Raganų pakilimas
„Mes esame feministės!“, rėžia išdidžiai viena raganų. Jos supila į milžinišką, poros metrų skersmens dubenį daržoves ir atrinkinėja vyriškas nuo moteriškų. Vyriškos - pailgos, falo formos, moteriškos - kurias gali lupti luobą po luobo. Morkas, aišku, sukandžioja.
Tai vienas epizodas didžiulio užmojo reginio „Malleus maleficarum. Naujoji sutartis“, kurtas tarptautinės menininkių komandos (latvės, estės, kroatė, danė, maltietė), joms vadovavo aktorė Iveta Pole. Spektaklis su anšlagais jau kuris laikas rodomas Rygos cirko pastate, didžiulėje arenoje, ir erdvė pasirinkta tinkama - dideliam garsui, scenovaizdžiui, platiems manifestiškiems užmojams. Juk pavadinimas, tiesiantis ranką skandalingam Viduramžių „Raganų kūjui“ autorystę, savaime kelia ažiotažą.
Tai paslapties, neaiškių ritualų ir lėto vyksmo sąjunga. Kone alcheminė. Pilamas žemės kalnas, iš jo pakyla moterys, vėliau jos santykiaus su žeme, būgnai ir kiti garsai skelbs kažką reikšmingo, videoprojekcijos pieš ant grindų gėles ir kirmėles, nelygu ką prieš projektoriaus linzę dės viena geriausių Latvijos videomenininkių Katrīna Neiburga. Anot jos, „nėra taip lengva išreikšti žodžiais, <...> bet šis spektaklis - ne apie moteris, o apie moterišką energiją ir apie tai, ką mes galime su ja padaryti, ko galime iš jos pasimokyti ir kaip galime ją paleisti“.
Iš tiesų šį spektaklį labiau tiktų komentuoti ne vyrui, nors tokių tarp žiūrovų netrūksta. Bet ir kolegės teatrologės tą paleistą energiją matė itin vienpusišką. Jei turinys gali būti interpretuojamas skirtingai, tai visa forma buvo tiesiog suderinta tam male gaze, vyriškam žvilgsniui. Net pornofilme feminizmo būtų daugiau nei čia, kur įprastais Helovinui aprėdais pusiau prisidengusios raganos sėdi ar guli iššaukiančiomis pozomis, ilgose orgijų scenose santykiauja su žeme tverko judesiais, purškia įvairius skysčius iš vandens šautuvėlių... Yra ir namų šeimininkių pusė - moteris grįžta iš parduotuvės apsikrovusi krepšiais su daržovėmis, kitos imasi jas doroti, priterštą sceną valo keliais siurbliais...
Purvo, nesustyguoto vyksmo labai daug, orgijų scena žada perjungti pavarą į performansą, - bet kažkur įstringa ir sustoja. Vizualioji pusė, kuriai didžiulė erdvė itin palanki, taip pat ne itin įdomi, sprendžiama tik projektoriais ir vandens akvarelėmis, kokias - kur kas išradingesnes - galėjome ne kartą matyti Saulės Degutytės „Stalo teatre“ ar Auksės Petrulienės „Psilikono teatre“.
Žinoma, tokiame neapibrėžto veiksmo reginyje simboliai gali būti suvokiami įvairiai: kai ragana pagimdo dulkių siurblį, jau susimąsčiau apie ateities mechanikos ir moters sintezę, tęsiančią Julios Ducournau filmą „Titanė“, - bet režisierė viename interviu nuramino, kad taip mes „grįžtame į praeitį, į priešistorę, dulkių siurbliu įsiurbiame save atgal į įsčias“. Vis dėlto čia neįmanoma aptikti konkretesnį siužetą ar bent jau kryptį. Ir galbūt maištinga galėtų būti pati spektaklio prigimtis, siekis nepaklusti nusistovėjusiai (vyriškai) teatro pasakojimų struktūrai, o daryti, kas šauna į galvą, intuityviai (vadinasi, sunkiai nuspėjamai žiūrovams) ir mėgautis procesu, o ne rezultatu. Vis dėlto žiūrovai veržiasi į anšlaginį spektaklį, o ne į jo repeticijas. Tad jei moterų emancipacijos tema yra seniausiai subrendusi, o šiandien ir itin madinga, formos požiūriu tai galima būtų pavadinti net ne trečios kartos, o primityviai suvoktu feminizmu, jei apskritai ši sąvoka čia taikytina.
