlė Robertas Mapplethorpe‘as. Jis buvo pirmasis homoerotinis fotografas, kuriam pavyko įsibrauti į plačiosios publikos meno pasaulį. „Jis tapo ne vien esmine gėjų meno figūra, – rašo Brianas McNairas, – bet ir svarbiausia, iš viso diskutuojant apie seksualinę meno transgresiją“. Drama „Dievas Nižinskis“ – tai literatūrinis Mapplethorpe‘o meno atspindys.Panašiai kaip ir amerikiečių fotografas, Tomaszukas iškelia nepadorų, perversišką meilužio kūną. Rodo gražų, atletišką, graikų dievo kūną, kurio siekė Mapplethorpe‘as, ir taip kaip ir šis, verčia kūną degraduoti, apgaubia jį sperma, šlapimu, prakaitu. Abu menininkus sieja ir drastiški bandymai seksualizuoti šventumą: Mapplethorpe‘as stilizuodavo savo modelius pagal Kristų, o Tomaszukas nukryžiuoja Nižinskį.
________________
Kultūrinis homoseksualios naracijos bei masinėje vaizduotėje įsitvirtinusių homoseksualių herojų kontekstas, gėjų dramaturgija bei emancipacinė literatūra, visuomenės judėjimai dėl seksualinių mažumų teisių, o taip pat galimybės peržiūrėti istoriją bei kultūrą verčia šiuo kampu pažvelgti ir į lenkų teatrą. Nėra kitos išeities. Privalo nuskambėti klausimai apie lytį bei seksualinę orientaciją. Lenkijoje nėra gėjų teatro ta prasme, kokia jis egzistuoja Vakaruose, tačiau kai kurių spektaklių homoseksuali kryptis atpažįstama nesunkiai. Tiesiog jis neanalizuojamas. Tai, kas spektaklyje dažnai erzina – nereikalingu atrodantis nuogumas, per didelis patosas, neaiškūs herojus siejantys jausmai, kičą primenanti stilizacija – dažniausiai laikoma klaida ir nebeinterpretuojama. Tiesa, teatro homoseksualumas būna aptarinėjamas, tačiau kuluarinių pokalbių lygmenyje, o ne kritinėse refleksijose ar spaudos diskusijoje.
Tuo neužsiima konservatyvioji, „heteronormatyvinė“ kritika, tvirtai stovinti ant vyriškosios paradigmos dirvos, o kitoniškumui programiškai abejinga; baugšti liberalioji kritika taip pat neskuba atvirai svarstyti seksualinės tapatybės temų. Žinoma, įvairiuose pastatymuose recenzentai pastebi „slaptą homoseksualumą“, pasijuokia iš „apnuogintų, atleisk Viešpatie, vyriškųjų grožybių“, būna įsitikinę, kad aktoriai „vaidina ne homoseksualistus, bet giliai mylinčius žmones“, bet drauge ir pastebi, kad „homoseksuali erotika persunkia kone kiekvieną spektaklį“. Ties šia paviršutiniško konstatavimo riba sustojama, niekas nebando daryti išvadų.
 |
| Teatras liko eufemizmų, paviršutiniškų etikečių, tik ne erotinės traktuotės sferoje. |
Kalbama ne apie patį kūrėjų vertinamą seksualumą, bet apie to seksualumo specifiką, įrašytą į jų teatro faktūrą. Germano Ritzo manymu, esminė homoseksualaus teksto sąlyga – ne tiek autoriaus biografija, kiek lytinė kūrinio konstrukcija, nebūtinai sutampanti su konkrečios biografijos konstrukcija, bet galinčia būti motyvu. Lupos, Warlikowskio, o pastaruoju metu ir Tomaszuko pastatymai laikytini homoseksualiais tekstais.
Turint galvoje penkias metodologines Ritzo homoseksualiųjų tekstų nuostatas, reikia pabrėžti, kad tai tik vienas iš galimų, nors paprastai svarbiausias kūrinio vertinimo būdas. Krzysztofo Warlikowskio spektaklį „Apvalytieji“ kartais, tiesa, traktuodavo kaip universalią metaforą: meilė įveikia viską, įgalina pernešti baisiausius kentėjimus, net nesvarbu, kas ką myli, nes meilė yra viena, ji aukščiau moralės, sąlyginumų ir teisės. Bet Jacekas Kochanowskis straipsnyje „Normos paribiai – pastabos apie Warlikowskio teatrą“ pristatė jo homoseksualios pakraipos tekstą, spektaklio traktuotę iš gėjaus matymo taško. Pagal jį Warlikowskio teatras griauna komfortą „tų, kurie gyvena teisingame pasaulyje“, imdamasis istorijų tų netvarkingų ir plepių žmonių, kurie nuteisti tylėti. Jis leidžia jiems prabilti klasikos („Hamletas“, „Audra“) arba savu – kaip „Apvalytuosiuose“ – balsu. Warlikowskio teatras, kaip rašo Kochanowskis, parodo, kad gyvename visuomeninėje erdvėje, kurioje žiauriai naikinamos visos tos meilės apraiškos, kurios nėra gražios normatyviniu grožiu.
 |
| Warlikowskio „Krumas”. Nuotrauka iš www.e-teatr.pl |
O juk „Krumas“ – gal revoliucingiausias iš Warlikowskio spektaklių – iki šiol dar nesulaukė analizės, kuri parodytų fundamentalią spektaklio homoseksualaus tapatumo rekonstrukciją, palydėtą kontaktų su pasauliu: tėvais, gyvenimo tikslais, draugais, socialinėmis viltimis, meilužiais, kultūrinėmis normomis ir pan. Gali būti, kad tokia analizė net sukurtų galimybę pasakyti kažką nauja apie Vakarų pasaulio dabartį.
