Jau ketvirtą kartą rengtas Šiaurės šalių teatro, šokio, muzikos ir performanso festivalis „Šiaurės vėjas" (Nordwind), žadėjęs būti garsus, pašėlęs ir net maištaujantis, ne tik nenuvylė savo žiūrovų - ištikimos Berlyno publikos, bet ir ieškojo naujų, antrąją festivalio savaitę persikėlęs į Hamburgą. „Šiaurės vėjas", 2006 m. įkurtas asmenine aktorės Ricardos Ciontos iniciatyva, greitai išpopuliarėjo kaip viena svarbiausių šiuolaikinio Skandinavijos šalių teatro ir šokio platformų Vokietijoje; o vežęs tokias žvaigždes kaip kontraversišką režisierių duetą norvegą Vengardą Vinge kartu su vokiete Ida Müller, danų-austrų performanso grupę Signa, norvegų šokio trupę ZERO Visibility corp., suomių režisierių Kristianą Smedsą ar norvegų choreografą Jo Strømgreną (abu gerai žinomus Lietuvos publikai), užsitikrino gerą festivalio vardą.
Šiemet festivalio įkūrėja ir meno vadovė Ricarda Ciontos į Berlyno ir Hamburgo scenas sukvietė per 20 trupių ir daugiau nei 100 menininkų iš Skandinavijos ir Baltijos (!) šalių. Tačiau džiaugsmą Berlyne išvysti tautiečių darbus, pakeitė nusivylimas: Baltijos šalims atstovavo tik Talino Von Krahli teatro jaunieji aktoriai absolventai ir estų choreografė Kaja Kann (abu - bendros suomių-estų koprodukcijos). Estijos menininkai programoje figūravo vien dėl šiųmečio festivalio akcento - Suomijos, o žinant, jog abiejų valstybių glaudūs ne vien ekonominiai, bet ir kultūriniai ryšiai, pateisinamu tapo festivalio prierašas „... ir Baltijos šalių festivalis". Meno vadovė tikino, kad į kitą festivalio laidą 2013 m. („Šiaurės vėjas" rengiamas kas dvejus metus) bus kviečiami jau ir lietuvių bei latvių menininkai.
Aš glaudžių Baltijos ryšių šiais metais ieškojau estų pasirodymuose, o Skandinavijos šokio spektakliuose, performansuose ir koncertuose tyrinėjau šiauriečių radikalumą. Įdomu tai, jog beveik visuose skirtingų formatų pasirodymuose vyravo gyva muzika ir/ar dainos, o šiauriečių vaizduojama realybė buvo arba labai „juoda", arba labai „saldi".
Juodai ilgos naktys: teatrinis koncertas
Islandė Erna Omarsdottir, festivalio programos aprašuose tituluojama kaip viena įdomiausių šiuolaikinių choreografių, į Berlyną atvežė šokio koncertą „Kasant smėlyje viena ranka" (Digging in the sand with only one hand) apie vienintelį Islandijos kaubojų. Kartu su muzikantu Valdimaru Johannssonu koncertą pradėjusi šokėjiška „auksakasybos" intro Omarsdottir žadėjo įdomų pasirodymą, tačiau šis pažadas, kaip ir kaubojaus noras Islandijoje rasti aukso, taip juo ir liko. Įpusėjęs performansas priminė sunkiojo metalo koncertą, o kai choreografė kone viso koncerto metu smarkiai purtė galvą, susimąsčiau, kodėl šokėjai vis dar negali atsispirti pagundai scenoje maištauti nelyg bręstantys paaugliai...
Tiesa, spektaklio pradžioje lyg ir norėjosi festivalio rengėjams prikišti, jog prastokai parinktos pasirodymų scenos. Berlyno Volksbühne teatro pašonėje įsikūręs „Raudonasis salonas" (Roter Salon) savaitgaliais kviečia į alternatyvos, indi-roko, britpopo muzikos vakarėlius, todėl čia susirenka paūžti mėgstantis jaunimas. Tiesa - apsiskaitęs, aktyvus, kairiųjų, gal net „revoliucinių" pažiūrų. Štai todėl kai „Raudonasis salonas" prisigrūdo jaunų žmonių su alumi ar vyno taurėmis, galvoje sukirbėjo mintis, ar sutaps šokio spektaklio ir šios publikos gravitacinės bangos. Tačiau čia teko stoti akistaton su mano pačios klijuojamomis etiketėmis, nes būtent Omarsdottir galvos purtymas, gargiantis rėkimas į mikrofoną ir Johannssono elektrinės gitaros garsai kaip tik ir buvo tikslingai parinkti šiai žiūrovų grupei. Ir kai po koncerto visi entuziastingai plojo, aš vyliausi, jog kituose teatriniuose ar šokio koncertuose destruktyvumo bus gerokai mažiau.
