Eimunto Nekrošiaus debiutas teatre „La Scala"
Dar vienas nelemtas vakaras Milano „La Scala", arba „Šis Nekrošiaus „Faustas" - tikras perliukas." Šios dvi citatos - tai du vienas kitam prieštaraujantys to paties kūrinio vertinimai. Tačiau, kai kalbama apie italų aistrą operai ir teatrui, šie, atrodytų, visiškai priešingi teiginiai anaiptol nepaneigia vienas kito, netgi atvirkščiai - padeda geriau suprasti italų požiūrį į teatrą, operą ir... į Nekrošių.
„Dar vienas nelemtas1 vakaras"
Taip, Nekrošius italams tebėra mylimiausias užsienio režisierius. Tačiau po birželio 18-osios vakarą įvykusios „Fausto" premjeros Milano operos teatre „La Scala" norisi pasitikslinti - kuriems italams: teatro lankytojams ar operos mylėtojams? Šią skirtį nubrėžė „La Scala" viršutiniame aukšte, garsiajame loggione, susitelkusi ekscentriškoji publikos dalis, pasižyminti griežtomis tradicinėmis pažiūromis, atmintinai mokanti kiekvieną libreto eilutę ir labiau už streikus bijanti naujovių bei „kitoniškumo" - to, dėl ko režisuoti į „La Scala" ir buvo pakviestas Nekrošius. Jis turėjo „įpūsti šviežio vėjo į žiovulį keliantį 2009-2010 metų sezoną"2.
Po „Fausto" premjeros interneto svetainė Il Corriere della Grisi, vadinanti save nepriklausomų operos mylėtojų tinklaraščiu, paskelbė nuožmią spektaklio recenziją. Įdomu, kad apie pagrindinį premjerą sujaukusį įvykį - choristų ir orkestrantų streiką - rašinyje užsiminta tik probėgšmais. Tikrasis blogis, pasak recenzentės, - ne protestuotojų, kurie atsisakė vilkėti kostiumus, o scenoje stovėjo it mietą prariję, nekrustelėdami iš vietos, elgesys:
„Milano lyrikos kalendoriuje birželis jau virto siaubo mėnesiu: pernai Baremboimo „Aida", šiemet „Faustas". Kitų metų „Atila" jau derinamas prie pirmųjų dviejų spektaklių. Kad aktorių sudėtis prasta, buvo aišku vos perskaičius afišas, tačiau ponas Nekrošius dar gerai pamąstė, kaip deramai juos išdėstyti šiame nesėkmei pasmerktame spektaklyje, taigi buvo sukurtos idealios sąlygos išsilieti publikos pykčiui. Vienintelė Irina Lungu pasuko prieš srovę - jos balsas, vaidybos įgūdžiai ir sceninis grakštumas vienbalsiai pelnė žiūrovų simpatijas tą katastrofiškai nuobodų vakarą, nusitęsusį iki vėlumos. Išleisti į sceną „Faustą" be Fausto ir Mefistofelio buvo tikrai nepaprastas sumanymas tokiam pasaulinio garso teatrui, tiesiog retenybė!
Pirmiausia pastatymas. Nekrošius sukūrė spektaklį, kuris, jeigu atmestume kelias poetiškas akimirkas, ypač Prologą ir pirmą veiksmą, greitai išslydo režisieriui iš rankų - gal dėl trukmės, gal dėl originalesnių idėjų stokos. Šiaurietiška dvasia dvelkiantys jo viduramžiai pamažu virto nevaldomu ir beprasmiu citatų, kino ir dailės kontaminacijų, déjà-vu ir simbolių (kai kurie iš jų visiškai nesuprantami) kratiniu, o jis tikrai nepadėjo sukurti atmosferos, derančios prie gotiškojo Gounod romantizmo - tiems, kam galbūt neaišku, primenu, kad scenoje buvo rodomas Gounod, o ne Goethe´s „Faustas" (panašu, kad pagrindinio Milano dienraščio apžvalgininkas šito skirtumo nepastebėjo). [Il Corriere della Sera rašė: „E. Nekrošius „Faustui" sugrąžino J. W. Goethe´s tragizmą, kurį buvo atėmusi lengva Ch. Gounod muzika", - J. P.]
