Neseniai Menų spaustuvėje vyko LMTA studentų magistrinių darbų peržiūros. „Atviro rato“ egzaminų komisijos pirmininku pirmąkart buvo pakviestas žmogus iš kitos šalies, ir juo buvo Tbilisio Šota Rustavelio teatro ir kino universiteto rektorius profesorius Giorgi Margvelašvili, dabartinis Michailo Tumanišvilio teatro vadovas.
Gruzijos teatras nuo mūsų stipriai nutolo laike ir erdvėje: ankstesnės už pernai metų Rezo Gabriadzės marionečių teatro ir Pirštų teatro gastroles buvo tik Gruzijos scenos menininkų viešnagės tarybiniais laikais, – iki šiol prisimenamos ypatingos Michailo Tumanišvilio teatro gastrolės devintojo dešimtmečio pradžioje, sužavėjusios sostinės publiką ir palikusias lietuvių moteris įsimylėjusias gruzinų aktorius. O 1989 m. pradėtas Lietuvos kino režisierių Vytauto V. Landsbergio, Artūro Jevdokimovo, Algimanto Maceinos, Juliaus Žižliausko-Ziz, Sauliaus Sruogio ir kitų studijas Tbilisio teatro institute nutraukė prasidėjęs karas. Beje, ten lietuvius aktoriaus meistriškumo mokė dabartinis universiteto rektorius, ir Jevdokimovas prisimena, kad linksmiausia dalis būdavo pas Giorgį namuose, kur rūsys būdavo pilnas naminio konjako.
Ryšių beveik neliko, kaip ir teatrinių žinių iš to krašto labai nedaug. Bet ryšius su Tbilisio universitetu bando atstatyti ir plėtoti Lietuvos muzikos ir teatro akademija, o nepasinaudoti proga būtų nedovanotina – sužinoti apie mums nežinomą (ir drauge pažįstamą likimu) laikotarpį, kaip gyveno ir gyvena gruzinų teatras
Nuo scenos pusės: gruzinai reformą įveikė
– Kadangi mes beveik nieko nežinome, pradėkime nuo pradžios. Naujos valstybės pradžios.
– Didžiausia pirmaisiais nepriklausomybės metais iškilusi teatrams problema buvo – kaip gyventi naujose realijose? Viena šalis, tiksliau, sistema, netgi civilizacija, dingo, atėjo kapitalizmas. Kilo klausimas: kokia bus finansavimo sistema? 10-asis XX amžiaus dešimtmetis mums buvo labai sunkus, nes Gruzijoje vyko pilietinis karas, po to – karai Abchazijoje, Osetijoje. Bet teatrai toliau, nors ir labai menkai, buvo valstybės finansuojami.
|
|
|
Mardžanišvilio teatras. Nuotrauka iš www.tbilisi.gov.ge |
Bet jau antroje to dešimtmečio pusėje atsirado privatūs nepriklausomi teatrai – jų buvo tik du. Jaunimo, undergroud‘o teatrai, kurių lyderiai buvo viduriniosios kartos režisieriai, o aktoriai – jauni. Tuomet į šiuos nevyriausybinius teatrus buvo neįmanoma gauti bilietų. Pirmasis teatras, „Teatrinis rūsys“ (nes iš tiesų įsikūrė rūsyje), buvo varganas, bet statė labai daug spektaklių, nes norėjo išsilaikyti tik iš savo lėšų greitai keisdamas repertuarą. O diduma valstybinių teatrų buvo uždaryti – valstybė mokėjo tik algas, bet spektaklių neįmanoma buvo vaidinti, nes trūko elektros, šilumos. Vėliau visi susiorientavo ir ėmė kovoti už būtį. Greičiau atsigavo sostinės teatrai, regionuose iki šiol sunku, nes miesteliai nedideli, žiūrovų nedaug, ir norint išgyventi reikia pinigų statyti vis naujus spektaklius.