Kitoks buvo estų choreografės Kajos Kann ir suomių garso ir performanso menininko Juhos Valkeapää koncertas „Šiandieną vietinėje smuklėje" (In the Lokaal tonight) tame pačiame „Raudonajame salone". Tačiau šis koncertas, lengva nata balansavęs tarp muzikos, šokio ir performanso, pritraukė itin mažai žiūrovų. Gal ir dėl savaitės dienos - sekmadienio, kai prieš Kalėdas visi vokiečiai vakarus leidžia keptais kaštonais ir karštu vynu kvepiančiuose kalėdiniuose turgeliuose. Valandinis estų choreografės ir suomių garso menininko koncertas panešėjo į neoficialų pasirodymą festivalinėje programoje, nes bendras koncertinis atlikimas labai priminė improvizaciją draugų rate. Tačiau Kann ir Valkeapää sugebėjo sudedamąsias koncertinio performanso dalis redukuoti taip, jog gautas rezultatas kėlė kartais malonią nuostabą, o kartais ir absurdišką juoką ir buvo puikus sekmadieninio vakaro outro.
Elektrinės gitaros garsai ir toliau skambėjo Kristiano Smedso režisuotame teatriniame koncerte „12 Karamazovų" (12 Karamasows), kurį atliko Talino Von Krahli teatro jaunieji aktoriai. Daugiau nei keturias valandas trukusiame spektaklyje pankroko melodijos ir teatrinis vyksmas perteikė šiuolaikinę rusų klasiko interpretaciją. Ir jei pradžioje jaunieji aktoriai, rodės, stigo drąsos ar didesnio pasitikėjimo savimi, tai vėliau įsivažiavę kaitino publiką jaunatviška energija, nesutramdomu šėlsmu ir ribų nepaisančiomis akcijomis. Todėl šioje vietoje prisiminkime nuostatą, kad meno kūrinys turi provokuoti, ir Smedso „12 Karamazovų" tai vykdė mielai ir su kaupu. Dostojevskio romano temas - neapykantą, nuodėmę, kaltės jausmą ir bausmę - Smedsas perkėlė į šių dienų jaunimo pasaulį, o dekonstravęs romano eigą režisierius nupiešė šiuolaikinio jaunimo kubistinę tikrovę. Tiesa, ne visi žiūrovai ištvėrė spengiančią muziką, smurto scenas ar čia pat karštame aliejuje kepamos širdies kvapą; kaip ir ne visi Vokietijos teatro kritikai pritarė festivalio rengėjams, jog Smedsas - neginčytina suomių šiuolaikinio teatro žvaigždė. Tačiau šįsyk užsienio kultūrinėje spaudoje režisieriui dažnai taikomas hooligan and humanist epitetas buvo kaip pirštu į akį. Leidęs aktoriams scenoje vaikščioti peilio ašmenimis Smedsas kaip tik ir pataikė į (jaunosios) šiuolaikinės visuomenės sopulius - fizinį ir dvasinį užgauliojimą, smurtą, patyčias, alkoholizmą, meilės nuvertinimą, susvetimėjimą ir baimę. Gal tik retkarčiais norėjosi ryškesnių Dostojevskio romano paveikslų. Tačiau analitiškai pažvelgus į kubizmo principą, reikalaujantį atsisakyti centrinės perspektyvos, Smedso režisūriniai sprendimai buvo iš tiesų gerai apgalvoti: romano eiliškumą išbarstęs roko baladžių ir postpanko muzikoje, Smedsas apeliavo į žiūrovų žiūrėjimo perspektyvas ir tiesiai šviesiai šnekėjo apie tai, jog karamazovai slypi kiekviename iš mūsų.