Taip, režisierius daug dėmesio skyrė nebylioms scenoms, angelams, pabaisoms, primenančioms Boscho paveikslus, akrobatams, juodai apsigobusiems veikėjams lyg iš Bergmanno „Septintojo antspaudo" ar iš Herzogo „Nosferatu". Tačiau jis beveik pamiršo veiksmo dinamiką ir atėmė iš pagrindinių veikėjų, ypač iš dviejų įsimylėjėlių, bet kokį poetiškumą ir vaidybos ekspresiją. Visų veikėjų, įskaitant ir Zybelį, kuris čia paverstas luošiu, judesiai ir apranga buvo groteskiški ir siurrealistiški: Faustas paverstas kiek kvailoku personažu (dėl tos amerikietišką pižamą primenančios aprangos); Margarita - iš pradžių siurreali, vėliau pernelyg panaši į „kaimietę iš Rytų"; Mefistofelis visur sukiojosi su atleto ietimi - kiek perdėtu ir nelabai įtaigiu šėtoniškos galios simboliu (tik kad to šėtoniškumo jame nedaug telikę, kvailumo kur kas daugiau - jis priminė veikiau dr. Dulkamarą negu Mefistofelį, įtakos tam turėjo ir Roberto Scandiuzzi´o vaidyba bei mimika).
Keli puikūs scenografijos elementai - medinės struktūros, padėjusios sukurti sugestyvų erdviškumą ir perspektyvą, tūkstančiai atverstų knygų ant žemės, simbolizuojančių Fausto išmintį (Prologas) - gal ir būtų paveikūs, jei ne ta „plenero" šviesa, dėl kurios veiksmas prarado bet kokią nuotaiką."3
Šviesos spindulys slegiamai nuobodžiame sezone
Viso to, dėl ko įniršo tradicinių pažiūrų operos lankytojai, ilgesingai laukė ir su džiugesiu įvertino kita „La Scalos" publikos dalis.
„Lietuvių režisierius Nekrošius, didis šiuolaikinės scenos meistras, visoje Europoje garsėja kaip progresyvus, sumanus, stiprios vaizduotės menininkas, įnešantis į teatro ir operos repertuarą itin savitą simboliką, kurios nesupainiosi su niekuo kitu"4, - savo interneto svetainėje rašo Milane gyvenanti amerikietė, prisidengusi slapyvardžiu Opera Chic.
Būtent ši naujovių išsiilgusi publika labiausiai apgailestavo dėl protesto ar sabotažo akcijos, sužlugdžiusios nemažą režisieriaus sumanymų dalį:
„Šįvakar operos teatre „La Scala" pristatytas „Faustas" turėjo būti išties puikus reginys: genialus režisierius (Eimuntas Nekrošius), jaunas dirigentas (Stéphane´as Denève´as) ir įdomi - bent jau perskaičius afišą - aktorių sudėtis. Bet visa tai labai greitai subyrėjo. Vakaras prasidėjo choristų perskaitytu pranešimu, kuriame jie teigė atsisakantys vilkėti specialiai spektakliui sukurtus kostiumus ir sekti režisieriaus nurodymais (choristai taip ir prastovėjo scenoje visą vakarą - dainuodami, tačiau be jokios vaidybos ar judesio). Orkestras taip pat buvo su kasdienine apranga. Šitaip jie protestavo prieš Italijos parlamento šiuo metu svarstomą dekretą, kuris, pasak profsąjungų, sumažintų operos teatrų finansavimą."5
„Šis protestas - tikrai nevykęs sprendimas, ypač kai kūrinį režisuoja toks nepaprasta vaizduotės galia apdovanotas kūrėjas kaip lietuvis Eimuntas Nekrošius, kurio sumanymas buvo kaip tik per kostiumus (juos kūrė režisieriaus žmona Nadežda Gultiajeva) perteikti kūrinio poetiką. Laimei, pagrindiniai atlikėjai ir pantomimos aktoriai (tai bene genialiausias lietuvio „išradimas") buvo su kostiumais."6
 |
| Spektaklį pasitiko streikai |
Nepaisant nemalonaus akibrokšto, atidūs Nekrošiaus teatro gerbėjai entuziastingai įvertino režisieriaus debiutą „La Scaloje":
„Perrašydamas Goethe´s šedevrą kaip lyrikos kūrinį, Charles´is Gounod gilinosi į Fausto ir Margaritos meilės istoriją, atsisakęs visų antgamtinių būtybių, išskyrus „privalomą" Mefistofelį. Nekrošius meistriškai ištaisė šį klaidingą prancūzų kompozitoriaus sprendimą - į sceną jis išleido visą pulką šėtoniškų pabaisų, kurias įkūnijo mimų - aktorių ir šokėjų - grupė. Režisierius pasistengė, kad jie atrodytų tarsi nužengę iš Bruegelio ar Boscho paveikslų: balti veidai, marionečių išraiška, groteskiški sinkopiniai judesiai. Kitaip nei tradiciniuose pastatymuose, šie mimai tapo itin svarbia spektaklio dalimi, padėjusia sukurti ir išlaikyti reikiamą atmosferą - tarsi daugialypė esybė, prilygstanti pagrindiniams veikėjams.