Filosofija teatre
Ir čia tinka mestis į kitą, vyrų pasaulį, tiesiai į Jordano Petersono ir Slavojaus Žižeko glėbį. Į „Naująjį Rygos teatrą“, Alvio Hermanio spektaklį „Žižekas. Petersonas. Šimtmečio dvikova“.
Toks susitikimas tikrai vyko Toronte 2019 m., galima jį pažiūrėti čia. Spektaklio pradžia visai kaip tikrojo susitikimo, idealiai atkartota nuo dekoracijų - suolų ir katedrų - iki aprangos. Į sceną išeina abu gyvi mąstytojų klonai - Vilis Daudzinis ir Kasparas Znotinis - ir pradeda diskusiją. Abipus scenos ekranai kurį laiką transliuoja tikrą susitikimą, scenoje matome jo dublius, bet po kelių minučių imami rodyti įvairūs intelektualų interviu televizijose, radijo laidose, susitikimuose. Diskusiją aktoriai - jie ir dramaturgai - sudėlioja iš įvairių savo prototipų pasisakymų ir tekstų. Montažas itin tikslus: televizoriuose rodomas Žižeko veidas tiek, kiek jis kalba scenoje, net Petersono reakcijai „O!“ ekrane perjungiamas šio veidas. Taip galima stebėti spektaklį ir atvirkščiai, žiūrint tik į ekranus, tarsi aktoriai įgarsintų realius veikėjus.
Pirma valanda skirta aptarti visuomenės gyvensenos kelius, ideologijų siūlomus mechanizmus laimei pasiekti, antra dalis virsta filosofija buduare, tiksliau - pažintimi, kam galima pritaikyti filosofiją. Pasirodo, net tualetui.
Galima sekti ir abiejų įtikinėjimo metodus, kai koks nors sąmoningas nukrypimas ar abejotina statistika, kuria abu gausiai remiasi, veda prie neteisingos išvados, bet taip nugalimas pašnekovas. Žižekas prisiekinėja, kad stalinizmas buvo švietimo projektas, nes visi pakluso idėjoms. Kairuoliškumas jam yra puiku, kaip ir Petersonui radikalizmas, nes abu saugiai kalba tik apie idėjas, ne įgyvendintą praktiką.
Antra dalis gerokai komiškesnė, ir čia jau Daudzinio Žižekas soluoja, nes ir pats Žižekas kaip personažas kur kas spalvingesnis - nuo aprangos iki nervinių tikų. Znotinis-Petersonas tiesiog jam užleidžia sceną, nes paties bruožas (realiojo taip pat) yra vien gražus kostiumas. Tik klausimas apie depresiją ir nusižudžiusią merginą užkietėjusiam konservatoriui išprovokuoja ašarą - kol Žižeko nėra scenoje, kol jis ieško tualeto. O grįžęs papila tualetinės filosofijos, nešvankių ar politnekorektiškų anekdotų, kuriuos smagiai pagrindžia filosofija (ir šis mauvais ton, regis, labiausiai skiria posocialistinį pasaulį nuo kapitalistinio). Išsprūsta linksmų detalių, kai Petersonas prisipažįsta vakar skaitęs Žižeko knygą vaikui. „Tu nesveikas?“ - sureaguoja slovėnas. Abu apleidžia sceną apsikabinę, entuziastingai, kaip vaikai, dalydamiesi patirtimis iš karuselių parkų nuo Disneilendo iki Praterio.
Tai keistas preciziškos aktorystės spektaklis, koks jau buvo ir Hermanio „Gorbačiovas“: vėl kuriami prototipų klonai. Bet drauge tai spektaklis ne tiek apie juos, kiek apie ideologijas, apie filosofiją, jos pritaikomumą, o tai mūsų teatre absoliuti retenybė. Švietėjiškas projektas par excellence. Nes - kuris teatras tam skiria ištisas dvi valandas? Kas mąsto apie visuomenę teatre? Ir nors prieš spektaklį pasigirdo kaltinimų, kad Alvis Hermanis yra Petersono gerbėjas, tikriausiai taip vertinti paskatino režisieriaus dešiniosios pakraipos pasisakymai socialiniuose tinkluose. O žiūrovui spektaklyje suteikiama prabanga rinktis savo pusę ar tiesiog pamąstyti apie abiejų tiesas.
