Operos nereikia bandyti paaiškinti, visą pavasarį iš Lietuvos kino teatrų ekranų tvirtino Jolie-Callas (režisieriaus Pablo Larraíno filme „Marija Kalas“, 2024). Baroko operos, regis, juolab nereikėtų bandyti aiškinti, nes ji tiesiog mėgaujasi išdidintų emocijų, teatrinės apgaulės, dirbtinumo ir gausos ar net pertekliaus kalba. O kartu – juvelyriškai išgludinta muzika, nežemiškais balsais. Tačiau būtent baroko opera yra kietas riešutas ir savo siužetų vingrumu, ypač kai juose persipina rimtoji opera seria su komiškąja opera buffa, ir sudėtingu, įmantriu, daugybės taisyklių reglamentuotu muzikiniu kanonu, kurį talentingiausi kompozitoriai atkakliai laužė, – kaip tik toks ir buvo Georgas Friedrichas Händelis.
Latvijos nacionalinės operos ir baleto teatre gegužės 21 ir 23 dienomis įvykusi Händelio operos „Flavijus, Lombardijos karalius“ premjera – tai vienareikšmiškai sceninis raritetas. Kartu reikia pripažinti, kad ši, daugeliui iki šiol visai nepažinta, opera nėra labai įspūdingo siužeto. Vertinant dramaturginiu aspektu, „Flavijų, Lombardijos karalių“ skiria šviesmečiai nuo šio kompozitoriaus kokybės ženklu tapusio „Julijaus Cezario“, „Rinaldo“ ar „Kserkso“. Tragikomiškas intrigų operos siužetas, prisidengdamas rimtumu (politiniai dekretai, dvikova scenoje) ir pajuokiamaisiais epizodais (meilužių ir išdavysčių virtinė, pateikiama kaip situacijų komedija), sakyčiau, kad savo seria ir buffa integralumu galbūt siekia priartėti prie „Kserkso“, bet Rygoje dar ir dėl režisūrinių sprendimų „Flavijaus, Lombardijos karaliaus“ sceninė bufonada nusveria bet kokį operos rimtąjį pradą ir tampa tiesiog atvira opera seria parodija. Kita vertus, savo muzikine plėtote „Flavijus...“ neabejotinai apeliuoja būti tarp puikiausių Händelio šedevrų. Todėl Rygos teatras, visų pirma, gali didžiuotis po netrumpo laiko (lygiai dviejų dešimtmečių) repertuare vėl turėdamas naują baroko operą – ilgametražę, pratęsiančią šio teatro hendeliškąją liniją (paskutiniai pastatymai buvo „Alčina“ ir „Akidas ir Galatėja“) ir, svarbiausia, vertą didžiosios scenos. Be to, dar ir sukurtą kaip koprodukcija su senosios muzikos puoselėtojais – Bairoito baroko operos festivaliu; jame 2023 m. rugsėjį ir įvyko festivalio įkūrėjo, režisieriaus ir kontratenoro Maxo-Emanuelio Cenčićiaus režisuoto „Flavijaus...“ pasaulinė premjera.
„Flavijus, Lombardijos karalius“ į Rygos sceną nužengia iš vienos pusės – it kokia rūmų opera, iš kitos pusės – lyg keliaujantis saloninis spektaklis. Tokį dvilypį įspūdį palieka sumaniai Helmuto Stürmerio iš mobilių širmų sukonstruotas, lengvai ir greitai transformuojamas scenovaizdis – tuo pat metu ir prabangus, ir funkcionaliai paprastas. Nuolat tiesiai prieš žiūrovo akis migruojančios širmos ir baldai leidžia dinamiškai, pernelyg nepertraukiant operos, keisti veiksmo vietą – taip vis mainosi interjerai ir lauko fasadai; dekoracijos čia perrikiuojamos specialiai pabrėžtinai teatrališkai ir demonstratyviai. Kaskart, keičiantis mizanscenai, pasirodo nebylus personažas-ceremonmeisteris – sprendžiant iš istorinių rūbų ir barokinio peruko, tikriausiai tai galėtų būti pats maestro Händelis, – kuris vadovauja scenovaizdžiui ir triskart pabeldęs lazda į grindis duoda ženklą perorganizuoti sceną, antibarokiškai apnuogindamas teatro paslaptį. Nors čia Händelis vadovauja tik scenai, tačiau galima įžvelgti ir daugiau baroko ženklų: panašiai belsdami lazda ritmą anuomet kompozitoriai diriguodavo orkestrui – ir, beje, tai būta pavojingo amato – jo pirmtakui, Liudviko XIV dvaro kompozitoriui ir savo kūrinių dirigentui Jeanui-Baptisteʼui Lully tai pradžioje kainavo numuštą kojos pirštą, o šiam gangrenavus – ir gyvybę.
