Thomą Edurą kalbina Jūratė Terleckaitė
Estijos nacionalinio baleto trupės vadovas (nuo 2009-2010 metų sezono) Thomas Eduras kartu su būsima žmona ir scenos partnere Agnes Oaks baigė Estijos baleto mokyklą, keletą mėnesių stažavosi Maskvos baleto mokykloje. Pirmą kartą kartu šoko Talino baleto mokyklos „Spragtuke" būdami trylikamečiai, 16 metų - „Kopelijoje". Vėliau jiedu šoko pagrindines partijas „Gulbių ežere", „Miegančiojoje gražuolėje".
1990 m. jiedu paslapčia per Helsinkį išvyko į JAV dalyvauti Niujorko tarptautiniame baleto artistų konkurse, kuriame laimėjo geriausios poros apdovanojimą ir buvo pakviesti šokti pagrindines partijas Anglijos nacionalinio baleto trupėje.
Daugelį metų Anglijos nacionalinio baleto trupėje šokote solines partijas, ne kartą su žmona Agnes Oaks publikos ir šokio specialistų buvote išrinkti geriausia, įdomiausia solistų pora. Ar ten jautėtės gyvenantis tremtyje, ar, priešingai, tremtinys jaučiatės savo šalyje?
Visur jaučiuosi kaip namie, nes esu lankstus žmogus, lengvai prisitaikau prie prabangos ir skurdo. Nesu išlepintas, turiu daug gyvenimo patirties. Žinoma, per 20 metų mano šalis stipriai pasikeitė, tiek į gerąją pusę, tiek ir į blogąją. Jau nebebus taip, kaip buvo anksčiau, bet jausime nostalgiją.
Ar svajojote, baigęs šokėjo karjerą, tapti meno vadovu?
Visada galvojau grįžti į Estiją, nes ją myliu. Norėjau pasidalyti savo patirtimi ir ką nors naudinga nuveikti, bet konkrečių planų neturėjau. Daugelis pažįstamų tikėjosi, laukė, kad tapsiu meno vadovu Londone. Bet atsirado galimybė tėvynėje. Dalyvavau konkurse užimti Estijos nacionalinio baleto trupės meno vadovo pareigas, nurungiau tris kandidatus ir tuo džiaugiuosi.
Ką turite omenyje, užsimindamas apie geresnius laikus prieš 20 metų?
Materialiniu požiūriu šiandienos gyvenimas geresnis, bet žmonės, jų mentalitetas suprastėjo. Anksčiau jie vadovavosi gilesnėmis vertybėmis. Yra daug išsilavinusių žmonių, bet jie tapo paviršutiniški. Galbūt jie išmoko visuomenės žaidimų, bet pasigendu žmogaus egzistencijos gelmės. Gyvenimas vartotojų visuomenėje bado akis. Mes žudome save. Pažiūrėkite, kas vyksta Meksikoje, Tailande. Dabar moderni karo technika leidžia lengvai sunaikinti planetą.
Sovietiniais laikais Rusijoje ir Lietuvoje baletas buvo populiarus. Ar Jums darbas pasikeitusioje visuomenėje yra iššūkis? Kaip šokėjas, Jūs buvote atsakingas už save, o dabar esate atsakingas ir už kitus.
Visur jaučiama baleto krizė. Pvz., pernai į Maskvos baleto mokyklą buvo priimti vos 8 berniukai, kai prieš 30 metų į vieną vietą pretenduodavo po 300, panaši padėtis ir Sankt Peterburge. Dabar gyvename virtualiame pasaulyje, rankų darbas nebeturi vertės. Ko gero, taip lengviau kontroliuoti žmones. Šokis - gražus menas, kuo labiau pavyksta įveikti savo silpnybes, tuo geresnis, save kontroliuojantis žmogus tampi, imi branginti kitus žmones. Balete nenaudojame jėgos. Šokis populiarėja, bet nelabai tobulėja jo kokybė. Didelio teatro atsakomybė - milžiniška. Turime žiūrovams parodyti stiprius klasikinius spektaklius, turime kelti sau iššūkius - statyti šiuolaikinį šokį. Bet man šiuolaikiškumas yra vienodas: visi apsirengę panašiais marškinėliais, vienodai juda. Žinoma, yra ir protingų, iššūkius mėgstančių choreografų. Mano nuomone, teatras turi turėti fabulą, o ne vien vizualiąją pusę. Norėčiau surasti daugiau vietinių choreografų ir juos išugdyti. Mums reikia naujų baletų su fabula, galbūt ir naujo Piotro Čaikovskio, kompozitoriaus, kuris įkvėptų kokia nors gražia istorija, melodinga muzika.
