Prieš metus, suvokę krizės neišvengiamumą, bet dar nesugebėdami nuspėti jos įtakos mastų britų teatro rinkai, Londono kritikai ir žurnalistai prognozavo klasiką - eskapistiniai pastatymai (kurių ir iki šiol netrūko Vestende) taps pagrindiniu Londono teatro elementu. Prognozuota, kad prabangos preke virtusį teatrą žiūrovai iškeis į televiziją, sodininkystę ar mezgimą, tuo tarpu pramogų sąskaita išlaidas mažinančius žiūrovus teatrai bandys prisivilioti atsisakydami komerciškai neparankių pastatymų, scenas užleisdamis stand-up komedijai ir kabaretui, o Vestendas, pasak Evening Standard kritiko Nicolas de Jongh´o, taps Disneilendu. Vienu žodžiu, teatrai ištuštės, nebeliks geros kokybės dramos, o pramogų ieškantiems teatre teatras siūlys pramogą...
Šiandien jau galima pasakyti, kad, prognozuodami šių metų sezoną, teatro ekspertai klydo. Kaip pastebi dienraščio Telegraph teatro kritikas Charles Spenseris, teatro lankomumas šiemet rekordinis, trimis procentais didesnis nei ypač sėkmingais 2008-aisiais. Taigi nei Nacionalinis teatras, nei Shakespeare Globe, nei Vestendas tikrai nesiskundžia tuščiomis salėmis. Juo labiau - pakitęs svaro kursas į teatrą pritraukia vis daugiau Londoną lankančių turistų.
Priešingai kritikų prognozėms, žiūrovų nepagausėjo ir pramoginiuose pastatymuose. Optimistiškai nuteikiantis Telegraph kritikas nemažėjantį žiūrovų susidomėjimą sieja su terapiniu teatro poveikiu. Jo nuomone, politinių ir ekonominių suiručių nuvarginti žiūrovai teatre ieško stiprių emocijų, žmogiškos išminties, o spektaklį išgyvena kaip bendruomenę suvienijantį aktą.
Dramaturgas Markas Ravenhillas, dienraštyje The Guardian komentuojantis Londono teatrinį gyvenimą, taip pat pripažįsta ruošęsis pasyviam sezonui, bet neblėstantį žiūrovų poreikį sieja su Margareth Thatcher laikų teatro išbandymais. Paradoksalu, bet praėjusių suiručių akivaizdoje priimti sprendimai teatrams garantuoja vieną svarbiausių elementų teatrinėje ekosistemoje - žiūrovą. Šiandien galima drąsiai teigti, kad Londono publika teatrą laiko gyvenimo dalimi. Jie taupo priešpiečių kavai (Starbucks pardavimai praėjusį mėnesį krito 8 procentais), bet nepagaili dvidešimties svarų apsilankymui teatre.
Ekonominiu „realizmu" paremta Margareth Thatcher kultūros politika iš esmės transformavo teatro statusą, suskaldydama visuomenę ir teatro kūrėjus. Dešinieji abejojo valstybinių subsidijų nauda meno kokybei, kultūros kūrėjų sugebėjimais pasiūlyti „universalų" produktą. Taigi gana greitai (ir ilgam) teatrai (o ypač valdžios nepalankiai vertinamos kairuoliškų pažiūrų alternatyvios teatro grupės) turėjo persiorientuoti į rinkos ekonomikos sąlygomis paremtą paklausos ir pasiūlos rėžimą. Pamažu senkant valstybės paramai Menų taryba (Arts Council) beveik keturias dešimtis metų finansavusi įvairiausius projektus, jau 1980 metais buvo priversta iš remiamų organizacijų sąrašo išbraukti 18 teatro kompanijų.
 |
| Įprastinė spektaklių reklama Londono gatvėse |
Paprastai kalbant - kokybiška yra tai, kas perkama. Nuo to priklausė ir pasirinkimas remiant kultūros organizacijas, todėl ilgai nesugebėta nustatyti ir valstybinių bei privačių teatrų statuso. Bijota, kad valstybinę paramą gaunantys teatrai dažniau naudosis „teise klysti" nei pareiga „siekti kokybinio tobulumo". Visgi keturi laimingieji - Nacionalinis teatras (National theatre), Karališkoji Shakespeare´o kompanija (Royal Shakespeare Company), Karališkoji opera (Royal Opera) ir Karališkasis baletas (Royal Ballet) - gavo „valstybininkų" privilegijas, tačiau ir jiems teko susidurti su privačių teatrų iššūkiais. Remiantis paklausos-pasiūlos dėsniais, buvo būtina nustatyti savo žiūrovą, išsiaiškinti jo poreikius ir pasinaudoti rinkodaros įrankiais. Dar daugiau - valstybė itin aktyviai skatino privataus verslo ir kultūros organizacijų suartėjimą, todėl daugelio projektų sėkmė priklausė nuo vadybinių teatro vadovų sugebėjimų.