Homoseksualios estetikos tekstas neprivalo būti emancipuotas, svarbus seksualinių mažumų visuomeniniam protestui. Jo estetika gali „susilieti su dominuojančiu, neutraliu heteroseksualiniu diskursu“ (Ritzas). Tai patvirtina ir minimų režisierių, priklausančių pagrindinei srovei, daugelio spektaklių žiūrovų reakcija. Čia apskritai nėra emancipaciniams tekstams būdingų elementų, tokių, kurie tampriai siejasi tik su homoerotiškumu. Emancipaciniam diskursui svarbiausias homoseksualus kitoniškumas, o ne jo adaptacijos heteroseksualinėje kultūroje galimybės. Išskirtinė gėjų teatro tema yra meilė, o išraiškos priemonė – vien tik seksas, nepasiduodantis estetizavimui ar universalinimui. Jis rodomas brutaliai, kartais atstumia, jį inspiruoja pornografija. Šia prasme Lupos ir Tomaszuko teatrai tikrai nėra gėjų. O Warlikowskio teatras – galimas dalykas, savo eksportiniu pavidalu – kartais juo būna.
Tekstuose pasirodantys homoseksualumo motyvai nebūtinai turi sietis, gali likti vien tik motyvais. Todėl spektakliuose signalizuojamą herojų seksualinį ambivalentiškumą ne visuomet motyvuoja dramų tekstai, aktorių manieristiniai gestai ne visada sutampa su charakteriais, kostiumų elementai, muzikos standartai asocijuojami su homoerotiniu popartu. Bet išraiškingiausias homoseksualumo motyvas – vyrų nuogumas, kartais pasirodantis įkyriai, visiškai iškrentantis iš pastatymų konteksto.
Nuogumas visuomet domino Krystianą Lupą: „Bėgant laikui tas dėmesys stiprėjo – esu vojeristas. Mano erotiniai susižavėjimai vėliau įgijo labai estetizuotą pobūdį. Buvo nuogumo žavesys, o paskui jis išsirutuliojo į ne tik kūnišką, bet ir dvasinį apsinuoginimą“.
Homoseksualiame teatre nuogumas – esminis estetinio kanono elementas. Vyro aktas Lupos ar Tomaszuko spektaklyje – apšviestas, eksponuotas, įkomponuotas į rėmus – tai lyg ikona, kuriai būdingas netolimas kičui grožis. Vyro kūno estetizavimas vėl primena minėtąjį Robertą Mapplethorpe‘ą: apie jį sakoma, kad jis pakėlęs gėjų pornografiją iki aukštojo meno. Tuo tarpu lenkų režisieriai kaltinami, kad jie, malšindami savojo žvilgsnio geidulius, aukštą meną prilygina ekshibicionizmui.
Homoseksualiame tekste naudojama stilizacija, perkeltinės prasmės ir žaidimas. Anot Ritzo, kičo bjaurumo, perdėtumo siekimas signalizuoja „dvejopą pasaulį, didžia dalimi priklausantį kiekvienam homoseksualiam tikrovės patyrimui“. Tokia stilizacija gėjų teatre yra kempas (camp). Jo esmė, kaip teigia „Encyclopedia of Homosexuality“, – „ne tiek kalba arba tekstas, kiek gestas, žaidimas, vieša manifestacija. Žodinėje erdvėje kempas išreiškiamas greičiau slapta sugestija, potekste, intonacija, nei atvirame tekste“.
Kaip taisyklė, parodija ar pastišas, sudarantys kempo esmę, formuojasi į tam tikrą strategiją, įgalinančią homoseksualiajai kultūrai pasiekti platesnį vartotojų ratą. Kempo stilistikos, sąmoningai panaudoto kičo, pastišo bei afektavimo elementų yra ir lenkų kūryboje – scenografijoje, šviesos žaisme, videoprojekcijose, muzikos šlageriuose. Gėlės ir paukščiai, fosforizuojanti šviesa „Apvalytuosiuose“, Armstrongo hitas „Koks nuostabus pasaulis“ „Audros“ pabaigoje, raudona šviesele pulsuojanti širdis „Klaros santykiuose“, Sadomazo-Užpakalio kostiumas „Krume“, stringai ir juoda Begemoto vualetė „Meistre ir Margaritoje“. Homoseksualūs manierizmai ir pokštai šiuose spektakliuose pirmiausia – kempinis humoras, kuris „grąžina publikai įsitikinimą, jog spektaklis nėra ydingas ir kad jis nesutrikdys miesčioniškojo jausmingumo“ (iš interviu su Warlikowskiu).
