Sausio pabaigoje vykusios OKT/Vilniaus miesto teatro naujo spektaklio Williamo Shakespere´o „Hamletas" pirmosios užsienio gastrolės (jeigu neskaičiuotume pasaulinės spektaklio premjeros Norvegijoje, Stavangeryje) sukėlė didelį italų teatralų ir publikos susidomėjimą. Spektaklis buvo vaidinamas pagrindiniame svarbiausio Romos teatro Teatro di Roma pastate Teatro Argentina. Dieną prieš spektaklį buvo surengta režisieriaus Oskaro Koršunovo spaudos konferencija, vėliau plačiai pristatyta tradicinėje ir internetinėje žiniasklaidoje.
Pirmąjį vakarą parteryje dar galėjai matyti vieną kitą neužimtą vietą, o antrąjį, prieš pat spektaklį prie kasos rikiavosi eilutė ir publikai susirinkus salėje laisvų vietų nebeliko. Artėjant spektaklio pradžiai, publika parteryje ėmė vienas po kito kilti nuo savo kėdžių - taip buvo pasveikintas spektaklio žiūrėti atėjęs italų kino žvaigždė aktorius ir režisierius Roberto Benigni. „Hamleto" pertraukos metu Benigni priėjo prie režisieriaus ir išreiškė susižavėjimą spektakliu („troppo bello!" - „daugiau nei puiku").
Plačiau klausiamas apie spektaklio įspūdžius „Lietuvos ryto" korepondentės Jurgos Jurkevičienės, Roberto Benigni sakė „Spektaklis tikrai įspūdingas. Prisipažinsiu: nežinojau, kad Lietuva - tai valstybė, kuri turi tokią gražią kalbą. Ji skamba nuostabiai. Aktorių balsai spektaklyje buvo fantastiški. (...) Puikiausi, žinoma, moterų - Ofelijos ir karalienės.(...) Kai kurios spektaklio scenos tikrai griebiančios už širdies. Šviesos, scenografijos detalių, muzikos derinys. Tai sukrečia, ilgai išlieka atmintyje, verčia mąstyti. Jau nekalbu apie paskutinę pirmojo veiksmo sceną - Ofelijos vestuves. Puiku."
„Hamleto" režisierių ir trupę maloniai nustebino tai, kad abu vakarus po spektaklio prie persirengimo kambarių susirinkdavo būrelis teatro profesionalų - aktorių, režisierių, norinčių padėkoti už spektaklį. Taip pat trupę savo apsilankymu ir gėlių puokšte pagerbė ir Lietuvos respublikos ambasadorius prie Šventojo sosto Vytautas Ališauskas su palyda.
Menų faktūros skaitytojų dėmesiui siūlome keletą itališkų recenzijų vertimų, o taip pat įdomesnes ištraukas iš publikacijų, pristačiusių Koršunovo spaudos konferenciją. Iš italų kalbos vertė Vaiva Daraškevičiūtė.
www.aprileonline.info 2009 01 21 buvo paskelbti Oskaro Koršunovo atsakymai į Renzo Francabandera klausimus, užduotus spaudos konferencijos metu.
Kokius elementus, sąvokas Jūs pats laikote svarbiausiais savo „Hamleto" pastatyme?