 |
| Šokio performansas „Rožės ir pupos“. estudionuboso.blogspot.com nuotrauka |
„Šiaurės vėjyje" pasirodė ir suomių akordeonistas virtuozas Kimmo Pohjonenas kartu su ukrainiečių vokaliniu ansambliu Dakha Brakha. Nors šis koncertas taip pat pateikė visą partitūrą žemų natų, visgi po roko ir pankroko melodijų buvo tikra atgaiva sielai. Pohjonenas meno padangėje - žinoma asmenybė. Pradėjęs groti dešimties metų suomis akordeonistas tobulai išlavino tiek atlikimą, tiek ir akordeono galimybes, dalyvavo įvairaus žanro teatro ir šokio spektakliuose bei įvairių muzikos grupių pasirodymuose (grojo ir su garsiuoju styginiu kvartetu „Kronos") ir taip pelno vieno garsiausių Suomijos akordeonisto-eksperimentalisto vardą. Berlyno Volksbühne teatro didžiojoje scenoje Pohjonenas ir ukrainiečių vokalinis ansamblis DakhaBrakha iš pradžių atliko savo, o vėliau ir bendrai aranžuotus kūrinius, pateikę puikų elektroninės muzikos, džiazo ir folklorinių melodijų miksą.
Saldžiai trumpos dienos: šokio performansas
Nusaldintas meilės istorijas festivalyje gvildeno švedai Tove Sahlin ir Dagas Anderssonas šokio performanse „Rožės ir pupos" (Roses and Beans). Saldus jis buvo ne vien savo vaizdine puse - nustoję partneriškai straksėti Sahlin ir Anderssonas į repeticijų salės sceną įnešė didžiulį baltu glaistu puoštą pyragą ir ramiai laukė, kol bent pusė žiūrovų apsitarnaus saldžiomis kalorijomis. O kol žiūrovai dirbo ne tik akimis, ausimis, bet ir žandikauliu, choreografai sumaniai atliko „popsinius" meilės romansus, (ne)suderintus šokius poromis ir vaizdingai pasakojo apie Angelinos ir Brado, Ulay´aus ir Marinos, Johno ir Yoko meilės istorijas. O kavos puodelį sumaniai pasiūlę tuomet, kai visi žiūrovai persisaldino „vestuviniu tortu", performansistai sujudino ne tik centrinę nervų sistemą, bet ir skonio receptorius; pastarieji tik „ratifikavo" faktą, jog meilė būna periodiškai saldi arba karti, priklausomai nuo vienos ar kitos gyvenimo akimirkos. Komiškas, saldus ir neperspaustas performansas „Rožės ir pupos" - puiki festivalinė šiauriečių meilės, grožio ir trumpos šviesos metafora.
Saldžią teminę liniją tęsė charizmatiškoji švedė Charlotte Engelkes, mūsų žiūrovams pažįstama iš spektaklio „Panelė labai Wagneris" (Miss very Wagner), rodyto festivalyje „Naujasis Baltijos šokis" 2007 m. ir iš režisieriaus Heinerio Goebbelso muzikinio spektaklio „Hashirigaki", buvusio „Sirenų" teatro festivalio akcentu 2006 m. Į „Šiaurės vėją" ji atvežė monospektaklį „Saldu" (Sweet) apie moters vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje. Teatro, muzikos ir šokio performanse ji - režisieriaus žmona, laukusi tinkamo momento iššokti iš gimtadieninio torto. Juokingas šou merginos pasakojimas čia greitai virto kartėliu - savotiška teatrine akcija prieš „cukraus konspiraciją". Į pasakojimą Engelkes įpynė ironiją ir komišką patosą, o pasakojamą istoriją (Marinos Steinmo tekstas) keitusi tarsi spalvotas skaidres subtiliai žaidė žiūrovų lūkesčiais. Nors valandos trukmės spektaklyje režisūrinė koncepcija šiek tiek klibėjo, Engelkes neblogai išbalansavo tarp stand-up comedy, operos, dramos ir šokio, o kalbėdama apie cukraus konspiraciją iš tiesų ieškojo nepajudinamų stereotipų apie moteris.