Pirmieji scenoje pasirodo mirties angelai su ilgais nusmailintais sparnais - rankomis, klaidžiojantys po milžinišką Fausto grotą, nuklotą atverstomis knygomis. Nuo tos akimirkos, kai sudaromas sandėris su Mefistofeliu, groteskiškų būtybių ima nenumaldomai daugėti: įsimylėjėlių porelės mirtinai išbalusiais veidais, išsipūtę žmogėnai, primenantys ant prekės ženklo „Michelin" vaizduojamą „padangų asą", skrybėlėtos ir tarsi begalvės, įtraukusios galvas į krūtinės ląstą būtybės, „vištvaikiai"... Visam šiam groteskui sukurti apsieita be jokių siaubo elementų - pakako kostiumų, juos atitinkamai deformavus ar „sužaidus" neadekvačiais dydžiais. Tarkime, sugalvojęs jaunuolius paversti vištomis, Nekrošius užvilko jiems švarkus gerokai per ilgomis rankovėmis, o švarkų nugarinę dalį kilstelėjo lyg plunksnuotą uodegą.
Pragariško šurmulio priešaky - Mefistofelis, tiksliau, riteriškas Diabolus cum pertica, sutemų valdovas, nesiskiriantis su ilga į juodą audinį įvyniota ietimi. Šį daugiafunkcį daiktą jis naudoja įvairiai - norėdamas išlaikyti atstumą, pakelti ar pastumti; ietis jam atstoja ir balkoną arba sakyklą, virsta kaimo šventės elementu arba kelią rodančiu fakelu... Šis konkretus, apčiuopiamas vaizdinys išreiškė Mefistofelio atskirtį nuo visko, kas žemiška, nuo bet kokio žmogaus bandymo jam prilygti.
„Išnykimo taškai", nurodyti ieties galais, susilieja su tais, kuriuos nužymi scenografija (ją kūrė režisieriaus sūnus Marius Nekrošius), pabrėžianti dvigubą perspektyvą ir dar labiau išryškinanti atskirtį.
Groteskas ir svaigulys - pagrindiniai šios režisūros bruožai, puikiai derantys prie ne itin dramatiškos Gounod muzikos. Tai subtilus, vizijų ir kūniškumo kupinas spektaklis. [...]
Iš viršutiniojo aukšto, kurį užėmė konservatyvioji publika, netilo švilpimas - nepasigailėta net dirigento Stéphane´o Denève´o, ką jau kalbėti apie šauniuosius mimus. Vienintelė išimtis - Margarita - Irina Lungu (sopranas), paskendusi plojimų jūroje.
Tikras perliukas šis Nekrošiaus „Faustas" - kaip gaila, kad jis pateko į tokį paviršutiniškų aistrų verpetą."7
Parengė Jurgita POCIŪTĖ
1 Infausto - it. „nesėkmingas, nepalankus", šitaip sukuriamas žodžių žaismas (it. Altra serata inFAUSTa alla Scala di Milano).
2 Maištingojo Nekrošiaus „Fausto" premjera: „La Scala" garma į pragarą // Opera Chic, 2020 m. birželio 20 d., http://operachic.typepad.com/opera_chic/2010/06/nekro%C5%A1ius-mutinous-faust-la-prima-la-scala-makes-for-a-wild-ride-to-hell-.html.
3 Giulia Grisi. „Faustas" Milano operos teatre „La Scala" // Il Corriere della Grisi, 2010 m. birželio 19 d., http://ilcorrieredellagrisi.blogspot.com/2010/06/faust-alla-scala-di-milano.html.
4 Maištingojo Nekrošiaus „Fausto" premjera: „La Scala" garma į pragarą // Opera Chic, 2020 m. birželio 20 d., http://operachic.typepad.com/opera_chic/2010/06/nekro%C5%A1ius-mutinous-faust-la-prima-la-scala-makes-for-a-wild-ride-to-hell-.html.
5 Ten pat.
6 Viviana Faschi. Teatre „La Scala" - šėtoniškojo Nekrošiaus „Faustas" // Varese Report, 2010 m. birželio 20 d., http://www.varesereport.it/?p=24552.
7 Ten pat.