Be jokios abejonės, šiame pastatyme pagrindinis elementas yra veidrodis, veidrodžio simbolis čia yra nuoroda į intymumą ir susitikimą su pačiais savimi per atsispindintį atvaizdą. Spektaklio pastatyme tai įtvirtina Hamleto, kuris tampa drąsiu žmogumi nevengdamas klausti savęs, savo atvaizdo veidrodyje, interpretaciją. Ir iš tiesų, „Hamletas" yra sąžinės drama, susitikimas su pačiais savimi ir sava būtimi, klausimų ir minčių visuma, kuri išreikšta monologe „būti ar nebūti". Tai monologas, kuriuo suvokiama, kad nežinoma kuo esama, kaip elgtis, kuo tapti. Taigi „būti" ar „nebūti" tampa lygiavertėmis sąvokomis, skirtingomis tos pačios monetos pusėmis - sąmoningumas, tapatybė. Todėl „Hamletas" yra drama apie sąmoningumą, Hamleto ir visų kitų personažų, kuriems aktualus klausimas „būti ar nebūti", sąmoningumą. Taip pat veidrodis scenoje yra nuoroda į grimo kambarį, aliuzija į tai, kad teatras prasideda ir pasibaigia grimo kambaryje, kartu tai yra dar gilesnė idėja. Prieš veidrodį aktoriai apmąsto, atranda savo personažus, veidrodžio atspindyje aktoriai sutinka kitą, tą, kas jie iš tiesų yra, tikrąją savo pačių tapatybę ir esmę, atranda savo būtį. Atvaizdas susitinka su personažu ir atpažįsta personažą savyje, taip prieinama iki Hamleto dramos: dabarties suvokimo, savo pačių suvokimo dabartyje. „Hamletas" yra aktuali drama ir tragedija; joje kalbama apie dabartį, kurioje tvyro nepasitikėjimas ir fragmentiškumas, akivaizdūs ne tik ekonominės, bet ir vertybių, tikėjimo, tapatybės krizės pėdsakai.
Ar savo spektaklį galėtumėte pavadinti „skurdžiuoju teatru"? Kokia šiame spektaklyje scenografijos ir apšvietimo svarba?
Mūsų teatras nėra skurdus, bet saikingas: šio spektaklio scenografija yra minimalistinė, koncepciją simbolizuoja grimo kambario staliukas scenoje, - pagrindinė scenografijos detalė. Grimo kambario simboliką pasirinkti padėjo tai, kad Elsinoro atkurti yra neįmanoma, nes ta vietovė išgalvota, neegzistuojanti, todėl vienintelis sprendimas buvo sukurti Elsinorą, bet padaryti tai panaudojant netikėtą sprendimą. Vadovaudamiesi šia intencija, mes nusprendėme sukurti vidinį Elsinorą, atsispindintį aktorių veidrodžiuose. Taigi, scenografija ir erdvės suformavimas yra labai svarbu, nes taip sukuriamas grimo kambario virtimas Elsinoru, o tai atitinka aktorių virsmą pačiais savimi: veidrodis kaip susitikimas, kaip išbandymas, akistata su aptikta tapatybe, tačiau nuoširdi ir garbinga.
Kai kurie Shakespeare´o kūrybos tyrinėtojai yra kalbėję apie Hamleto kerštą kaip apie atidėtą, uždelstą, tam įtakos turėjęs šio personažo psichologinis silpnumas, - netgi turėdamas akivaizdžius įrodymus jis nesiryžta išpildyti savo keršto. Ar ir Jūs taip galvojate? Kokios psichologinės kolizijos tampa svarbiausiomis Jūsų pastatyme?
Abejojimas, sprendimas atidėti savo veiksmus nėra psichologinis silpnumas, greičiau kaip tik parodo didelį ryžtą ir drąsą. Būtent monologu „būti ar nebūti" Hamletas ryžtingai ir atsakingai apsisprendžia nebijoti mirties. Hamletui negalima priskirti psichologinio silpnumo; atidėto, uždelsto keršto motyvas reikalingas siekiant gauti laiko, kad galėtų susivokti, iš tiesų pažinti save. Tai apmąstymų ir gilios analizės laikas. Lūžis visgi pribrendo: Hamletas sustojo apmąstyti ir po to į sceną įeina modernusis žmogus - asmuo, kuris supranta savo problemas, žino savo ribas, pažįsta savo baimes ir abejones. O iš minčių ir apmąstymų painiavos Hamletas išlenda rasdamas trečią kelią, kuris nėra būti ar nebūti, atkeršyti ar atidėti kerštą, greičiau, palikti likimą eiti sava vaga, leisti, kad jo eigą nuspręstų aplinkybės. Tikroji tragedija glūdi sąmoningame tiesos suvokime, kaip ir karaliaus Edipo atveju. Šiame pastatyme labiausiai išnaudojama psichologinė kolizija yra brolžudystės tema, ji prasideda Kaino ir Abelio istorija ir kartojasi „Hamlete", nes Klaudijus nužudo savo brolį, senąjį Hamletą. Čia glūdi atavistinis pavydo ir keršto žaidimas, žaidimas, kurio žaidėjai apsikeičia vietomis: kai tik senasis Hamletas virsta šmėkla, automatiškai jis pats virsta Kainu, kuris prašo Hamleto nužudyti brolį Klaudijų, tą akimirksnį virstantį Abeliu. Hamletas šiame žaidime tampa grandinės be pabaigos dalimi, kuri turi nutrūkti su jo mirtimi, bet dar prieš tai ją nutrauks jo atsigręžimas į save ir pasaulio esmės suvokimas.