Latvijos nacionalinės operos ir baleto teatro didžioji scena ir salės akustika idealiai tinka barokui – nuostabiai atverdama subtilų, minkštą senųjų instrumentų – teorbos, smuikų, taip pat klavesino skambesį. Nedidelis barokinis orkestras, vadovaujamas dirigento Andrio Veismanio, skamba spalvingai ir gyvai, apgaubia visą salę, darniai susiliedamas su solistų balsų instrumentiškumu. Lankstus, paslankus, dažniausiai ir juvelyriškai tikslus dainininkų vokalinis atlikimas Rygoje leido iš tikrųjų prisiliesti prie senosios muzikos. Gegužės 23-iosios „Flavijaus, Lombardijos karaliaus“ scena pirmiausia priklausė kontratenorams – prancūzui Rémy Brès-Feuillet (Flavijus) ir kroatui Maxui-Emanueliui Cenčićiui (Gvidas; beje, šią vokalo partiją Händelis parašė žymiajam kastratui Senesino), taip pat labai jaunoms, bet barokinį vokalą įvaldžiusioms latvių operos solistėms – sopranui Katrīnai Paulai Felsbergai (Emilija) ir mecosopranui Annai Amandai Stolerei (Teodata).
Čia pats laikas pripažinti ir liūdną profesinį nepatyrimą – baroko opera Lietuvoje iš esmės beveik neegzistuoja, todėl net ir būnant operos kritike atsivijo akivaizdi įgūdžių stoka gyvai klausytis baroko. Tie reti prisilietimai prie baroko muzikos teatro per šios epochos apologeto Gintaro Varno spektaklius – madrigalinį Monteverdį ar Vivaldžio „Juditos triumfą“, per klaipėdiečių „Orfėją“ bei „Popėjos karūnavimą“, per studentišką „Kserksą“ ir kitus koncertinius-kompromisinius Händelio operų ar oratorijų atlikimus iki pat šiol neišaugo iki tikro, didžiosios scenos ir pasididžiavimo verto Händelio operos pastatymo Lietuvos teatruose. Tad telieka pripažinti ir pasidžiaugti bent jau tuo, kad svarbiausi šio kompozitoriaus opusai ir aistringa jų analizė mūsų kartą pasiekė video pavyzdžiais per puikų dėstytojos ir baroko operos žinovės, muzikologės Junijos Galejevos parengtą kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. O dabar jau nekantru, kas bus tie pirmieji, Lietuvoje pagaliau, po 105-erių metų profesionaliojo operos teatro istorijos (!), pirmąkart deramai pastatę Händelio operą – Vilnius ar Klaipėda? Tai bus „Akidas ir Galatėja“ ar „Julijus Cezaris“?
Bet grįžkime prie latviškojo „Flavijaus...“. Baroko operoje teka ne šio pasaulio laikas ir atvykus į teatrą iš penktadienio vakaro Rygos šurmulio išties nėra paprasta susisinchronizuoti su lėtuoju menu. Iš pradžių to neleidžia pojūtis, lyg stebėtum ir girdėtum sulėtintą teatrą, todėl tenka sąmoningai save pristabdyti, o tada nė nepajunti, kaip atsiduodi ultrateatrališkai, šių dienų tempų nepažinusiai baroko tėkmei, – ir pirmame veiksme lydėjęs įtrūkis tarp šio ir ano laiko išnyksta.
Apie režisieriaus Maxo-Emanuelio Cenčićiaus siekį suartinti baroką su šių dienų publika išduoda stipriai seksualizuotas spektaklis, kupinas pasakojimą stelbiančių tiesmukų, nešvankių juokelių-scenelių. Antai visi rūmų svečiai ir karališkoji svita susėdę it kokiame teatro parteryje stebi, kaip Flavijus, apsėstas aistros ir nepasotinamo seksualinio alkio, santykiauja su Karaliene. Ir tenka apgailestauti, kad publiką salėje, regis, labiau džiugino Flavijaus erekcijos (imituotos, žinoma) ir apskritai puiki Brès-Feuillet vaidyba, o ne jo virtuoziškas kontratenoras.
Dar vienas kvestionuotinas režisieriaus sumanymas – Karalienės palydoje pagrindiniu pažu pasirinktas itin nedidelio ūgio aktorius – akivaizdu, kad tik todėl, jog pabrėžtų jo kitoniškumą, ypač greta aukštos ir stotingos Karalienės. Ar tikrai šiais laikais dar turime rašyti apie tai, kad joks žmogus dėl savo autentiškų psichofizinių savybių neturėtų būti tiesiog eksponuojamas scenoje? Jeigu anais laikais toks operos statytojo gestas ir galėjo būti vertinamas kaip barokiškas „netikėtumas“, tai šiandien niekaip neatlaiko elementarios etikos ir pagarbos žmogui „išbandymo“.
Nepaisant išvardytų trūkumų ir kiek perlenktos lazdos įsceninant seksualines fantazijas, „Flavijus, Lombardijos karalius“ surežisuotas išties muzikaliai. Nors scenoje – manieringas perukinis barokas, rūmų ar saloninė estetika ir spektaklio vizualioji raiška aiškiai byloja apie tvarkingą, istoriniam kanonui artimą interpretaciją, bet režisierius Cenčićius pagaviai palaiko istorijos pasakojimo tempą įterpdamas aktorines intermedijas, sceninį vyksmą išplėtoja dinamiškai, jo tėkmę artina prie šių dienų ir taip moko publiką prisijaukinti laike nutolusią – daugiau kaip prieš tris šimtmečius sukurtą – operą.
Autorės kelionė į Latvijos nacionalinę operą ir baletą iš dalies įgyvendinta Lietuvos kultūros tarybos suteiktos mobilumo stipendijos lėšomis.
Publikaciją finansuoja Medijų rėmimo fondas, projektui „Menų faktūra“ 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų.