Menas ir rinka
„Knoedler“ galerijos Niujorke direktorė Ann Freedman 2004 m. pirko iki tol nežinotą Marko Rothko paveikslą už 950 000 dolerių, kurį vėliau, po daugelio autentiškumo patikrinimų, pardavė kolekcionieriui Domenico De Solei už 8,3 mln. dolerių. Po aštuonerių metų paaiškėjo, kad vis dėlto ir šis darbas, ir dar krūva kitų Amerikos abstrakčiojo ekspresionizmo atstovų drobių buvo klastotės, kurias padirbo kinas matematikos mokytojas.
Ši istorija, išnagrinėta Barryʼio Avricho dokumentiniame filme „Išdūriau! Istorija apie netikrą meną“ (Made You Look: A Story About Fake Art, 2016) buvo vienas šaltinių, kuriais rėmėsi lenkų režisierius Łukaszas Twarkowskis ir dramaturgė Anka Herbut, statydami Rygos „Dailės“ teatre spektaklį „Rotkho“.
Tai pamąstymai apie meną ir rinką, apie kopiją ir originalą, tradiciją ir naujoves. Kas vakariečiams yra apgavystė, kinams - meistrystė, idealus meno kūrinio atkartojimas. Klausimai, kiek kopijų gali kaboti MoMA ar kitame muziejuje. Kas apibrėžia meną - pinigų suma ar patirtis, gaunama žiūrint į kūrinį? Tas milijoninis Rothko paveikslas ilgus metus buvo dvasinė parama kolekcionieriaus žmonai Eleanore de Sole. Bet kai išaiškėjo klastotė, žmona pasijuto sugniuždyta. Tai kur menas ir jo poveikis baigiasi? Ar kūrinys be provenanso (istorijos nuo jo sukūrimo iki dabar) yra bevertis? Ar tuomet tik NFT, nekeičiami žetonai, yra patikimi, nes turi savo įrašų grandinę? Ar fizinį meną galima kažkaip paversti NFT? Rothko bylos atveju buvo kuriami „nauji“ dailininko paveikslai, vadinamoji kinų šanžai praktika, kai į rinką metamas padirbtas, bet puikiai veikiantis telefonas, pavadintas „Samsing“ ar „Sonie“. Todėl ir spektaklio pavadinime - „Rotkho“ - nėra klaidos, nes, kaip kūrėjai sako, spektaklis ne apie Rothko.
Visa tai sprendžiama detaliai instaliuotoje kiniškoje kavinėje (scenografija Fabieno Lédé), į kurią mėgdavo užeiti Rothko, bet čia susiburia visa meno rinka nuo kolekcionierių, galeristų iki žurnalistų ir detektyvų. Twarkowskis jau mums pažįstamu metodu - kino ir teatro sinteze - kuria keturių valandų trukmės gigantiškų ekranų ir scenos vaizdinį. Suka čia pat gimstantį filmą, kurio po visko nelieka. Operatoriai scenoje yra tolygūs aktoriams veikėjai, o gal net svarbesni už juos - jie nuolatos filmuoja, patys beveik nesimatydami. Šis vaizdo kūrėjų duetas tarpais virsta sinchronišku šokiu, nebe reivo, kaip vilnietiškoje „Respublikoje“, o niūraus ambiento klipu, tobulai surežisuotais scenų atsikartojimais. „Dailės“ teatro aktoriai meistriškai žaidžia šiomis aplinkybėmis, bet ir rizikuoja - čia yra daugiau kino, reikia tiesiog būti prieš kamerą, ir mažiausias perlenkimas į teatrinę pusę tuoj tampa falšu, nevykusia gyvenimo (ir teatro) kopija.