Paskutinis klausimas prisimenant progą, dėl kurios Jūs atvykote čia, į Italiją. Ką galvojate apie tarptautinius pastatymus ir galimybes išvežti į užsienį darbus, tokius kaip Jūsų, ir kokias, Jūsų manymu, ribas sukuria kalbinis barjeras?
Tarptautiniai pastatymai yra labai svarbūs todėl, kad jie padeda teatrui keliauti, kitaip jis būtų užsidaręs apibrėžtoje ir uždaroje erdvėje. Būtent Hamletui teatras yra tikrovės suvokimo instrumentas, pelėkautai, t.y., Hamletas sugalvoja instrumentą galintį pagauti tikrovės prasmę. Todėl man teatras yra pelėkautai, nes leidžia pažinti mane supantį pasaulį ir, visų pirma, patį save. Tikrasis teatras neturi kalbinių barjerų, kaip tik atvirkščiai, nuolatos juos peržengia, kadangi Teatras atsirado anksčiau už kalbą ir privalo tapti kažkuo daugiau nei kalba - komunikacija, suvokimu, pasidalijimu.
 |
Koršunovas pristato „Hamletą" be išeities
Sergio Lo Gatto, www.klpteatro.it, 2009 01 21
Lietuvis Oskaras Koršunovas jau susikūrė savo stilių, kuris nuo pat jo karjeros pradžios iki dabar žavi pasaulį ir Europą. Tai žiaurus, bet labai estetiškas, spekuliatyvus, tačiau neatsijęs nuo sceninio atlikimo, stilius. Jo didžiojo tautiečio Nekrošiaus įtaka Koršunovui gali būti palyginta su dėme ant audinio, kuri laikui bėgant darosi vis blankesnė, tačiau, kaip ten bebūtų, lieka.
O mes kaip tik prasidėjus metams, kai Vilniui buvo suteiktas Europos kultūros sostinės vardas, dalyvavome spaudos konferencijoje, kurioje keturiasdešimtmetis režisierius dosniai santūria lietuviška kalba pasakojo apie OKT kelią statant sudėtingąją Danijos princo tragediją. „Hamletas", kurį išvysime Romoje. „Ir mes vis dar pilni tos kūrybinės energijos", sako režisierius. Praėjus dešimčiai metų nuo trupės įkūrimo Koršunovas ir jo aktoriai nusprendė, kad atėjo laikas „atsakyti į esminius klausimus". „Man „Hamletas" - tai sąžinės drama", aiškina režisierius. Ne tik Hamletas įnirtingai analizuoja savo paties sąžinę, bet ir kiti personažai. Vienintelis, kuris realiai nesusitinka su savąja sąžine - Polonijus, jis nespėja to padaryti, nes yra nužudomas. Tačiau jis sugeba duoti patarimą Laertui, kuriame, režisieriaus įsitikinimu, slypi pamatinis tragedijos pranešimas: „Svarbu nemeluoti sau patiems!".
