Dėsnis: istorinės asmenybės žemėje pasirodo du kartus: pirmiausia – tragedijos, vėliau – farso pavidalu.
Žydai – godūs, A.Hitleris – gėjus. Tokių kandžių užuominų kupinas amerikiečio Melo Brookso miuziklas „Prodiuseriai“ nacių diktatoriaus gimtojoje Austrijoje sulaukė plojimų.
Filosofas Karlas Marxas neturėjo jokio supratimo apie miuziklus, bet išmanė pasaulio istoriją. Barzdotasis dialektikas tikino, kad visi didieji įvykiai ir asmenybės pasirodo žemėje du kartus: pirmiausia – tragedijos, vėliau – farso pavidalu. Vienos varjetė teatro „Ronacher“, vėl atvėrusio duris po renovacijos, žiūrovai galėjo įsitikinti, kad filosofas buvo teisus.
Miuziklo kainą nutyli
Praėjus 70 metų nuo tos dienos, kai Adolfas Hitleris iš imperatorių rūmų balkono paskelbė austrams, kad jų šalis tapo Vokietijos teritorija, jis sugrįžo į savo jaunystės miestą, kuriame žengė pirmuosius žingsnius kaip menininkas – piešė atvirukus. Tiesa, sugrįžo kaip komedijos veikėjas. Diktatoriui kvatodamasi plojo pilnutėlė teatro salė.Juk savaime aišku, kad daug geriau, kai virš miesto krinta ne tikros, o sekso bombos. Kai sprogsta satyros salvės, o ne granatos.
Niujorko Brodvėjuje M.Brookso satyrinis miuziklas rodomas jau septynerius metus, tačiau bilietų į jį gauti taip pat sunku kaip ir pirmąją dieną. Tačiau vokiškai kalbančiose šalyse miuziklas pasirodė pirmą kartą – iki šiol kūrėjai vis abejojo, ar Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje galima šaipytis iš praeities diktatoriaus. O gal paprasčiausiai trūko pinigų brangiai produkcijai? Kiek kainavo „Ronacher“ teatro pastatymas, kūrėjai nutyli. Skelbiama tik teatro renovacijai išleista suma – 46 milijonai eurų.
Tankas šaudo konfeti
Komedijos legenda M.Brooksas, dar 1968 metais sugalvojęs filmo, o vėliau ir miuziklo scenarijaus pagrindą, nepaliko nė vienos tautos, nė vienos gyventojų grupės be dėmesio. Nuo Charlie Chaplino „Didžiojo diktatoriaus“ komedijos žanras atrado keliolika stereotipų, kurie vis šmėkšteli politinėse satyrose. Bent po vieną pašaipią dainelę teko visiems.
Žydai galvoja vien tik apie pinigus. Ilgakojės blondinės švedės – iškilia krūtine. Savimylos Holivudo režisieriai – gėjai. Močiutės perka už pinigus komplimentus. Fiureris sprogsta nuo pasitikėjimo savimi. Tai tik dalis „Prodiuserių“ klišių.
Pabaigoje miuziklas įsismagina iki kičinio absurdo: balandžiai narveliuose kaip hitlerininkai sveikinasi pakeldami sparną, nacių merginos šoka apsirengusios bavariškais tautiniais drabužiais, o kulminacijoje į sceną įvažiuoja tankas, šaudantis konfeti.
Bet ar galima taip daryti? Kur ribos? Ir kas jas turi nustatyti? „Kiekvienas gali pastatyti miuziklą, besišaipantį iš nacių“, – nekart tikino M.Brooksas. Jam antrina ir Vokietijos žiniasklaida. Žydiška režisieriaus kilmė, be jokios abejonės, suteikė jam daugiau kūrybinės laisvės negu kuriam nors kitam kūrėjui.
