Suomijos teatro žiūrovai beveik nepažįsta tarptautinio scenos menų lauko – tuo įsitikinęs & Espo teatro vadovas, režisierius Erikas Söderblomas. Su juo susitikome viename iš šiai problemai spręsti skirtų renginių – festivalyje „Focus: Ghent“, kurį surengti padėjo kantriai megztos ir palaikomos pažintys su menininkais bei viso teatro personalo gastrolės į menine kokybe garsėjantį Belgijos miestą Gentą.
Espas – tai Helsinkio konglomeratui priklausantis miestas, kurio centrą nuo Suomijos sostinės centro skiria apie pusvalandžio trukmės kelionė metro. Nors lietuviai Suomijos niekuomet nesiejo su stipria teatrine kultūra (išskyrus mums neblogai pažįstamą, nes šalyje spektaklius stačiusį režisierių Kristianą Smedsą), daugybė miestų ir miestelių čia turi savo teatrus. Apie jų problematiką, Suomijos scenos menų finansavimo sistemą bei kaip tokiomis sąlygomis bandoma auginti & Espo teatro programos kokybę ir kalbėjomės su Eriku, tikinčiu, jog teatras turi būti ne tik tarptautiškas, bet ir atviras įvairioms meno kryptims.
-----
Skaitydama apie & Espo teatrą ir jo veiklas, suprantu, kad tai nėra tipinis repertuarinis teatras. Jūs neturite savo trupės, spektaklius rodote sezoniškai. Tačiau turite savo patalpas, nuolatinius darbuotojus, stabilų finansavimą. Ar galėtumėte papasakoti, kaip veikia šis teatras? Ar jis yra būdingas Suomijai?
Pirma turiu trumpai papasakoti apie šalies teatro sistemą.
Kaip ir kitur, Suomijoje egzistuoja vyriausybinis ir nevyriausybinis laukai. Nevyriausybinės trupės neturi ilgalaikio finansavimo, jos dirba projektų principu. Tačiau ir vyriausybiniai teatrai nėra finansuojami stabiliai. Garantuotas ministerijos skiriamas lėšas turi tik nacionalinės įstaigos, tarp kurių – Nacionalinis suomių teatras, Suomių nacionalinė opera ir baletas bei Švedų teatras. Visi kiti turi nuolat dalyvauti konkursuose. Pavyzdžiui, savivaldybėms projektus reikia rašyti kasmet, o Kultūros ministerija suteikia finansavimą trejiems arba šešeriems metams. Tiesa, ilgamečių teatrų teikiamos paraiškos paprastai patenkinamos, tad dažniausiai jie yra įsitikinę, kad galės tęsti veiklą.
Šioje sistemoje matau rimtą problemą: ji palaiko struktūrą, tačiau ne kokybę. Paraiškas konkursuose vertina ministerijoje dirbantys biurokratai, kuriems nėra svarbi meninė teatrų sukuriamos produkcijos vertė. Negana to, nėra svarbu net tai, kokių specialybių žmonėms mokami atlyginimai – teatras gali samdyti net sodininką ir ministerijoje nekils klausimų, kam jis reikalingas.
& Espo teatras šiuo metu turi užsitikrinęs finansavimą šešeriems metams, o gerai dirbdami galime nuolat tikėtis papildomų lėšų. Tai yra gerai. Blogai yra tai, kad meninė kokybė nėra tikrinama ir neturi įtakos finansavimui. Be to, finansuojamas tik įstaigos išlaikymas, o ne meninė veikla.
Tačiau & Espo teatras vykdo aktyvią meninę veiklą.
Taip, nes susirenkame biudžetą aplikuodami į įvairius fondus. Pavyzdžiui, neseniai gavome 120 tūkst. eurų bendradarbiavimui su virtualiąją realybę ir kitas naująsias technologijas plėtojančia įstaiga.
Taip pat esame nuolat finansuojami Espo savivaldybės – daugumą miesto teatrų išlaiko patys miestai. Teoriškai šis finansavimas nėra stabilus, nes aplikuoti turime kasmet. Tačiau paprastai miestai neapleidžia savo įstaigų ir nuolat skiria joms lėšų.
Viską sudėjus, mūsų metinis biudžetas šiek tiek viršija tris milijonus. Suomijos kontekste tai nėra daug; pavyzdžiui, Helsinkio miesto teatro biudžetas yra kelis kartus didesnis.
Jei teatrai įpareigoti prašyti finansavimo kasmet, turbūt tai darydami privalo nuolat pagrįsti, kad dirba kokybiškai?