OKT „Hamletas" - tai būdas susitikti ir su jų pačių sąžine, „atsakyti į esminius klausimus: kas aš esu ir koks mano santykis su visuomene". „Man 40 ir galbūt jau atėjo laikas, kai šių atsakymų reikia man pačiam," - sakė Koršunovas. Per dvejus metus, kai buvo statomas šis spektaklis, jo idėja tapo labai aktuali. „Turiu galvoje ekonominę krizę, kurioje neabejotinai privalome įžvelgti ir vertybių krizę. Hamletas sako: Danijoje yra kažkas supuvę. Prieš porą metų Lietuvoje buvo paprasta tiesiog žiūrint į veidrodį atsakyti į klausimą, kas esi? Dabar jau nebe. Mano „Hamlete" kalbama ir apie tai".
Režisierius pasakoja, kad pirminė jo idėja buvo vaidinti Hamletą pačiam. „Sukurti Hamleto personažą įmanoma tiktai atsistojant pačiam prieš save. Suvaidinti šio vaidmens yra neįmanoma, nebent galima susitikti su savąja sąžine". Spektaklis kaip tik ir prasideda klausimu „kas tu esi"? „Nieko ypatingo neišradome, tiesiog atnešėme grimo staliukus į sceną". Spektaklio scenografija rūpinosi pats Koršunovas su dailininke Agne Kuzmickaite. Lietuvių režisieriaus pastatyme veidrodžiai yra pagrindinis scenografijos elementas, aplink kurį sukasi visa drama. Vienu metu Hamletas sako Polonijui: pažindamas kitus, pažinsi save ir atvirkščiai. Būtent tai nutinka aktoriui, kai jis bando tapti personažu. Kaip tik šiame posakyje mes radome sprendimą savo interpretacijai."
Baigdamas konferenciją, Koršunovas akcentuoja dar vieną pamatinę savo spektaklio koncepciją - tiesos. Dažnai vartojama spąstų metafora labai svarbi spektaklyje. „Pelėkautų scenoje Hamletas nori teatro pagalba išsiaiškinti, ar tai, ką jam pasakė tėvo šmėkla, yra tiesa. Galima daryti išvadą, kad Hamletui ir Shakespeare´ui teatras yra pelėkautai. Man teatro erdvė taip pat yra spąstai, į kuriuos patekau, bandydamas suprasti tam tikrus dalykus. Teatras - tai būdas suvokti tikrovę. Teatras yra aktualus dėl to, kad gali atsakyti į daugybę kylančių klausimų. Tai spąstai ir publikai, padedantys suvokti tikrovę. Grįžtant prie „Hamleto", svarbus ir tragiškas dalykas yra tai, kad į tuos spąstus papuola visi „blogiečiai", bet visų pirma pats Hamletas, kuris po pelėkautų scenos supranta, kad mirs". Koršunovo manymu, tuo momentu, kai Hamletas atskleidžia nusikaltimą, jis pats sau išsikasa duobę, suprasdamas, kad tai tik Kaino ir Abelio istorijos tęsinys, laikui bėgant įtraukiantis vis daugiau aukų.
Nebijodamas tapti nepopuliarus ir būti palaikytas fatalistu, lietuvių režisierius pareiškia: „Mes nemanome, kad yra kokia nors išeitis. Net jei Shakespeare´as ją siūlo, mes - ne". Netgi ir gerasis Horacijus šioje istorijoje negali būti garantas, jis vienintelis, kuris galės papasakoti Hamleto istoriją, tačiau, neabejotinai, pranešimas bus iškraipytas. Koršunovas pastebi: „Horacijus yra ne draugas, bet savo versiją pasakojantis istorikas. Visam pasauliui Hamletas bus tik išprotėjęs princas. Horacijus žino, kad Hamletas vaidino. Princas šią tiesą palieka draugui, tačiau supranta, kad negali būti tikras, jog šis liks sąžiningas. Tai, kad tikroji tiesa lieka nežinoma, yra tragedija. Tai vėlgi reiškia, kad tiesos nėra ir mes atsakingi tik už save". Šias mintis Koršunovas susieja su savojo teatro, savo estetikos ir apskritai šiuo metu jam svarbiausia tema. „Po savojo „būti ar nebūti" monologo Hamletas supranta, kad laimės dabartis. Jis žino savo tiesą, tačiau tik tą, kuri yra svarbi dabarčiai, ir joks Horacijus neįstengs jų perduoti ateičiai".
