Iš žiūrovų salės: kas rodoma
– O kaip atrodo meninė pusė? Ar vis dar Šota Rustavelio teatras lieka pagrindinis ir Robertas Sturua tebėra numeris pirmas? Kokie yra kiti vardai?
– Sturua tebedirba Šota Rustavelio teatre, daug stato Gruzijoje ir užsienyje. Trupė, deja, daug negastroliuoja, nes pinigų gastrolėms trūksta. Dabar šiame teatre – puikios trys salės, jis gerai lankomas.
Apskritai šiandien įdomesni nauji mažų trupių spektakliai, nereikalaujantys daug pinigų. Labai įdomiai dirba Arto Varsimašvili, vadovaujantis Rusų dramos teatrui ir kuris, būdamas puikus organizatorius, vadovauja ir paties įkurtam „Laisvajam teatrui“, o taip pat jis – Prezidento komisijos meno klausimais pirmininkas ir, ko gero, visų įmanomų premijų laureatas. Jis daug stato ir Rusijoje, ir Vakaruose.
Mardžanišvilio teatrui vadovauja Levanas Tsuladzė, taip pat vienas iš „Teatrinio rūsio“ įkūrėjų, labai talentingas 41-erių metų režisierius, statantis per metus mažiausiai tris spektaklius. Davidas Dojašvilis, vadovaujantis Dramos ir muzikos teatrui – labai įdomus režisierius, ryškiai iškilęs per pastaruosius penkerius metus. Mūsų, Tumanišvilio teatre, kuriam vadovauju aš pats, per metus pastatomos 4 premjeros. Štai šie visi teatrai dirba intensyviai, per sezoną suvaidina po 120-140 spektaklių.
Operos ir baleto teatras taip pat daug dirba, jam vadovauja operos režisierius Davidas Sakvarelidzė. Daug mūsų dainininkų dainuoja Europoje, jų grafikas labai įtemptas. Baletu rūpinasi pasaulyje garsi šokėja Nino Ananiašvili, teatrui sukūrusi gerą repertuarą, kviečianti šokėjus iš Rusijos ir Vakarų, o neseniai baleto trupė grįžo iš trijų mėnesių sėkmingų gastrolių po JAV.
Žinoma, būtina paminėti garsiausią pasaulyje Rezo Gabriadzės marionečių teatrą, kuris šiandien kol kas uždarytas dėl remonto.
– Koks jūsų teatrų žiūrovas?
– Mes nuolat stebime publiką, atliekame tyrimus ir galime pasakyti, kad dabar žiūrovai labai jauni. Pagrindinė publikos dalis – 15-25 metų. Negalime teigti, kad į visus spektaklius veržiamasi, bet kiekvienas teatras turi savų lankomumo viršūnių. Žinoma, įtakoja ir spektaklio populiarumas, skandalai, aktoriai... Kaip ir visur, daugiausia žiūrovai lanko komedijas, muzikines komedijas, labai lankomi spektakliai vaikams – kurių nėra tiek, kiek anksčiau.
– O kokiais skandalais galima suvilioti gruzinų žiūrovą?
– Na, jis kiek specifinis, skiriasi nuo kitų šalių. Kitur, man rodos, gali būti patrauklus skandalas su vulgarumo prieskoniu. Tbilisyje tai neveikia, net priešingai. Na, tai juk Pietų kultūra, ir nuogu kūnu žmogaus nepaimsi, net priešingai, jis pasipiktins – kuo mane laikote? Todėl kur kas paveikesnė būtų drama, jos aštrumas ir tai, kas žiūrovams pažįstama. Pavyzdžiui, labai populiarios socialinės dramos, gruzinų (nors jų nedaug) ir adaptuotos užsienio pjesės.
– Adaptuotos? Ką turite galvoje?
– Prieš porą metų „Laisvajame teatre“ Arto Varsimašvili pastatė adaptuotus „Roko ir jo brolius“. Visconti scenarijų jis perkėlė į Gruziją, pakeitė nemažai dialogų, visus vardus, liko tik siužetas, dramos esmė. Ir salės lūžta, bilietų negausi. Viena britų pjesė perkelta į Gruziją, į karo su Abchazija laikus, ir vėl jaunimas veržiasi.
Mardžanišvilio teatre pastatyta pjesė apie vieną mūsų nacionalinį didvyrį, kariavusį prieš Rusiją – Kakucą Čiolokašvilį. Spektaklis dabar – vienas populiariausių.
Mūsų teatre vaidiname vodevilį – paprasčiausią, normalų, su visais privalomais šiam žanrui bruožais – „Numirė pirmiau, susituokė vėliau“. Mes jį vaidiname jau 17 metų! O dar vaidiname ir tuos spektaklius, kuriuos kadaise buvome atvežę į Vilnių – „Bakulos kiaules“ ir „Mūsų miestelį“. Į juos taip pat sunku gauti bilietų, nors vaidiname kas mėnesį jau 30 metų! Žodžiu, jei spektaklis profesionalus ir ne per sudėtingo psichologinio turinio, sėkmė garantuota.
– O ar brangus žiūrovams teatro menas?
– Tbilisyje bilietai kainuoja nedaug – maždaug 4-5 eurai. Premjeros brangesnės – apie 10 eurų, operose kiek daugiau.