Neprivalo ir to nedaro. Kiek pinigų begautų, dauguma teatrų dirba „stabiliai“ blogąja prasme – nekeičia nei repertuaro, nei marketingo principų, nei įvaizdžio. Taip yra ir didesniuose, ir mažesniuose miestuose.
Šaliai tuštėjant, nedideliuose miesteliuose lieka vis mažiau žmonių, tad silpsta jų ekonomika. Dėl to teatrams kartais panaikinamas finansavimas ir jie priverčiami užsidaryti. Kartais jie „numarinami“ dirbtinai: pavyzdžiui, ankstesniam vadovui palikus postą naujas nebepaskiriamas. Arba išvykus etatiniams aktoriams nauji nebeįdarbinami – kai kūrėjų trūksta, jie samdomi pagal terminuotas sutartis.
Problema ta, kad labai dažnai išvyksta tie, kurie turėtų pasilikti, o pasilieka tie, kurie turėtų išvykti. Štai teatrų administracijose tie patys žmonės dirba labai daug metų, tačiau pernelyg dažnai yra suinteresuoti ne kurti, o tiesiog išlaikyti savo darbo vietas. Tai apsunkina veiklos aplinkybes net ir pokyčiams nusiteikusiems naujiems vadovams.
Suomijoje naujiems vadovams per sunku keisti teatrų įpročius ir sistemas?
Taip. Įsivaizduokite teatrą kaip obuolių sulčių butelį, kurio apačioje yra nuosėdos. Tai – žmonės, kurie ten sėdi labai ilgai, nemigruoja tarp teatrų. Vadovas pamato sulčių butelį, nusprendžia, kad gali kažką padaryti ir jį papurto. Tuomet visos nuosėdos, kurios iki tol buvo dugne, sukyla, ir štai jų pilnos visos sultys. Čia nieko nebegalima padaryti: tenka nustoti purtyti ir laukti, kol viskas vėl nusės.
Kuo šiame kontekste išsiskiria & Espo teatras?
Visų pirma, struktūra – priešingai nei dauguma teatrų, mes neturime savo trupės.
Šiuo metu vykdome dvi pagrindines veiklos kryptis. Pirmoji yra mūsų prodiusuojami spektakliai, kurių parengiame po 4-5 per metus. Prieš man ateinant dirbti, per metus būdavo parodomos dvi premjeros. Manau, kad tai buvo problemiška: išleidžiant mažai spektaklių negalima sau leisti klysti ir improvizuoti, nes nedidelis kiekis kūrybos turi užtikrinti stabilias ir aukštas pajamas. Dažniausiai šis poreikis paverčia repertuarą konservatyviu ir nuobodžiu, nes statoma vien tai, kas laiko patikrinta. Aš noriu to išvengti, todėl skatinu prodiusuoti daugiau spektaklių ir atverti kelią eksperimentams. Jei turėtume didesnius resursus, mielai rengčiau dar daugiau premjerų.
Apskritai manau, kad saugūs, „kasiniai“ spektakliai yra ne menas, o verslas. Meno tikslas yra kurti prototipus, vadinasi, siekti kažko, kas dar nebuvo padaryta anksčiau.
Labai sunku sukurti kažką, kas dar nebuvo sukurta. Tam būtinas ir puikus istorijos bei šiuolaikinio konteksto išmanymas.
Turiu omenyje ne tiek naujas formas, kiek santykį su visuomene. Teatrą laikau „visuomenės auginimo departamentu“, kuriame galima išbandyti vertybių rinkinius – kaip visuomenė reaguoja į vienus ar kitus reiškinius, kaip priima tam tikras temas. Prototipų kūrimą suprantu kaip patikrinimą, kas veikia ir reikalinga tęsti, o kas – ne. Tokio kelio esmė – tyrinėti tai, ko nežinai, studijuoti pasaulį, vertybes, jausmus, realybę. Viską.
Kodėl nepalaikote repertuarinio teatro modelio ir renkatės sezoninį?
Suomijoje veikia abiejų tipų sistemos. Veikti repertuaro modeliu mums neleidžia nepalankios techninės aplinkybės. Dabartinėse patalpose turime tik vieną 250-ies vietų salę, kurios palubėje nėra „tiltų“, tad montuodami šviesas ir norėdami pasiekti lubas privalome išardyti žiūrovų parterį. Tokiomis aplinkybėmis per sudėtinga keisti spektaklius kas vakarą, tad renkamės sezoniškumą.