Stiprų ir gilų įspūdį palieka šis susitikimas su Koršunovu, pasiruošusiu pristatyti savo naująjį darbą, kuriame galbūt pasigesime vilties, bet neabejotinai netrūks teorinio aiškumo ir išraiškos galios.
Koršunovo žvilgsnis į Shakespeare´ o veidrodį
Rodolfo di Giammarco, „La Repubblica", 2009 01 21
Oskaras Koršunovas, keturiasdešimtmetis lietuvių režisierius, apsirengęs vien juodai, poros dienų barzdele, labai ramiu balsu, išlaikantis pauzes, kai pereina nuo vienos temos prie kitos, dešimtį metų gyvuojančio nepriklausomo OKT/Vilniaus miesto teatro meno vadovas, šį vakarą ir rytoj Teatro Argentina scenoje pristatys tris valandas truksiantį Hamleto spektaklį, pradedantį tarptautinių spektaklių seriją Teatro di Roma. Režisieriaus nuomone, „Hamletas" yra drama, tragedija apie sąžinę, ja siekiama atsakyti, kas mes esame. Spektaklis prasideda ne įprastine Elsinoro sargybinio fraze: „kas ten?", bet prieš grimo kambario veidrodžius aktorių kartojama fraze „Kas tu esi?". Scenoje bus išdėstyti veidrodžiai viena eile ar išmėtyti lyg vaikiškos dėlionės detalės. Europos naujosios teatro realybės premija apdovanotas režisierius aiškina: „veidrodis leidžia prieiti ypač arti, grimo staliukų veidrodžiuose atsispindintys aktoriai sudaro tam tikrą monolitinę struktūrą, kuriai lemta išsiskirstyti, be to, pačiame Shakespeare´o tekste tiek daug užuominų apie veidrodžius ir dvigubą mūsų prigimtį, apie mus, matančius pačius save, apie aktorius, privalančius vaidinti taip lyg stovėtų prieš veidrodį, taip pat ir Hamletas siūlo motinai pasižiūrėti į veidrodį, ir pabandyti surasti savyje gilesnį pasaulį".
Režisieriui visa tai turi nepakeičiamą, nors ir įžūlų tikslą: sugauti grobį, vadinamą „tikrove". „Šiame spektaklyje, kurį sudaro horizontalios labai greito veiksmo linijos ir kontempliatyvios labai lėtos vertikalės, apstu detalių, nurodančių į pelėkautus. Tuoj paaiškinsiu. Teatras privalo suvokti, ar tai, ką įsivaizduoja tėvo šmėkla ir pats Hamletas, yra tikra ar ne. Tikrovė yra pelė, ir jai turi būti paspęsti spąstai. Šioje erdvėje tai atsitinka dažnai". Koršunovas kalba ir apie nuspręstą, nepakeičiamą žmogaus likimą: „Viskas prasideda dar Kaino ir Abelio istorija: čia ji pasikartoja su Klaudijumi, kuris nužudo Hamleto tėvą. Vėliau to paties tėvo šmėkla prašo sūnaus nužudyti Klaudijų. Hamletas supranta, kad ratas yra uždaras, išėjimo nėra: jis žino, kad neturi bijoti mirties, bet tai patvirtinti yra siaubinga. Nebijoti mirties yra labai pavojinga. Jo hamletiška išpažintis parodo, kad jis nekenčia saugios egzistencijos, chameleoniškos „Gertrūdos kartos", jis ir jo veiksmai parodo, kad „praeitis programuoja mūsų ateitį, o ištikimi draugai, tokie kaip Horacijus, elgiasi kaip jiems patogiau, todėl geriau elgtis paranojiškai, kad apsisaugotum nuo klaidų".