Bet reikia pasakyti, kad Gruzijoje buvo – ir tebėra – labai daug valstybinių teatrų: tarybiniu metu jų buvo 52! Tai nerealu – kone kiekviename didesniame mieste teatrai, priklausę Kultūros ministerijai, juose – daug aktorių ir labai mažos algos. Todėl sunkiu metu daugelis aktorių paliko teatrus rūpindamiesi išmaitinti šeimas, o naujų aktorių neatėjo – juk niekas neis ten, iš kur išeinama. Ir taip natūraliai teatrai ėmė atsitiesti. Bet geriausiai teatrai vertėsi sostinėje (1 mln. gyventojų), Kutaisyje (183 000), Batumyje (116 000), Zugdidyje (68 000), Potyje (48 000). Jie vaidina per savaitę po 2-3 spektaklius.
Valdžia pamažu ėmė didinti finansavimą, bet tai ėjo pagrečiui su infliacija. Tik pastaruosius keturis metus ėmė finansuoti stipriai daugiau: imti mokėti mokesčiai, biudžetas Kultūros ir sporto ministerijai padvigubėjo, patrigubėjo, ir dabar jis siekia 100 mln. larių – maždaug 165 mln. Lt (o prieš penketą metų buvo daugių daugiausia 38 mln. Lt). Sumą sportas ir kultūra dalinasi beveik perpus.
Bet Kultūros ministerija dabar finansuoja tik šešis teatrus: Valstybinį operos ir baleto, Šota Rustavelio, Mardžanišvilio, Vaikų ir jaunimo (buvusį Rusų jaunojo žiūrovo), Dramos ir muzikos (buvusį Operetės). Visi jie Tbilisyje, ir dar vienas valstybinis – Achalcechetyje, Gruzijos pietuose. Visus kitus remia savivaldybės. Sostinėje iš viso yra 17 teatrų, visi vaidina mažiausia triskart per savaitę, ir teatrinis gyvenimas palengva vis gerėja.
|
|
|
Teatrinis rūsys. Nuotrauka iš www.tbilisi.gov.ge |
„Teatrinio rūsio“ trupė iširo, bet visi jos įkūrėjai toliau labai įnirtingai dirbo: nedidelė trupė liko ir tebedirba tame pačiame rūsyje, kitas lyderis dabar vadovauja vienam pagrindinių, Mardžanišvilio teatrui, trečias įkūrė savo teatrą viename Tbilisio rajonų, ketvirtas tapo Rusų dramos teatro meno vadovu ir dar įkūrė šiandien baisiai populiarų nepriklausomą „Laisvąjį teatrą“ (tai aikštelė su administracija įvairiems projektams). Visi jie sėkmingai dirba negaudami nė lario iš valstybės iždo. Tai įrodė, kad išlikti įmanoma, bet tik mažom trupėms. Dideliems, stacionariems teatrams tai neįmanoma – juk jie jau buvo statomi su imperiniais užmojais.
– Ar teatrais gali būti įdomūs rėmėjams, ar jų yra?
– Yra toks ypatingas gruzinų teatro atvejis: turim tikrąjį mecenatą ir patriotą Bidzinią Ivanišvilį. Jo fondas „Kartu“ finansuoja kapitalinius teatro remontus: Rustavelio teatras (plotas – 36 000 kv.m) buvo puikiai suremontuotas, dabar tai vienas geriausių Europos teatrų su šiuolaikiškiausia technika. Lygiai taip pat kokybiškai buvo atnaujinti Mardžanišvilio, Tumanišvilio, Vaikų ir jaunimo teatrai. Sunkiausius darbus teatre, reikalaujančius didžiausių lėšų, nuveikė būtent šis fondas. O dar jis finansavo Tbilisio Konservatorijos rekonstrukciją ir dabar imasi Operos ir baleto teatro. „Kartu group“ fondas stipriai remia meno, mokslo žmones, įsteigė stipendijas mokslininkams, rašytojams, aktoriams, režisieriams, – galima sakyti, šis fondas tiesiog išgelbėjo Gruzijos teatro meną. Ypač kai valstybė nieko negalėjo padėti.
Dabar šalis, ačiū Dievui, stipriai stojasi ant kojų, kasmet vis geriau – tai nediskutuotina, tai faktas, ir valdžia didina visų sričių biudžetus – augimas dabar jau vos vos lenkia infliaciją, kuri kinta priklausomai dolerio, prie kurio esame pririšti.