Vienas lenkų kritikas Łukaszo Twarkowskio „Lokį“, pastatytą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, pavadino „postdraminiu liaudies teatru“: suprask, įtraukti kone visi modernūs postdraminio teatro elementai, bet jie pateikti reikia-nereikia. „Rotkho“ viskas atrodo panašiai, tik gerokai nuosekliau, meistrystė neabejotinai ištobulinta. „Image is everything“, (at)vaizdas - viskas, švietė didžiuliame „Lokio“ ekrane. Ir čia vaizdas yra viskas. Bent jau jis yra Twarkowskio stilius, kurio nebesupainiosi. Ir jam reikalinga ne drobė, ne nuotrauka, ne vaizdų, o būtent kino sekvencijų teatras. Tačiau, kaip ir dailės klastočių atveju, įtakų tiek daug, kad atrodo, jog regi tikrai kokybišką, šviežiai kinų dailininko nupieštą Van Goghą. Twarkowskis tiesiog imlus ir gabus menininkas, todėl čia rasime ir daug iki jo sukurto šiuolaikinio teatro - Robertʼo Lepageʼo epinę dramą, jo video ir kino panaudojimą, Franko Castorfo stumdomus permatomus konteinerius ir tiesioginę transliaciją to, ko žiūrovams nesimato gyvai; Krystiano Lupos filosofiją ir ilgą meno pasaulio stebėjimą kaip „Factory 2“, Krzysztofo Warlikowskio muzikos ir paskirų scenų kuriamos dramos jungtį.
Bet ir vėl kliūvama už tos pačios silpniausios Twarkowskio spektaklių grandies - dramaturgijos. Ne dialogų sudėliojimo, o įtampos, dramos plačiąją prasme. Yra daug abejotino blaškymosi nuo Rothko paveikslo bylos iki NFT produkcijos ir nusižudžiusios Latvijos menininkės Martos Zariņos-Ģelzės, kuri turėjo atlikti performansą prieš Rothko paveikslą Daugpilyje. Dramaturginis peizažas išskysta į kelias abejotinas linijas. Jei „išverstume“ spektaklį į „normalų“ tradicinį, jis truktų ne keturias valandas, o gal pusantros, nes kai kurios itin ilgos scenos tiesiog nereikalingos. Ir kas iš jo būtų, jei ne vaizdai, ta kino teatro sintezė? Ar ne paradoksas - tuo metu, kai viskas greitėja ir laiko vis mažiau, čia jis ištempiamas iki ilgo buvimo toje erdvėje - bet anaiptol ne meditacijos, o greičiau užstrigusio, - tegul ir sąmoningai, - veiksmo? Bet kaip nereikalaujame iš popmuzikantų dainų poezijos, taip ir iš Twarkowskio nederėtų reikalauti kitko.
Rothko atsisakė papuošti „Seagrams“ pastato restoraną savo drobėmis ir grąžino sumokėtą avansą. Bet visiems menininkams reikia pripažinimo ir garsių institucijų sienų, todėl dalis drobių atsidūrė „Modern Tate“ galerijoje. Taip ir Twarkowskiui reikia didžiulės „Dailės“ teatro salės, itin garsiai leidžiamos muzikos, koprodukcijos su Lenkijos Opolės teatru ir, pasak spaudos, gigantiško spektaklio biudžeto, kone 350 000 Eur. Menas čia matuojamas gausiomis įplaukomis taip pat, o kaip patirtis? Tai jau priklauso nuo stebinčiojo, ir kai vieni stoja ir ploja, kiti - sėdi. Nes gal yra kolekcionieriai ar muziejininkai. Pasak spektaklio, jie turėtų lemti meno kūrinių įrašymą į istoriją. Deja, taip gal ir buvo ano amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, bet šiandienai tai negalioja. Rinka ir kolekcionierius apgauna.
Vis dėlto drauge su Alvio Hermanio spektakliu teatras kelia dar vieną iššūkį: kelias valandas kviečia žiūrovus mąstyti apie filosofiją, visuomenės sanklodą ar meną. Ir tai įspūdinga, jei nutylėsiu, kad ir šiek tiek pavydu.
Projektą „Menų faktūra: neužmegzti dialogai“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