„Teatro Argentina": jauno lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo „Hamletas"
Chiara Merlo, Italia Sera, 2009 01 24
Galiu įžvelgti kitą savyje šio intymaus susidūrimo metu... veidrodis atlieka pagrindinį, naikinantį vaidmenį. Todėl scena sudaryta iš veidrodžių, mobilių grimo staliukų, o niūrioje ir sustingusioje lyg morgas scenoje aktoriai ir publika atsispindi vieni kituose tarytum egzistenciniai sluoksniai, mirtis aprašoma pjūklo garsais ir netikėtais ryškios šviesos blyksniais: sunkiai pakeliamas deformuotas gaudesys pertraukia puikiai parinktą elektroninę muziką, kuri visiškoje teatro tamsoje mus pasiekia iš kažkur, lyg iš įsivaizduojamų mėnulio tolių, ar iš mūsų pasąmonės gilumos. Sąmonės ir sąžinės dramoje, veidmainystė, gramzdinanti Hamleto veidą ir figūrą į apsimestinę beprotystę, atlieka pagrindinį vaidmenį.
Hamletas liūdi dėl Gertrūdos išdavystės, kurčios ir šaltos, ciniškos ir apskaičiuojančios motinos, kuri... siekia atimti iš jo ateitį, o tai reiškia - atimti ateitį iš visos kartos, galbūt galėjusios tapti geresne. Jei jau tavo paties motina stumia tave į nusikaltimą... belieka sprukti į beprotybę ir būtent šioje, beprotybės ir veidmainystės aplinkoje, kerštas atranda savo paskirtį. Pagrindinė tema nėra iki galo aiški, šiame pastatyme labiausiai sukrečia būtent apgalvoto nusikaltimo „mechanizmas", tai, kad neįmanoma ištrūkti iš ydingo nusikaltimų rato neišprotėjant... kerštas - tai tik veiksmo variklis, verčiantis žudyti ir skaudinti tam, kad būtų paprasčiau susitaikyti su savuoju skausmu. Bet neįmanoma ilgai meluoti sau pačiam, kaltės jausmas yra pavojingesnis už mirtį: tai kiekvieno Shakespeare´o personažo nerimas ir kančia šiame spektaklyje. O tuo metu kai mirštama, dar siaubingiau yra „palikti savo tiesą žmonėms, kurie, pasakodami ją, gali sumeluoti"... kaip aktoriai, kaukės, kurios aprengia personažus, nusimesdamos drabužius pačios. Ir atvirkščiai. Kiekviename grimo trupinėlyje slepiasi apgaulė. Mūsų laikų režisierius sugeba gedulą paslėpti melancholijoje... kapodamas sceną stiprintuvo kirčiais, beveik atsisakydamas spalvų, nes tik balta ir juoda gali atskleisti nerimą (baimę), tuo tarpu raudona (mėtomos į viršų servetėlės) sukuria lengvą nevilties įspūdį. Veidrodžių ir juodai baltų projekcijų fone viskas pasikeičia... poezija... dirbtinės gėlės plastiko vazose asocijuojasi su kapinėmis. Genialus košmariškų, tik pasakose sutinkamų, personažų dalyvavimas scenoje: milžiniška pelė, iš tamsos lyg pabaisos išnyrantys dvaro juokdariai. Netikėtai scenoje pasirodo šių laikų detalės, mūsų tikrovės simboliai: mobilūs telefonai ir lygintuvai - iškalbingai kelionę laiku vaizduojantys objektai. Štai toks niūrusis Hamletas... toks ryžtingas šioje veidmainiškos beprotybės erdvėje, tampa mūsų dienų prasme, falsifikuoto karo, skausmo, įsivaizduojamo tik kaip ekspresija, prasme. Šaunūs visi aktoriai, ypatingai simboliškiausių vaidmenų atlikėjai: Darius Meškauskas (Hamletas) ir Nelė Savičenko (Gertrūda).
 |
Hamletas ištirpsta veidrodyje
Franco Cordelli, „Corriere della sera", 2009 01 24
Ilgai lauktas Oskaro Koršunovo „Hamletas" Teatro Argentina scenoje. Ilgai miesto lauktas. Kodėl? Tikriausiai dėl dviejų motyvų. Nes Koršunovas yra lietuvis, o Lietuva po Nekrošiaus jau yra religija.