– Kas būdinga pastarųjų metų teatrui, jo repertuarui?
– Pirmaisiais nepriklausomybės metais teatrą ištiko repertuarinė krizė, nes buvo labai sunku suvokti, apie ką reikėtų kalbėti. Tarsi ir viskas matoma: gatvėse – pilietinis karas, žudynės, sugriautas visas miesto centras, visa šalis, karas viename, kitame regione, galybė aukų. Tarsi apie tai tik ir statyk, bet kas pabandė – nepasisekė. Žmogui antrą kartą to nerodyk, nekartok gatvės, nes nepakartosi. Ir karo metais, 1992-1993, dar tuomet gyvas Michailas Tumanišvilis pastatė „Vasarvidžio nakties sapną“. Kai buvo šalta, trūko elektros. Į spektaklį žmonės plūste plūdo, nes šalia bado ir karo jie norėjo matyti pasaką!
Tais laikais teatras pasimetė iš esmės, nes po alegorijų ir metaforų kalbos meto atėjo laikas laisvei. Ir pasirodė, kad pati baisiausia problema yra pati laisvė: kalbėk ką nori, kaip nori. Teatras atsidūrė prieš baisiausią problemą – pasirinkti. Ko aš noriu? Ar kitiems tai bus įdomu? Todėl tų metų repertuare nepamatytume jokios tendencijos, išskyrus margumyną su daug blaškymųsi ir kraštutinumų.
Dabar daug ginčijamasi dėl repertuarinio teatro ateities ir pasirodo daug antreprizių – susirenka žvaigždės vienam kitam spektakliui, pavaidina, išsiskirsto. Bet tai pavojinga pačiam teatrui ir jo kultūrai, kuri visada garsėjo ansambliškumu.
Šiandien statoma daug kas. Bet norėčiau pažymėti keletą metų labai populiarius ir sėkmingus pjesių skaitymus. Mes turime įsteigę Michailo Tumanišvilio fondą, jam vadovauja mūsų teatro literatūrinės dalis vedėja. Jos iniciatyva Tbilisio valstybinio universiteto Filologijos fakulteto studentai fondui kviečiami versti šiuolaikinę dramaturgiją. O vėliau vertimų imsi teatro kūrėjai, daugiausia jauni, ir po 2-3 savaičių viešai pristato. Tai ir aktoriams patinka, ir žiūrovams. Kai kurie skaitymai vėliau virto spektakliais, o geriausi vertimai būna spausdinami.
– Kur spausdinami? Ar turite teatro spaudos?
– Vertimai publikuojami pjesių rinkiniuose (pvz., „Šiuolaikinė prancūzų pjesė“, taip [pat anglų, vokiečių ) ar teatrologiniame-kinotyriniame almanache, kurį leidžia Teatro ir kino universitetas. Be to, yra labai daug literatūrinių žurnalų, kurie pasirodo įvairiai – kartą per mėnesį, per tris ar triskart per metus. O dėl spaudos – yra minėtas almanachas ir Gruzijos teatro draugijos leidžiamas žurnalas. Kitkas apie teatrą tenka mėnraščiui „Kultūra“ ir dienraščiams, kuriuose, kaip įprasta, vietos analizei mažėja.
– Jūs esate Teatro ir kino universiteto rektorius. Kasmet matote ateinančius jaunuolius būti teatro žmonėmis. Ar jų netrūksta? Kaip kinta stojamųjų konkursai? Ir ką rengia jūsų universitetas?
– Žinote, Gruzijoje gali kilti bet ko deficitas, bet tik ne aktorių. Nes tai – Pietūs. Tai teatrališka šalis. Net sunkiausiais metais, kada aktoriai tiesiog nieko neuždirbdavo – net ir tada konkursai buvo milžiniški. Klausi: kur jūs stojate – juk profesija jūsų neišmaitins? – ne, jie nori būti aktoriais, ir taškas. Konkursai didžiuliai, po 14-15 į vieną vietą, į režisūrą vos mažiau, į kino režisūrą – iki 20 į vietą. Tokie pat didžiuliai konkursai į Tradicinio meno ir folkloro fakultetą , kur ruošiami tautinio šokio choreografai ir tautinio chorinio dainavimo dirigentai. Tą laiką, kol nebuvo serialų ir nebuvo sukami filmai, vaikinų buvo mažiau, o dabar jie tiesiog Niagara plūstelėjo. Kinas ir televizija juos traukia.
Mes rengiame aktorius atskirai kinui ir teatrui, atskirai lėlių teatrui, muzikiniams teatrams ir pantomimai. Režisierius – dramos teatrams, televizijai, kinui, atskirai dokumentiniam kinui ir dar animacijai. Rengiami operatoriai. Ir anksčiau mano minėti choreografai ir dirigentai. Taip pat pas mus mokomasi vadybos, meno vadybos, teatrologijos ir kinotyros.
Gruzijoje būti aktoriumi – natūralus poreikis. Žinoma, dauguma nuo mažumės dainuoja, šoka, savo natūra artistiški, bet to kartais nepakanka. Ir mums būna labai sunku žmogų įtikinti, kad jis neturi duomenų ar kad kitas už jį geresnis.
