 |
| Avinjonas neapsieina be revoliucingų nuotaikų scenoje ir už jos. „Hipno lapeliai”. |
Avinjonas išpaikina. Ne vien spektakliais ar nesibaigiančiu gatvės teatru, bet ir knygomis, parodomis, diskusijomis. Norint visur dalyvauti dienos neužtektų arba tektų aukoti vieną kurį vaidinimą. Gerai, kad centrinėje Respublikos gatvėje įsikūręs Fnac knygynas visad pakeliui – užsukęs čia taip pat gali pajausti festivalio ritmą: susitikimai, video peržiūros, knygų aptarimai, juolab visa festivalyje pristatomų pjesių ar naujų klasikinių autorių vertimų kolekcija. Šiųmečio festivalio gimtadienio proga pasirodė net keturios Avinjono in festivaliui skirtos knygos, pradedant ankstesnio festivalio direktoriaus Bernard’o Faivre d’Arcier prisiminimais ir baigiant čia dalyvavusių menininkų pokalbiais. O festivaliui įpusėjus knygynas netgi surengė akciją – pratęsė darbo laiką iki pirmos valandos nakties, ir, stebėtina, tuomet jame buvo daugiau pirkėjų nei pusiaudienį...
Žinoma, kad pirmose teatrui skirto skyriaus lentynose – René Charas, tas, be kurio festivalis kažin, ar apskirtai būtų prasidėjęs. Tai jis, kilęs iš šio krašto, šiemet mininčio šimtąsias rašytojo gimimo metines, 1947 m. prikalbino Jeaną Vilarą atvykti į Popiežių miestą su savo spektakliais. Charo aforizmų knygos „Hipno lapeliai“ (Feuillets d’Hypnos) 237 fragmentai – sunumeruoti 1943-1944 metais užrašyti autoriaus pastebėjimai, minčių nuotrupos, poetiniai inkliuzai – tapo ir asocijuoto festivalio menininko, režisieriaus Frédérico Fisbacho Popiežių rūmų garbės kieme rodyto spektaklio statybine medžiaga. Be to, Charas šiemet yra ir savotiška bent jau iš pirmo žvilgsnio daugumą in programos spektaklių jungianti gija – 46 lapelio užrašas „Veiksmas net pakartotas yra nekaltas“ puikuojasi ant festivalio afišos. Menininkas kaip rezistentas ir menas kaip ne vien politinė, bet ir estetinė, moralinė rezistencija, leidžianti jam apmąstyti savo laiką ir imtis „nekalto“ veiksmo – tokia nuotaika buvo persmelkti vaidinimai ir renginiai, iš kurių klausytojų gausa išsiskyrė susitikimas su šiuolaikiniu prancūzų sociologu ir filosofu Edgaru Morinu. Tikrasis rezistentas, 1949 m. išstojęs iš Komunistų partijos ir susitelkęs prie ne tik politinių, bet ir ekologinių katastrofų tyrinėjimo, Morinas yra vienas įdomiausių šiandienos kultūros peizažo tyrinėtojų, į prancūzų filosofijos istoriją atnešęs naują šiuolaikinio žmogaus sampratos koncepciją ir nubrėžęs reformatoriškas visuomenės evoliucijos bei futuristinio mąstymo gaires. Galbūt jo 1981 m. knygos „Paliekant XX amžių“ šiemet atskira knygute išleistas skyrius „Kur eina pasaulis?“ turėjo įtakos vėl bundančiam intermitantų, taip pat revoliucingai nusiteikusių Prancūzijos komunistų partijos kultūrininkų bruzdėjimui. Atsišaukimų, proklamacijų, laikraštėlių su antraštėmis „Daugiau dirbk, mažiau galvosi“, „Darbas prieš kultūrą“ per dieną galėjai prisirinkti visą šūsnį; iki pat festivalio pabaigos, matyt, liks kabėjęs ir plakatas prie įėjimo į Popiežių rūmus – „Kultūra pavojuje!“. Tai, kad prancūzų intelektualams ir menininkams ne tas pats, kaip jie gyvena, kaip ir kokioje sistemoje funkcionuoja jų menas, kokia yra jį vartojanti publika ir kokie gali būti meno ir publikos santykiai – irgi istoriškai susiklostęs, per 60 metų ne tik Provanso saulės bei vėjo nugludintas Avinjono festivalio pamatas...