Be to, dėl paties „Hamleto". Teatro anonsų skiltis šiandien tokia skurdi, kad netgi „Hamletas", kurį visi jau žinome mintinai, mums atrodo lyg dar viena proga įkvėpti teatro dvasios. Koks Koršunovo „Hamletas"? Spektaklio centre - veidrodžiai. Tiksliau, veidrodžiai ir veidrodis. Daugiskaitoje jie nurodo į tikrovę: režisieriaus žodžiais, teatras prasideda ne nuo aktorių, bet nuo fizinių teatro erdvių, nuo tų pačių grimo staliukų. Veiksmas prasideda grimo kambariuose ir ten sugrįžta. Kiekvieno teatro įvykio eiga sukasi ratu, nors tai nėra ydingasis ratas.
Tokiame kontekste galima paaiškinti teksto išmontavimą, jo perkėlimą į skirtingus laiką ir erdvę ir tą subtilią nuojautą, kad neįmanomas tiesioginis faktų perteikimas vadovaujantis priežasties pasekmės dėsniu.
Vienaskaitoje veidrodis yra veidrodis. Tai objektas, kuris atvaizduoja, kuriame matome save, kur vaizdas dvigubinasi ir trigubinasi. Taigi, ten pasimatuojame savąją tapatybę, tiksliau, tos tapatybės iliuziją.
Veidrodyje viskas ištirpsta ir Koršunovo pastatymas išpildo tai, ką pažada. Kerinčios dekoracijos. Svarbaus įvykio laukimo atmosfera. Veidrodžio simbolika nukreipia į mėgdžiojimo (reprezentacijos), tai yra, mimezės problemą. Kas yra reprezentacija? Ką tai reiškia? Apskritai, kam reikia mėgdžioti? Taigi, viskas puiku. Jeigu ne įspūdis, kad ši poetika (ir daugiau nei rafinuotas jos aktualizavimas) yra atitolusi nuo teksto. Tarp teksto ir šios reprezentacijos nėra kokio nors tikrai būtino ryšio. Jei Koršunovas pritaikytų šitą patį metodą (tą pačią idėją) kokiam nors kitam spektakliui, rezultatas išliktų visai nepasikeitęs.
„Hamletas"
Giovanna Vincenti, www.close-up.it, 2009 01 28
Roma, „Teatras Argentina". Vos salėje užgesus šviesoms, aktoriai, sėdintys prieš grimo staliukų veidrodžius, įkyriai, lyg apsėsti, kartoja: „kas tu esi?". Jau nuo pat pirmų minučių darosi aišku, kad ši drama, kurios centrinės temos - abejonė ir netikrumas, neapsiribos vien Hamletu ir Elsinoru, bet išsiplės, uždengs visus kaip po salę sklandantys dūmai.
Teatro visatoje tiesiog šventas tekstas „Hamletas" yra sunkus, drąsos reikalaujantis išbandymas, tiek režisieriui, tiek aktoriams. Koršunovas sako: „Režisieriui statyti Hamletą, tai lyg vesti. Tai kažkas, ką žinai, kad privalai padaryti kai tik ateis tam tinkamas laikas".
Visgi nepaisydamas dramos autoriaus šlovės, Koršunovas su tekstu (pažįstamu visiems labiau nei bet kuris kitas) elgiasi drąsiai. Beje „Hamletas" nėra pirmoji lietuvių režisieriaus pastatyta Shakespeare´o drama. Jau 2005 m. buvo atkreiptas dėmesys į netikėtą „Romeo ir Džiuljetos" interpretaciją keturioliktajame Europos teatrų unijos festivalyje.
Meistriškai atsirinkdamas, ką tekste pakeisti, o ką palikti neliestą, Koršunovas originalo medžiagą sumaniai kerpa, prideda, sujungia, išplečia, koncentruoja, kartoja. Lieka originalus, o tuo pat metu ištikimas tekstui; šio spektaklio metu energija tiesiog kunkuliuoja. Tai interpretacija, kurioje slypi pasąmonei atpažįstama simbolika padedanti sukurti kerinčią ir jaudinančią atmosferą, apgaubtą daugiaprasmės ir paslaptingos miglos šydo. Veiksmas scenoje hipnotizuoja, prikausto dėmesį lyg magnetas ir šis intensyvumas neatslūgsta viso spektaklio metu.