Be Ritzo minėtųjų esminių homoseksualaus teksto bruožų straipsnio autorės atkreipia dėmesį ir į kitus elementus, motyvus, tonacijas, apibūdinančius lytinę minėtų režisierių spektaklių konstrukciją.
„Dabar sunku rodyti pasaulį be homoseksualistų, be žmonių, neįsitikinusių dėl tapatybės“, – sako Warlikowskis. Todėl jo spektakliuose Hamletą sieja erotiniai saitai su Horacijum, Rozenkrancu ir Gildensternu, Pentėjus geidžia Dionizo, Hermiją ir Eleną vaidina juodaodžiai vaikinai.
 |
| Krystiano Lupos „Zaratustra”. Festivalio „Dialog” nuotrauka |
Krystianas Lupa, kalbėdamas apie įkvėpimą, pripažįsta, kad jo meninis libido semiasi energijos iš erotikos, kad jo aktoriai „beveik vergiškai priklauso nuo savojo erotizmo“. Į Graikiją Lupa skrido drauge su krepšininkų ekipa, o greta jo, nejučia susiliesdamas „aksomine oda“, sėdėjęs dvimetrinis juodaodis. „Ir tuomet staigiai pasirodė ta „Zaratustros“ idėja“. Kokiu būdu tas jausminis išgyvenimas paveikė spektaklio vaizdą? Ar tai, kad šis dienoraščio fragmentas buvo atspausdintas spektaklio programėlėje, buvo tik delikati provokacija, ar tai gali nurodyti kažkokį interpretacinį taką? Galingas juodas Antžmogis greta režisieriaus demiurgo.
Galbūt juodojo sportininko kūniškame tobulume Lupa išvydo neišvengiamo merdėjimo ženklą? Paskutinis iš trijų Zaratustros įsikūnijimų – kūno senėjimas, vytimas, geismo pabaiga. Tai pagrindinė iš homoseksualių obsesijų. Kita – tai beprasmybė ir nevaisingumas. Lupos „Klaros santykiuose“ paskutinė herojės frazė skamba taip: „Kad mano gyvenimas neliktų niekam nereikalingas“. Ją galėjo pasakyti ir Warlikowskio Krumas. Metai, amžius į homoseksualo vienišumą atneša ir melancholijos. Tai padeda šiandieniniam Lupai išvysti „erotiką iš kitos, anksčiau nematytos perspektyvos. Ji žymiai niūresnė už tą, kurią pažino anksčiau, kai jis gyvavo simbiozėje su savo jaunu, žydinčiu kūnu“ (B.Matkowska-Šwięs).
__________________
„Vyras homoseksualistas – plepus“, – rašo Ritzas. Plepumas, kempas, į kitas prasmes įvelkantis kitoniškumą, vaizdo pornografizavimas – esminiai homoseksualiojo teatro stilistiniai tropai. Nuolatinis vietos ieškojimas, neįvykdyti geismai, kova prieš kaltės pojūtį – tai jo temos. Nerimas, melancholija, ambivalentiškumas – jo nuotaikos. Androginiškumas, metateatrališkumas – jo bruožai.
Ar teatras, besisemiantis įkvėpimo iš erotinių išgyvenimų, pasakoja apie pasaulį ir žmones adekvačiai? Krystianas Lupa pats dvejoja, kiek universalus gali būti pasaulis iš homoseksualiosios perspektyvos: „iki kokio laipsnio tą universalumą galima apginti, pagilinti, nepriklausomai nuo to, ar homoseksualiu pripažįstamas pasaulis yra toleruojamas ar ne?“ Suvokdamas, kad „bet kokio pasaulio pavadinimas homoseksualiu nustumia jį į savotišką paribį“ ir kad heteroseksualus menininkas turi universalumo palaiminimą, Lupa teigia, kad erotikos sferoje didesnės galimybės, tikslesni įrankiai – kaip tik homoseksualaus menininko prerogatyva: „šiuolaikinė tikrovė įtraukia į prietarų ir fobijų, šimtmečiais apaugindavusių mūsų seksualinę moralę, naikinimo procesą“.
Susimąstant apie homoseksualiojo teatro universalumą verta prisiminti, kiek daug į pasaulio suvokimą įnešė „Krumas“, sublimavęs visuotines baimes ir neurozes, o tuo pačiu metu būdamas homoseksualus tekstas par excellence. Juk emancipacinis gėjų teatras Lenkijoje dar tik pasirodys, jis bus tikrai šokuojantis, agresyvus ir pornografiškas. Tuomet drauge svarstysim, kiek homoseksualų aplinka, anot Lupos, yra apkrėsta „bevaisio susižavėjimo savo pačios lokaliomis spalvomis“, ar homoseksualizmo pavertimas ženklu kartais nereikš pažeminimo per išaukštinimą.
Parengė Saulius Macaitis
