Grįžęs iš gastrolių Kinijoje, „Lėlės" teatras išplatino pranešimą, kad „užbūrė Kinijos vaikus" ir lyg tarp kitko užsiminė apie didelius nesklandumus, poreikį prisitaikyti „prie vietos salygų".
Jie dalyvavo UNIMA - pasaulio lėlininkus vienijančios organizacijos - festivalyje, kuris rengiamas kas ketveri metui ir šįkart sukvietė trupes iš 60 šalių į Kinijos miestą Čengdu.
„Lėlė" rodė „Muzikinę dėžutę", sukurtą dramaturgės Nijolės Indriūnaitės, scenografės ir režisierės Julijos Skuratovos. Aktoriams Almirai Grybauskaitei, Deiviui Sarapinui ir Irmantui Jankaičiui teko konkuruoti su pora šimtų spektaklių, tuo pat metu vaidinamų milžiniškame parke.
- Mes visą laiką jautėme chaoso apsuptį, - pasakojo Vilmantas Juškėnas, 28 metų teatrologas, praeitą sezoną tapęs „Lėlės" meno vadovu. - Kinai malonūs, dėmesingi, smalsūs, tačiau rasti bendrą kalbą sudėtinga. Susiduria skirtingos kultūros. Daug organizavimo nesklandumų, daug kompromisų. Spektaklių lygis labai nevienodas. Greta labai įdomių darbų rodyti ir tokie, kad nebesupranti atrankos kriterijų.
- Ar ilgai ruošėtės vaidinimams Kinijoje?
- Pasiruošimas gastrolėms Kinijoje „Lėlės" teatrui buvo vienas iš prioritetinių darbų. Gastrolių grafiką gavome prieš pusę metų. Iš anksto žinojome, kiek ir kur vaidinsime. Atvažiavę gavome pakeistus vaidinimų grafikus. Iki anekdotiškų situacijų. Nors tada nebuvo juokinga. Pavyzdžiui, vėlai vakare sužinome, kad rytoj teks vaidinti ne vieną spektaklį vidurdienį, o du nuo ankstaus ryto. Ir nieko pakeisti negalima. Mus apima panika, neviltis ir, aišku, ironija. Atsakome juokaudami: „Gerai, su viskuo sutinkame, bet prašome po spektaklių nuvešti mus prie Didžiosios kinų sienos". Kinai nesupranta, kad tai gali būti humoras. O mes gi žinome, kad Didžioji kinų siena - šiaurinėje šalies pusėje, ji mums iš pietvakarių Čengdu lengvai nepasiekiama.
Pusvalandis pauzės. Atsakymas rimtas: „Labai atsiprašome, organizacinis komitetas tikrai negali nuvežti jūsų prie Didžiosios kinų sienos, nes čia daug renginių ir visi festivalio autobusai užimti".
- O kaip „Lėlės" spektakliui sekėsi susikalbėti su kinų publika?
- Mūsų kamerinė „Muzikinė dėžutė", kuri Vilniuje vaidinama mažojoje salėje, Čengdu festivalyje pateko iš pradžių į didžiulę internatinės mokyklos salę, vėliau - į parką.
Mokykloje kinų lėlininkas suvaidino, patraukė širmą, tada mūsų artistams teko imti savo daiktelius ir lipti į sceną. Be jokios pauzės pasiruošimui. Apie apšvietimą ir garso sutvarkymą nebuvo net kalbos. Vertimo - jokio. Kaip, kuo sudominti vaikus? Minią vaikų? Pora minučių ir dėmesys nuslūgęs. O dar riksmai, spiegimai.
- Panašu į Kultūros naktį - visko daug, publika visur užeina trumpam?
- Po tokio vaidinimo mūsų artistai jautėsi išniekinti. Niekam nereikia spektaklio subtilumo, poezijos, niuansų. Kaip teks vaidinti parke, kur greta rodoma pora šimtų spektaklių? Sėdėjome vakare ir svarstėme variantus. Nutarėme vaidinti atskiras scenas, o prieš kiekvieną epizodą mūsų trupę globojanti kinė skaitys vertimą, paaiškins, kur kokia lėlė, kas čia tuoj bus. Taip laimėjome vaikų dėmesį. Ir profesionalai mus gyrė, sveikino, domėjosi, gavome kvietimą į Pietų Korėjos festivalį.