Dinamiška ir minimali scenografija atliepia spektaklio ritmą. Veidrodžiai čia tvarkingai sustatyti į eilę, čia tiesiog išmėtyti po salę arba išdėstyti pagal tikslias geometrines figūras, sukuria atvaizdų žaismą, atrodo, lyg jie būtų aktorių judesių tęsinys. Kyla susižavėjimas matant kaip sukuriamas tarp tikrovės ir vaizduotės balansuojančios realybės efektas. Bet kuris reiškinys pristatomas lyg iš daugelio požiūrių taškų ir atskleidžiama dviguba jo prigimtis.
Verti susižavėjimo spektaklio apšvietimas ir garsiniai efektai. Šaiži, grėsminga, bauginanti muzika tiesiog apgaubia publiką nuo pirmųjų spektaklio minučių.
Pagaliau net ir kalbos barjeras pasitarnauja spektaklio naudai. Žinoma, kai kurie niuansai lieka neaiškūs. Trykštantys energija ir lankstūs aktoriai sugeba užkariauti žiūrovų širdis. O taip pat, gerbiant senąsias anglų teatro tradicijas, spektaklyje pakanka lengvų ir linksmų epizodų (Vaidotas Martinaitis Polonijaus vaidmenyje daugiau nei fenomenalus).
Spektaklis ištikimas Shakespeare´o „Hamleto" nurodymams, anot kurių teatras turėtų „tarsi veidrodį laikyti prieš gamtą" - t.y., dorybei rodyti jos bruožus, ydai jos atvaizdą, o kiekvienam amžiui tikrąjį jų paveikslą. Pamatyti būtina.
Didžiojo užsienio teatro žavesys
„Il riformista", 2009 02 09
Po Eimunto Nekrošiaus, didžiojo Shakespeare´o dramų tramdytojo, kurį mūsų šalis jau „įsisūnijo", pastaraisiais metais Italijoje susidomėta dar vienu režisieriumi iš tos teatrui vaisingos žemės, Lietuvos. Oskaras Koršunovas - 2006-ųjų Europos Naujosios teatro realybės premijos laimėtojas. Po „Romeo ir Džiuljetos" sėkmės Koršunovas į Romą atvežė „Hamletą". Nepriklausomo teatro kūrėjas nuo 1999 metų vadovauja OKT/ Vilniaus miesto teatrui, neturinčiam pastovaus valstybės finansavimo ir scenos spektakliams kurti ir rodyti. Jo režisuotas „Hamletas", kurį turėjome progą ką tik pasižiūrėti, ypač aktualus, kadangi kalba apie netikrumo jausmą krizės apimtoje visuomenėje. Scenografija, už kurią buvo atsakingas pats režisierius, šiame spektaklyje tapo pagrindiniu dramos elementu; dramos, kurios esmė - santykis tarp personažo ir jo sąžinės. Šis aktoriaus susitikimas su savimi prasideda ir baigiasi grimo kambaryje - Koršunovas nusprendė atkurti pasiruošimo spektakliui sceną. Aktoriai savo atvaizdui veidrodyje bendrais bruožais atpasakoja siužetą, pats spektaklis orientuotas ne į veiksmo atpasakojimą, bet į refleksyvųjį Shakespeare´o dramos aspektą. Kaip sako Koršunovas, dramos centre yra uždaras ratas: pažįsti save patį per personažą ir susipažįsti su personažu, pažindamas save. Šitaip Koršunovas glaustai nusakė jo ir spektaklyje vaidinančių aktorių dviejų metų darbą. Taigi, spektaklio pradžioje kartojama frazė „Kas tu esi?" užmezga giją, vedančią link išvados, kad teatras yra „masalas, spąstai, kuriais galime pagauti mūsų vidinę realybę".
Parengė OKT/Vilniaus miesto teatro literatūros skyrius