Reikia laiko kūrėjų mentalitetui pakeisti. Norėčiau sukurti turiningą, romantišką, artistišką baletą.
Kas pasikeitė Jūsų gyvenime, tapus baleto trupės meno vadovu?
Turiu kabinetą, kompiuterį, tenka dirbti administracinį darbą. Todėl mano sėdynė darosi storesnė! Bet per prabėgusį pirmą pusmetį neturėjau laiko galvoti apie pasikeitimus, nes persikėliau iš vienos valstybės į kitą, pakeičiau darbą, aplinką, vasarį gimė kūdikis. Todėl dabar patiriu daugiau meilės. Pats nepasikeičiau, buvau ir esu dosnus, dėmesingas kitiems, bet nemėgstu tinginių. Šokėjams sudarau daug galimybių, bet su tais, kurie jomis nepasinaudoja atsisveikinu. Mano siekis - sukurti profesionalią trupę.
Kokią turite trupės viziją kūrybos, repertuaro, sudėties prasmėmis?
Norėčiau suburti geros kokybės estų šokėjų trupę, pasitikinčią savo jėgomis. Estijos baleto mokyklą baigia nedaug vaikinų, todėl buvau priverstas iš Anglijos pasikviesti tris šokėjus.
Kaip Jums pavyko? Numanau, kad jiems mokate mažiau, negu jie uždirbtų Anglijoje.
Jie uždirba tiek pat, kiek estų šokėjai. Pastaruoju metu yra nemažai šokėjų bedarbių. Vieni atvykėliai yra baigę prestižinę Londono karališkąją baleto mokyklą, vienas jų atsisakė darbo Vašingtone. Amerikoje su šokėjais pasirašomos tik maždaug 30 savaičių trukmės sutartys, stažuotojai gauna ne per didžiausias algas. Ir ten gyvenimas nėra vien rožėmis klotas. Buvo manančiųjų, kad kitur, o ne Estijoje, yra geriau. Bet po truputį praregi. Noriu parodyti savo šokėjams, kad štai, britų šokėjai atvyksta iš ekonomiškai stiprios šalies dirbti, daryti karjerą, gyventi pas mus. Vadinasi, mūsų šalyje nėra blogai. Žinoma, čia jie turtų nesusikraus, bet mes nesame bankininkai, kuriame meną ir turime mylėti tai, ką darome. Svarbiausia, kad trupėje vyrautų gera atmosfera, o ne egocentriškumas. Norėčiau padėti šokėjams tapti geresniais žmonėmis, kad nesielgtų kaip išlepinti vaikai. Kad ir ką veiktų - šoktų ar šluotų gatves, tegu savo darbą atlieka iš širdies.
Problema yra galimybių, progų stoka. Jei esi jaunas, ką tik iškeptas solistas ir nori šokti, turi pradėti dirbti ten, kur tavęs reikia. Tokia buvo mano situacija. Todėl kartu su žmona ir išvykau į Angliją. Ten mūsų reikėjo, galėjome šokti ir taip išaugome kaip šokėjai. Taigi gali būti talentingas šokėjas, gal net geresnis už garsiuosius pasaulio trupių solistus ir niekuomet nesulaukti galimybės tapti solistu. Kiekvienas stengiasi patekti į trupes, kuriose mokami dideli pinigai, bet tuo pačiu metu yra daug geresnių šokėjų mažose trupėse. Trupės vardas ir gera reklama dar nereiškia, kad trupė yra geriausia, ji geriau žinoma. Tokios yra Niujorko, Londono ir kitos trupės.
Mažuose Vokietijos miestuose yra geresnių trupių už tas, kurias mačiau Londone ar Amerikoje. Skirtingos trupės turi savitą šokio estetiką, stilių. Mes visuomet buvome ir liksime tarp Rytų ir Vakarų.
Kiek spektaklių ir premjerų parodote per metus?