Vyro ir moters santykius giliau analizavo norvegė Ingun Bjørnsgaard šokio spektaklyje „Omega ir elnias" (Omega and the Deer) pagal Edvardo Muncho piešinių ciklą „Alfa ir Omega". Spektaklis, kaip ir Muncho paveikslai, į pirmą planą iškėlė poros santykius, meilę ir mirtį ir net savotišką lyčių kovą, konkurenciją, pasimetimą. Choreografiniai potėpiai antrino erotinei Muncho piešinių atmosferai - apnuogintos kūno linijos puikiai perteikė norvegų eksperimentalisto kompozicijų kontūrus. Adomų ir Ievų spektaklyje buvo trys, tarsi atspindint kosmopolitišką šiuolaikinės visuomenės motto - „meilė be įsipareigojimų". O ir veiksmas čia vyko proskynoje tarp miško ir civilizacijos (Thomo Björko scenografija), nepamirštant žmogaus gyvuliškų instinktų. Nespalvotame video sušmėžavo ir elnias, vėliau į sceną buvo įnešta ir pliušinė meška, tačiau, nors ir žinant Alfos ir Omegos istoriją, teminiu požiūriu choreografė ją eskalavo tik tiek, kiek tai leido perteikti porų vienišumą, pavydą, norus ir reikalavimus bergždžiai siekiant išsvajoto artumo. Nerimo ir įtampos, taip aiškiai juntamų Muncho piešiniuose, Bjørnsgaard visgi perteikti nepavyko. Čia ėmė pirmauti ištęsta siužetinė linija, nuobodulį kartkartėmis blaškiusi ironiškomis intonacijomis. Šiek tiek „baletiškas" Ingun Bjørnsgaard šokio spektaklis baigėsi be didesnių atomazgų: moterys ir toliau reikalavo, dvejojo, ieškojo erotinio pasitenkinimo ar auklėjo vyrus, vyrai svyravo, stengėsi įtikti, prieštaravo ar vėl patikliai artinosi prie moteriškų užgaidų. Spektaklis, nors ir neginčytinas idėjiniu požiūriu tarsi alfos ir omegos abstrakcija, visgi liko monotonišku choreografiniu paveikslu.
 |
| Ingun Bjørnsgaard šokio spektaklyje „Omega ir elnias“. Nuotraukos iš festivalio archyvo |
Tarp dienos ir nakties
„Juodų" emocijų ir absurdiško komizmo kupiną šokio spektaklį „Blogas, geras, bjaurus" (The Bad, the Good, the Ugly) parodė danų choreografė Dorte Olesen pagal italų režisieriaus Sergio Leonės vesterną „Geras, blogas ir bjaurus" (The Good, the Bad and the Ugly). Švedijoje gyvenanti choreografė - viena iš tų, kuri provokuoja, laužo tabu ir jau ilgus metus dekonstruoja vyro ir moters vaidmenis visuomenėje. Todėl ir spektaklyje „Blogas, geras, bjaurus" ji tyrė mačo mąstysenos padiktuotą stereotipą - moters grožio idealą. Išjuokdama visuomenei primestą vyrišką suvokimą, jog moteris esanti švelni, nekenksminga būtybė, Olesen trijų šokėjų moterišką grožį „subjaurojo" animalistiniais vaizdais, šokėjas sutapatindama su šnypščiančiomis, urzgiančiomis, kriuksinčiomis bestijomis. Aliuzija į filmą čia buvo eskaluojama tik tiek, kiek tai leido supriešinti (filmo) vyriškus ir (spektaklio) moteriškus pradus ir išjuokti herojaus, šaltakraujiškai sėdinčio balne ir žvaliai besispjaudančio, paveikslą. Ironija ir groteskas puikiai perteikė bjaurastį, retkarčiais kėlusį absurdišką juoką, tačiau nuspėjama siužetinė linija priminė paviršutinišką farsą, o bendras vaizdas taip ir liko nykus ir perdėm pilkas.
Kur kas spalvingesnę būtybę įkūnijo Danijoje reziduojantis islandų menininkas Kristjánas Ingimarssonas teatro, šokio ir klounados performanse „Būtybė" (Creature). Puikiai įvaldęs „persikūnijimo" meną, Ingimarssonas daugiau nei valandos spektaklyje virto tai vabzdžiu, tai beždžione, tai plačios fantazijos pagimdytu žvėrimi ar į negyvenamą salą patekusio Robinzono Kruzo pirmavaizdžiu, tai savimyla toreadoru ar imtynininku. Viską sumaniai apipavidalinęs teatro, šokio, pantomimos bei akrobatikos elementais atlikėjas atvirai demonstravo „įvairaus plauko žvėris", kuriuos buvo leidžiama fotografuoti iš visų pusių. Visgi performansas sukėlė prieštaringų minčių. Jei spektaklį vertinsime atskirai, tai jam pristigo gilesnės prasmės, trūko nuoseklios energijos ar sinchroniškos scenų kaitos, o jeigu į jį žvelgsime kitų festivalio spektaklių fone - „Būtybė" buvo puiki juodo humoro klounada iš Šiaurės.
Provokuojantis „Šiaurės vėjas" baigėsi. Šių juodų skandinaviškų „naktų" pakaks dvejiems metams. O jiems baigiantis lauksime Lietuvos teatro ir šokio šviesulių.
