Visą kelią rankos kišenėse, jos elastingas kūnas tarytum slysta, laša, išsilieja ant grindų. Dominyka Markevičiūtė teka kaip vanduo. Hipnotizuojanti choreografo Luko Karvelio kūrinio šokėja-atlikėja įkūnija Lietuvoje labai populiarios pasakos personažės – undinės Jūratės, įsimylėjusios žmogų, mirtingąjį Kastytį, – vienatvę. Kadangi ši istorija prancūzų publikai, tą vakarą susirinkusiai į Atelier de Paris, nežinoma, sklandus šokio spektaklis „Kur krantas“ veikia kaip kultūros ir jos mitų nešyklė. Priežastis, kodėl Luko Karvelio perkurta undinė atsidūrė minėtoje šokio salėje miško širdyje į rytus nuo Paryžiaus, yra ta, kad nuo gegužės mėnesio Lietuvos sezonas į Prancūziją atveža įvairių sričių Lietuvos menininkus. Šokio srities programa ypač gyvybinga, o tokie kūrėjai kaip Lukas Karvelis atneša dvasią, sveikintinu kitoniškumu atveriančią prancūzų scenos horizontus bei įpročius.
„Lietuvos choreografijos scena yra labai šviežia, daug menininkų išvyko iš šalies studijuoti ir dirbti, bet dabar jie pamažu grįžta ir atsiveža savo vizijas“, – teigia Agnietė Lisičkinaitė, trijuose Prancūzijos miestuose pristačiusi itin karingą spektaklį „Hands Up“. Ji priduria: „Neturime didelės meninės infrastruktūros, bet šis trūkumas kaip tik ir suteikia derlingą dirvą: pradedame nuo labai nedaug, todėl mums nereikia nieko kopijuoti ar pozicionuoti, nesijaučiame įpareigoti gyventi praeitimi.“ Atidžiai pažvelgus į šio Lietuvos sezono choreografinę programą matyti, kad menininkės nuojauta neapgauna. Tiek Luko Karvelio, tiek Vilmos Pitrinaitės, kurie pakaitomis dalijasi Atelier de Paris scena, spektakliuose Lietuvos šokis atrodo nepaveiktas griežtų kodų ir kartais dulkėtos istorijos, supančios šią meno formą Prancūzijoje. Dėvėdama baikerišką švarką, ant galvos užsimaukšlinusi gobtuvą, stipriu meniniu temperamentu pasižyminti choreografė veda mus į retrofuturistinę epopėją, vertą mokslinės fantastikos filmų „Metropolis“ ar „Brazilija“. Ilgą, miškingą pavadinimą „When you’re alone in your forest always remember you’re not alone“ („Kai esi vienas savo miške, visada prisimink, kad esi ne vienas“) turintis spektaklis visų pirma yra tiek pat maištaujančio, kiek ir išlaisvinto kūno paieška.
Šis staigus deguonies gurkšnis, nors protarpiais ir keliantis nerimą – taip aiškiai muzika leidžia pajusti jo buvimą, – nesvetimas ir kitam kūriniui. Su „Hairy“ Dovydas Strimaitis priėmė drąsų sprendimą, kuriam ryžtųsi nedaugelis menininkų: pamėginti priversti plaukus šokti. Iš tamsos išnyra visa – nuo pirštų galiukų iki kaklo – juodu lateksu apsitempusi figūra, išskėtusi kojas, nuleidusi krūtinę. Jos trumpi linktelėjimai suaktyvina ilgus raudonus plaukus. Prie pirmosios atlikėjos prisijungia kitos trys tokios pat BDSM išvaizdos būtybės. Tuomet komanda imasi siekti neįmanomo – įvaldyti plaukų judesius nuo šaknų iki galiukų, protarpiais sukuriant pauzes stroboskopiniais efektais. Nors „Hairy“ greitai išsisemia ir kiek užsitęsia, reikia pažymėti, kad Dovydui Strimaičiui pavyko į choreografinio kūrinio centrą pastatyti tą kūno elementą, kuris labiausiai priešinasi mūsų valiai. Ir, sakau tai su visa derama pagarba Prancūzijos publikai, refleksyviai linkusiai viską konceptualizuoti ir per daug interpretuoti, choreografas nepasiduoda naiviam plaukų siejimui su vėjavaikiškumu bei dažnai neatsakingai vartojama „laisvės“ sąvoka, kuri, beje, yra prancūzų devizo dalis. Šių spąstų išvengiama gerai atliktu piruetu.