- Dėl ko vertėjo važiuoti į festivalį Kinijoje?
- Būtent dėl to kultūrų skirtumo. Kaip kitaip, per atstumą toms kultūroms išmokti bendrauti?
UNIMA kongresas ir festivalis rengiami kas ketveri metai, susirenka visa lėlininkų „mafija", vaikšto gyvos legendos, apie kurias skaitai straipsnius ir knygutes. Vyksta UNIMA struktūrų rinkimai, perrinkimai, sprendžiama, kuri šalis rengs kitą kongresą ir festivalį. Stebi visa tai ir aiškiai matai, kad Europa nebedominuoja. Ne šiaip sau šįkart rinkomės Kinijoje. Stiprios lėlininkų pajėgos Japonijoje, Indijoje, Kuboje. Pasaulyje daugėja nacionalinių UNIMA centrų. Vien Afrikoje jų priskaičiuojama apie 50.
Organizuoti kitą UNIMA kongresą ir festivalį pretendavo rusai. O kad organizuotum, reikia atvykti su visais dokumentais - ir savivaldybės, ir ministerijos patvirtinimais tokį festivalį priimti. Turi būti aišku, kokiose erdvėse jį rengsi, kiek bus finansuojama. Lėlininkai iš Jekaterinburgo savo dokumentų Čengdu kongreso scenoje pristatymui užlipo persirengę meškomis. Nepaisant stiprių Jekaterinburgo lėlių teatro tradicijų, kitam pasauliniam lėlininkų kongresui ir festivaliui buvo pasirinkti Ispanijos miestai Tolosa ir San Sebastianas.
Matyt „mafija" pamačiusi, kiek organizacinių problemų iškilo Čengdu festivalyje, nusprendė, kad reikia kiek pristabdyti arkliukus ir grįžti į Europą prie įprastos tvarkos.
Būsimo spektaklio eskizai
Po „Muzikinės dėžutės" vaidinimų Kinijoje Vilniaus „Lėlė" tęsė gastroles: jauniausieji aktoriai išvyko į Lenkiją, kur jau antrą kartą atstovavo Lietuvai tarptautiniame lėlių teatro mokyklų festivalyje Balstogėje.
Festivalyje dalyvavo lėlių teatro ir scenografijos studentai iš 13 šalių (18 mokyklų):Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Bulgarijos, Vokietijos, Kroatijos, Rumunijos, Prancūzijos, Anglijos, Izraelio, Ukrainos, Suomijos, Irano.
LMTA magistro studijas šią vasarą baigę jaunieji „Lėlės" aktoriai pristatė būsimo spektaklio „Meteo" eskizą. Premjera „Lėlėje" numatoma rudenį. „Meteo" - suaugusiems skirtas spektaklis pagal Ray Bradbury noveles. Spektaklio režisierė Anna Ivanova-Brašinskaja (Rusija, Suomija), dailininkė Julija Skuratova. „Meteo" kuriamas „Devised Theatre" principu, kai lygiaverčiais spektaklio autoriais tampa visa kūrybinė komanda.
Aktorius Dainius Tarutis, repetuojantis „Meteo", festivalio metu pasakojo: „Prie mūsų buvo priėję kitų šalių atstovai, susižavėję spektakliu, todėl manau, kad šiandieninį jo vaizdą pristatyti mums pavyko puikiai. Dirbdami su Ana susidūrėme su sunkumu, kuomet reikia paisyti ne vieno režisieriaus pageidavimų, o intensyviai dalyvauti ir pačiame kūrimo procese bei klausyti ir kitų spektaklio kūrėjų - scenografės Julijos Skuratovos, judesio režisierės Sigitos Mikalauskaitės bei režisierės Anos asistenčių nuomonės ir pasiūlymų. Galiausiai nebežinai, kuris yra tikrasis proceso vedlys ir kiek kas už kurią spektaklio kūrimo dalį atsakingas. Tačiau tai ir buvo įdomus ir naudingas susidūrimas su kolektyvinės kūrybos principu".