Tačiau paskutiniais metais iškilo kita problema – kaip finansuoti teatrus, kaip vertinti jų darbą, pagal lankomumą ar pagal meninį lygį? Ir valstybė nusprendė: mes finansuojame visus mums priklausančius teatrus (savivaldybės – savo) atlyginimais ir dotacijomis už komunalinius mokesčius. Bet absoliučiai visi teatrai, valstybiniai ir ne, seni ir vakar atsiradę, varžosi projektais konkurse dėl lėšų pastatymams. Tai, žinoma, daugelį šokiravo, nes ir seni, ir visai naujokai, stoja į lygias pozicijas (išskyrus vienintelį Operos ir baleto teatrą, finansuojamą tiesiai iš biudžeto, nes antraip jis vienu projektu pasiimtų trečdalį visiems skirtų lėšų). Pirmais metais daugeliui jau įsitvirtinusių veikėjų buvo baisu, visi tikėjosi, kad tokia sistema bus atšaukta, bet kultūros politikai nenusileido, ir teko susitaikyti.
– Ar tai reiškia, kad jūsų kultūros ministras labai stiprus, kad jo nenugalėjo senoji gvardija? Kaip tai pavyko?
– Tai pavyko dėl to, kad prieš ketverius metus atėjo nauja valdžia, Michailo Saakašvilio, ir jauni, 35-40 metų žmonės ryžtingai ėmėsi sunkių ir skausmingų reformų. Jie nusprendė apsieiti be ilgų pereinamųjų laikotarpių, o veikti ryžtingai, skausmingai, bet kad rezultatas ateitų greičiau. Ir jie laimėjo – nuo atstatyto po karo ūkio, sukurtos ir aprengtos kariuomenės iki sveikatos reformų ir atstatytų ligoninių ir kultūros.
|
|
|
Gatvių protestai šalia Operos ir baleto teatro. Nuotrauka iš www.globalvoicesonline.org |
– O kokia šiandien aktorių padėtis teatruose? Visi vaidina pagal sutartis ar turi etatus?
– Sistema mišri. Etatų buvo smarkiai sumažinta, jų ir dabar dar reikia mažinti. Etatiniais palikti labiausiai nusipelnę teatrams aktoriai, anksčiau buvę to teatro ašimi. Bet daugelis jų išėjo. Kitiems teatrinis socialistinis „rojus“ pasibaigė, trupėje atsiranda ne taip užimtų žmonių, ir su jais tiesiog nepratęsiamos sutartys. Jos būna sudaromos vieneriems, dvejiems metams, priklausomai, ar tikimasi, kad spektaklis bus rodomas kitą sezoną.
– O aktorius gali išgyventi iš atlyginimo pagal tokias sutartis?
– Sudėtinga. Vidutinė sostinės aktorių alga – 250-300 eurų dydžio. Kitur – gerokai mažiau. Daug kas metė šį darbą. Kino gamyba taip pat sustojo. Padėtis palengvėjo, kai šio tūkstantmečio pradžioje televizijos ėmė rodyti serialus, ir aktoriai, ypač jaunesni, ėmė juos garsinti. Dabar daug aktorių dirba pokalbių laidose, garsina filmus – nes Gruzijoje uždrausta rodyti filmus kita kalba, todėl kino teatruose rodomų filmų įgarsintas kiekvienas vaidmuo, televizijoje – kiekvienas vaidmuo, arba vyras įkalba vyriškus veikėjus, moteris – moteriškus. Todėl uoliai garsinami serialai leidžia aktoriams kiek uždirbti.
– Ar galima būtų teigti, kad Gruzijos valdžiai kultūra yra realus, ne lozunginis prioritetas?
Pastaruosius trejus metus į kultūrą valdžia žvelgia aiškiai ir labai dėmesingai. Jei Vyriausybė pirmajame savo veiklos etape kultūrai padėjo, tai dabar kultūra bus oficialiai paskelbta prioritetine sritimi. O iš tiesų ir iki oficialaus paskelbimo ji iš tiesų valdžiai rūpėjo.