Tą patį vakarą viename prestižiškiausių Prancūzijos sostinės teatrų – Théâtre de la Ville – solo spektaklyje paprastu pavadinimu „Lora“ (jį atliko Lora Juodkaitė, choreografiją sukūrė prancūzas Rachidas Ouramdane’as) buvo analizuojamas sukinys. Grandiozinės muzikos nešama Lora pradeda sukinį aplink šokių aikštelę, o paskui sukasi, sukasi, sukasi apie savo ašį. Šis begalinis sukimasis, kurį artistė praktikuoja „kasdien nuo pat vaikystės“, kartais – „norėdama nusiraminti“, – tai ji papasakoja scenoje, – sužavėjo ne tik choreografą, bet ir mus. Šokyje-portrete Loros atliekami dervišiški sukiniai siunčia mus į tamsią atmosferą: jos kūnas keičia pavidalą, atrodo vis mažiau ir mažiau žmogiškas, kol galop tartum palieka realų pasaulį, visą tą laiką mus svaigindamas.
Takūs, maištingi, sūkuriuojantys ar visiškai susitelkę į plaukų judesio raišką, šie keturi kūriniai savaip pristato kūną, kiekvienas iš jų randa unikalių būdų judėti ir išsijudinti. Vis dėlto būtų pernelyg lengva ir ne itin tikslu pagal tai apibrėžti tendenciją, taip apibendrinant visos šalies choreografinį tyrimą. Laimei, diplomatiška šio sezono atranka netrukus paprieštaravo pirminei išvadai. Vizualiojo meno kūrėja ir muzikantė Lina Lapelytė, dramaturgė Vaiva Grainytė bei scenografė Rugilė Barzdžiukaitė nėra iš šokio srities, tačiau Paryžiaus rudens festivalio publikai pasiūlė savo itin choreografišką, bet labai statišką kūrinį „Geros dienos!“. Neleiskite, kad linksmas pavadinimas jus apgautų. Spektaklis – opera dešimčiai kasininkių – yra aštri susvetimėjimo darbe ir, tiesmukai tariant, kapitalizmo kritika. Blyškioje neoninėje prekybos centrų šviesoje, skambant brūkšninių kodų skaitytuvų ritmui „pypt, pypt“, šios moterys mėlynomis prijuostėmis, tvarkingai išsirikiavusios ant kėdžių, atvirai kalba apie savo darbo sąlygas ir pasikartojančius gestus; jos pasakoja apie atlyginimus, kainas, bilietus, autobusų tvarkaraščius, taip pat atskleidžia lentynų tvarkymo istoriją, prisimena piktus klientus ir sulūžusius rašiklius. Akivaizdžiai banalius žodžius pakylėja jų užburiantis poveikis bei dainuojama, pasikartojanti, polifoninė kompozicija.
„Geros dienos!“ iš vaizduojamų moterų nekuria ikonų ir nelinksta į pesimizmą, bet nuoširdžiai žvelgia į pažeidžiamumą ir atsparumą darbuotojų, kurios priverstos su šypsenomis, pamiršdamos save kartoti: „Labas rytas, ačiū, geros dienos!“ Nors apie fizinį judesį čia nėra ko kalbėti, operos formos suteikimas minėtajai temai, ją iškeliant, tačiau nedepolitizuojant, sugrąžina mus prie Agnietės Lisičkinaitės apibrėžto eksperimentinio „šviežumo“, kurį mūsų, prancūzų kritikų, maloniai pažadintų visų šių požiūrių ir estetikos, akys atrado.
Lietuvos sezonas Prancūzijoje vyks iki gruodžio 12 dienos.
-----
Apie autorę. Léa Poiré yra laisvai samdoma prancūzų žurnalistė, dirbanti Paryžiuje ir Lione. Studijavusi choreografiją, užėmusi šokio vadybininkės ir vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojos pareigas žurnale „Mouvement“, šiuo metu ji dirba kultūros žurnalistikos bei žiniasklaidos švietimo srityje, kaip tyrėja bendradarbiauja su norvegų choreografe Mette Edvardsen ir dėsto kritinį rašymą Sent Etjeno universitete. Ji yra žurnalo CN D redaktorė.
Iš prancūzų kalbos vertė Ignas Zalieckas
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