Primenu, kad vietinė produkcija – tai tik viena iš keleto & Espo teatro krypčių. Taip pat vykdome koprodukcijas. Iki šiol dauguma jų buvo su Suomijos kompanijomis ir vyko tokiu principu: Espo teatre būdavo parodoma apie 15 spektaklių, tuomet kūrinys keliaudavo kitur. Kai kurie spektakliai sugrįždavo į Espą dar vienam sezonui.
Tačiau neseniai pradėjome plėstis į tarptautinius vandenis. Pavyzdžiui, esame vieni iš „Focus: Ghent“ programoje rodyto Peeping Tom spektaklio „S 62° 58', W 60° 39'“ koprodiuserių, prisidėjome prie pastatymo finansiškai. Taip pat būsime festivalyje pasirodžiusio menininko Jaha Koo spektaklio, kurį jis vėl statys CAMPO teatre Gente, partneriai.
Vadinasi, šiuo metu jums aktualiausi būtent Gente kuriantys menininkai. Tad grįžkime prie festivalio. Girdėjau, kad kurdamas programą į šį miestą nuvežėte visą teatro komandą. Kaip tai pavyko ir kodėl pasirinkote būtent Gentą?
Į Gentą keturioms dienoms išvykome visi – 22 administracijos darbuotojai, technikai. Mums visiems rūpi teatras, visi norime dirbti su įdomia ir kokybiška kūryba.
Pasirinkimo priežastis paprasta – pastaruosius kelis metus šis miestas siūlo vienus įdomiausių scenos meno kūrinių. Norėjau tai pristatyti Suomijoje, nes nors daugybė Gente veikiančių trupių yra žinomos tarptautiniu mastu, mūsų šalies žiūrovai apie juos beveik nėra girdėję. Gaila, kad vietinė žiniasklaida mums nepadeda šviesti visuomenės, laikraščių korespondentai nėra linkę nei rašyti apie tokius festivalius, nei užsakyti spektaklių recenzijas. Paradoksalu, kad Gento žiniasklaidoje mūsų festivalis atsidūrė tarp pagrindinių naujienų, o Suomijoje buvo išspausdintas vienintelis straipsnis apie Milo Rau, kuriame paminėtas ir „Focus: Ghent“.
Įsivaizduoju, kaip sunku iš pagrindų aiškinti apie menininkus, kurie yra gerai žinomi.
Taip, tačiau toks ir buvo „Focus: Ghent“ tikslas – kad būtų matomi ryškiausieji. Taip pat siekiau sukurti festivalio struktūrą; nenorėjau dar vieno renginio, į kurį be aiškesnės krypties sukviečiami stiprūs, vadovui patikę darbai. Esu tikras, kad kartais žymiai toliau nueiname apribodami savo galimybes nei kurdami programą be apsibrėžtų kriterijų.
Tačiau būtent taip veikia daugybė festivalių – taip pat ir Lietuvoje.
Tokiais atvejais festivalio programą sudaręs žmogus pats tampa jo tema.
Esate minėjęs, kad vadovaujate & Espo teatrui beveik septynerius metus ir greitai baigsis jūsų kontraktas, kurio neplanuojate tęsti. Tačiau atrodo, jog ir toliau žvelgiate į savo darbą viltingai?
Festivalis „Focus: Ghent“ yra viena naujausių krypčių mano vykdomoje teatro politikoje. & Espo teatras neturi aktorių ansamblio, tad veiklų neriboja tam tikrų įgūdžių spektras ar žanras. Suomijoje yra daug viešojo sektoriaus išlaikomų dramos teatrų, tačiau nėra pakankamai erdvės, pavyzdžiui, šiuolaikiniam šokiui ar šiuolaikiniam cirkui. Manau, kad dramos teatrai turėtų dalytis erdve su kitomis meno rūšimis: šokiu, cirku, opera, lėlių teatru. Mes taip ir darome. Skirtingų žanrų pristatymas yra ir & Espo, ir festivalio „Focus: Ghent“ stiprybė.
Vis dėlto įvairovę norime plėtoti tvarkingai. Suomių kalboje yra du spalvingumą apibūdinantys žodžiai: kirjava ir värikäs. Pastarasis reiškia „spalvotą“, o pirmasis – „netvarkingai margą“, kurį aš tapatinu su eklektika. & Espo teatre siekiame būti spalvingai įvairūs, tačiau nepalikti margumynams būdingos netvarkos. Norime turėti kryptį. Tai skelbia ir naujasis festivalis.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