Niekalas sulaukia ovacijų
Atrodytų, kad tai – politinis spektaklis. Bet kokia politika gali būti miuzikle? Scenarijuje kalbama apie pinigus. Du ne itin rimti Brodvėjaus prodiuseriai Maksas Bialystokas (vaid. Cornelius Obonya) ir Leo Blūmas (vaid. Andreas Bieberis) sumąsto planą, kaip užsidirbti pinigų.
 |
| Brodvėjaus miuziklo ekranizacijos, kurioje vaidino Uma Thurman ir Matthew Broderickas, plakatas. Iš www.brooklandsvideo.com |
Tereikia sukurti patį blogiausią pasaulyje spektaklį: jei nebus pelno, akcininkai neprašys savo dalies, ir prodiuseriai, išdūrę visus, galės dumti į Rio de Žaneirą. Iš scenarijų krūvos prodiuseriai išsirenka patį neskoningiausią – niekalą „Hitlerio pavasaris“, kurį parašė nacis balandžių augintojas Francas Liebkindas (vaid. Herbertas Steinbockas).
Pastatyti spektaklį apie romantiškai nusiteikusį A.Hitlerį ir jo meilės romaną su Eva Braun Berchtesgadeno krašte jie patiki „pačiam blogiausiam pasaulio režisieriui“ transvestitui Rodžeriui de Brisui (vaid. Martinas Sommerlatte). Tačiau jo šokėjai gėjai paverčia sumanymą niekais. Kol po sceną siautėja nacių kostiumais persirengę aktoriai, prodiuseriai griebiasi už galvos – kaip išsisukti? Juk investuotojai tikrai norės solidžių dividendų!
Brodvėjaus aromatas Vienoje
Dėl M.Brookso požiūrio galima ginčytis – kaip ir dėl skonio. Tačiau nuginčyti miuziklo kūrėjų profesionalumo neįmanoma. Muzika ir dekoracijos imituoja ketvirtojo dešimtmečio Brodvėjų, kai jis gyveno pačius gražiausius savo metus.
Apšvietimas išryškina tai, ką reikia pamatyti, ir paslepia visas „raukšleles“, kurių nevalia pastebėti. Kostiumuose – nė vienos nereikalingos detalės. Scenoje – nė vieno nereikalingo judesio. Ir nė vienos minutės atokvėpio – nei aktoriams, nei žiūrovams. Dainų tekstai puikiai girdėti, kadangi juos lydintį orkestrą profesionaliai derina garso režisierius.
Aktoriai dainuoja vokiškai. Tekstai nepriekaištingai išversti iš anglų kalbos, o tai – ne toks jau dažnas dalykas filmų ir teatro pramonėje, kur ne visada rimuojasi „fiureris“ ir „Diureris“. Profesionalumo „kaltininkė“ – Susan Stroman, kuri buvo atsakinga už spektaklio inscenizaciją ir choreografiją Brodvėjuje ir „išdresavo“ vokiečių ir austrų aktorius.
Naciai šoka Vienos valsą
* Miuziklas „Prodiuseriai“ Brodvėjuje buvo pastatytas 2001 metais. Jis apdovanotas dvylika „Tony“ statulėlių ir laikomas sėkmingiausiai rodomu miuziklu per pastaruosius 30 metų.
* „Prodiuserius“ jau matė Izraelio, Australijos, Pietų Korėjos, Japonijos, Danijos, Kanados, Suomijos ir kitų šalių žiūrovai, tačiau miuziklas iki šiol nebuvo rodomas vokiškai kalbančiose šalyse.
* Kaip teigia vienas miuziklo kūrėjų, vokiškojo spektaklio premjera turėjo vykti Berlyne, tačiau prodiuseris nusprendė nerizikuoti. Jis išbandė publikos reakciją atgabendamas į Brodvėjų keletą vokiečių grupių ir dėl jų reakcijos sumanymo atsisakė.
* Vienos pastatyme naciai šoka netgi valsą – tokiu groteskišku reveransu M.Brooksas atidavė duoklę valsų miestu vadinamai Austrijos sostinei.