Natūralu, kad teatrai pirmiausa ėmėsi „saugaus" repertuaro formavimo. Dešiniųjų aukštinamas Shakespeare´as, populiarių literatūros kūrinių adaptacijos ir, žinoma, miuziklai okupavo britų teatrus... Įtampa sprogo prasidėjus devyniasdešimtųjų recesijai - 1994 metais The Guardian paskelbė scenos nerandančių naujosios dramos kūrėjų (Sarah Kane, Mark Ravenhill, Patrick Marber, Joe Penhall ir kt.) protestą, kuris, įtakotas recesijos ir taupymo vajaus, paskutinįjį dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį pavertė jaunosios „in-yer-face" dramturgų kartos amžium. Tai nebuvo vien Thatcher laikais užaugusių jaunuolių noras kalbėti apie savo realybę. Teatrai, neišgalėdami pristatyti gigantiškų pastatymų, atsisuko į kartą, kuri kalbėjo apie tai, ką iš tiesų reiškia gyventi devintojo dešimtmečio Britanijoje, ir darė tai pigiai. Susikūrė naujos struktūros, kurios tokiuose teatruose kaip Royal Court, National Theatre ar Hamstead Theatre leido beveik kas mėnesį skleistis naujai dramai.
Ravenhillo teigimu, teatralai nenoriai pripažįsta, kad būtent tų laikų iššūkiai jiems padėjo suformuoti lojalią ir nuolatinę publiką, išmokė rinkodaros ir išlaisvino Thatcher laikais merdėjusį politinį arba kairiųjų pažiūrų teatrą. Taigi verslo įrankių integravimas teatre tapo vienu ryškiausių politinių - kultūrinių perversmų britų teatre.
Remiantis pirmųjų šios recesijos metų žiūrovų lankomumo statistika, būtų galima teigti, kad puikiai publikos poreikius žinantys teatrai atsilaikys. Tuo labiau, kad per paskutiniuosius dvidešimt metų valstybės parama teatrams stipriai išaugo, suteikiant jiems galimybę biudžetą planuoti trims metams į priekį. Vis dėlto prieš kelis dešimtmečius sugebėję įsisavinti rinkos sąlygos modelius, teatrai neišvengiamai tapo be galo priklausomi nuo verslo, t.y. bendro ekonominio klimato. Nepriklausomai nuo publikos aktyvumo teatrų nebepasiekia įplaukos iš privačių rėmėjų ir organizacijų. Elementaru, kad, stebėdami augantį lankomumą, teatrai 2009 metų sezonui pasiruošė dar 2008-aisiais, todėl šie metai tapo publikos lojalumo išbandymu. Vis dėlto iš šiuo metu finansiškai pažeidžiamų teatrų rėmėjų tokio paties palaikymo tikėtis yra neįmanoma. Neišvengiamai mažės ir valstybės pagalba. Taigi akivaizdu, kad kai kurių kritikų raminantis tonas - vienadienis. Panašu, kad šiam sezonui prognozuotos tuščios salės (pritrūkus ne žiūrovų, o pastatymų) Londono laukia kitąmet.
 |
| Karališkasis Shakespeare´o teatras |
Vėl grįžta „saugaus" repertuaro formavimas. Teatro optimistų išgirtos premjeros iš tiesų dvelkia saugia rinkodara - repertuaras siaurėja iki itin puikiai pažįstamų veidų ir vardų. Jude´as Law pakviestas vaidinti „Hamlete", Samas Mendesas pastatė „Vyšnių sodą" ir „Žiemos pasaką", Ianas McKellenas ir Patrickas Stewartas kviečia į „Belaukiant Godo". Vestende šurmuliuoja nauji, bet seni(!) pastatymai, šiuo metu nepristatoma nė viena nauja pjesė. Akivaizdu, kad einama jau pažįstamu keliu.
Socialinių, ideologinių ir finansinių veiksnių kadaise išprovokuotas ir puikiai išvystytas poreikis naujai dramaturgijai lieka abiejose rampos pusėse - siekdami išlaikyti vietines teatro bendruomenes, net keli jų ruošia ekonominę krizę analizuojančius pastatymus. Štai Nacionalinis teatras ir politinio teatro metras Davidas Hare´as jau rudenį pristato pjesę "The Power of Yes" („Taip jėga"), kalbėsiančią apie finansinės krizės ištakas ir įtakas. Spektaklius šia tema pristato forumo teatro kūrėjai Kardifo mieste, Bristolio alternatyvios teatro kompanijos.
Galima tik spėlioti, kur link pasuks britų teatras, tačiau praeities pamokos padeda spręsti, prognozuoti naujos politinės dramos bangą, valstybinių teatrų ateitį ir dar kartą įsitikinti teatro būtinybe.