Kažin, ar Fisbacho „Hipno lapeliai“ sukėlė tokį rezonansą, kokio buvo tikėtasi. René Charo „lapeliai“ – poetiniai pastebėjimai, suskambantys kaip sielos praregėjimai ir tik retsykiais užkabinantys tikruosius karo užnugaryje įvykius – buvo perskaityti ir „suvaidinti“ septynių profesionalių aktorių scenoje, primenančioje laikiną gyvenimo vietą. Labai pasistengęs galėjai įsivaizduoti stilizuotą stovyklą – su miegamaisiais „boksais“, bendra virtuve, ilgu stalu, aikšte, apšviesta gatvės lempų. Pavadinęs savo darbą 237 veiksmais scenai, Fisbachas atsisakė kurti tradicinį teatrą (o jo iš Charo tekstų sukurti turbūt ir neįmanoma!), tačiau suteikė jam atviro pokalbio, atviro „veikimo“ formą. Iš eilės pasakyti, sudainuoti, sušokti 237 pasažai (įvardijant kiekvieno numerį) turėjo sutelkti aktorius ir klausytojus iš naujo pažinti autoriaus poetiką, išgirsti jo melodiką, susikurti asociacijas. Sukeldami tam tikrą nuotaiką, veiksmą, suskambantys kaip prieštaravimas, nustebimas, ginčo pratęsimas, džiaugsmo išraiška, pasakyti po vieną ar skanduojant kartu, „lapeliai“ tapo aktorių susikalbėjimo vienas su kitu ir su žiūrovais įrankiu, tiesa, labai trapiu, nes reikalaujančiu ne tik susikaupimo, bet ir įsiklausymo.
 |
| Tyli bendrystė Popiežių rūmų kieme. Christophe Raynaud de Lage/Festival d´Avignon nuotraukos |
Netikėtumas laukė spektakliui įpusėjus. Skaitant 128 „lapelį“ apie 1944 m. birželio 29 d. SS kareivių vykdytas kratas Ceresto kaimelyje, į sceną pradėjo lipti žmonės – virš šimto naujų „aktorių“, kurie, užpildę erdvę, netrukus įsitraukė į skaitymą, bet kartu vien savo buvimu sukūrė keistą suvarytų į aikštę, išplėštų iš savo „kasdienybės“, teatro pakylos apnuogintų dramatiškos dienos liudininkų įspūdį. Kai jie visi susėdo ant čia pat stadiono laiptus primenančių paaukštinimų, vienas šalia kito, visa gausybė, kai skaitant paskutinius lapelius ilgą stalą ėmė plauti lietus, o prigesusios šviesos blyksniai pasklido po tykštančius ant paliktų indų ir išvartytų kėdžių lašelius, regis, tik dabar Popiežių kiemą užliejo tikroji pasipriešinimo tylos, bendrystės ir atsakomybės pajauta. Ta poetinė pajauta, kurios mažytes nuotrupas, skirdamas visus 237 lapelius Albert’ui Camus, užrašė René Charas ir kuriuos skaityti Fisbachas sukvietė 109 regiono mėgėjus aktorius. Tai jie tris paras iki spektaklio premjeros gyveno čia, Popiežių rūmų garbės kiemo scenoje, gaminosi valgį ir repetavo. Ir tai jiems šios trys paros bei vaidinimai tapo nepakartojamu viso gyvenimo įspūdžiu – tokia pačia Hipno (miego) personifikacijos išraiška, kokiai žodžių ir sakinių pavidalus suteikė Charas.
„Yra žmonių, kurie nuolat įlipa į ekskrementus“ (28 lapelis); „Žmogus be trūkumų yra kaip kalnas be olų. Jis manęs nedomina“ (32 lapelis); „Amžinybė anaiptol nėra ilgesnė už gyvenimą“ (110 lapelis); „Vaisius yra aklas. Mato tik medis“ (165 lapelis); „Mūsų tamsybėse nėra vieno Grožio. Viskas yra Grožis“ (237 lapelis). „Šiandien kova persikelia į dvasios platybes, – sako Edgaras Morinas. – Kiekvienas mūsų organizmų yra trijų milijardų ląstelių respublika. Tad kodėl kelių šimtų nacijų federacija ir nuo 3 iki 6 milijardų Homo sapiens negalėtų susiorganizuoti? Tai būtų ne tik protinga, bet gyvybiškai svarbu...“ Dviejų autorių mintys savaip susišaukia. Kaip ir festivaliui įpusėję skirtingų žanrų spektakliai – lenko Krzysztofo Warlikowskio „Angelai Amerikoje“, prancūzo režisieriaus Ludovico Lagarde’o ir flamandų autoriaus Peterio Verhelsto „Ričardas III“, prancūzo Guy Cassiers’o ir belgo Tomo Lanoye „Mefisto for ever“, vokiečio choreografo Raimundo Hoghe’s „36, Avenue George Mandel“, italo Romeo Castellucci „Hey girl!“, šveicarų grupės Superamas performansas „Big 3nd episode (happy/end)“ ir prancūzo Jeano-François Sivadier Popiežių rūmų kieme suvaidintas Shakespeare’o „Karalius Lyras“. Visuose juose žodis tapo veiksmu, menas – rezistencija, o politika įgijo pavidalą.