7 - 10 skirtingų pavadinimų baleto spektaklių. Estijoje gyventojų mažai, tad ir žiūrovų yra nedaug, negalime rodyti, pvz., dešimties „Gulbių ežero" spektaklių. Todėl per 4 mėnesius rodysime kokius tris šio baleto spektaklius. Iki šiol per mėnesį būdavo parodomas vienas to paties pavadinimo spektaklis. Dėl to nukentėdavo kokybė, reikėdavo daug laiko ir pastangų repeticijoms. Stengiuosi spektaklius sugrupuoti. Kol kas didelių reformų nesiėmiau, nes esu naujas žmogus. Stengiuosi rinkti informaciją, duomenis apie spektaklių populiarumą, klausyti, įsiklausyti ir po truputį imtis iššūkių. Fantastinės sėkmės sulaukė „Snieguolė ir septyni nykštukai", „Kopelija".
Premjerų bus dvi ar trys, iš jų du didelės apimties spektakliai ir vienaveiksmių spektaklių vakaras. Gruodį įvyks „Spragtuko", o 2011 metų balandį bus „Manon" premjera. Pastarąjį baletą pastatė vienas britų choreografo Kennetho MacMillano buvęs asistentas. Naujųjų metų iškilmingam koncertui - Georges Balančino pastatymo „Who cares?" premjera.
2008 m. per Tarptautinę šokio dieną buvęs Estijos nacionalinio baleto trupės vadovas Tiitas Harmas buvo pakvietęs daug garsių įvairių Europos trupių šokėjų. Daug žvaigždžių dalyvavo ir 2010 m. iškilmingame koncerte. Kaip Jums tai pavyko? Juk geri šokėjai labai užimti.
Mes jiems neblogai mokame, kitiems mažai svarbūs dideli honorarai. Koncerte dalyvavo Tartu Vainemunės balete dirbantis japonas. Visi kiti buvo mūsų šokėjai, kurie dirba San Franciske, Hiustone ir Ciuriche. Mano idėja buvo surinkti visus svetur šokančius estus.
Didžiuojuosi, kad maža mano šalis turi tiek daug solistų įvairiose pasaulio trupėse. Kitais metais į Tarptautinės šokio dienos šventę planuoju pakviesti ne tik „didelius vardus", bet ir gerus šokėjus.
 |
| Thomas Eduras su žmona Agnes Oaks ir su karaliene Elžbieta II po 79-ojo karališkojo pasirodymo 2007 m. |
Kodėl nekviečiate šokėjų iš Latvijos ir Lietuvos?
Reikia išsiaiškinti galimybes. Pirma, noriu, kad mano šokėjai šoktų kuo daugiau. Antra, dažniausiai mūsų spektakliai būna pastatyti savų choreografų, todėl svečiams reikėtų kokių 2 savaičių išmokti spektaklio tekstą. Geri šokėjai, pasaulinės žvaigždės gali sau leisti atvykti kokioms 4 dienoms, bet ne dviem savaitėms.
Koks ryšys su Talino baleto mokykla, ar stengiatės vaikus įtraukti į spektaklius, bendradarbiaujate?
Mes raginame mokyklą statyti daugiau spektaklių, nes antraip mokiniai neturi galimybių pasirodyti scenoje ar bent jau joje pastovėti. Kviečiame daugiau mokinių dalyvauti spektakliuose ir net atlikti svarbius vaidmenis. Norėčiau surasti daugiau mokyklos rėmėjų, kad mokiniams atsirastų galimybių kurti, šokti, praturtinti savo repertuarą.
Kas lemia, kad baletas Estijoje dar egzistuoja?
Mane mama į baleto mokyklą atvedė, kai buvau ketverių. Su seserimi dažnai žiūrėdavome baleto spektaklius, nes bilietai buvo pigūs. Man patiko tai, kas vykdavo scenoje, norėjau būti scenoje ir sulaukti publikos plojimų. Didžiavausi, kad buvau priimtas į baleto mokyklą.
Šiuo metu yra daug vidutiniško ir gana žemo lygio privačių šokio mokyklų. Kai aš mokiausi, buvo viena baleto mokykla ir du klubai, o dabar gal 40. Visi moko, bet rezultatų nėra. Gaila, kad gabūs vaikai lanko žemo lygio mokyklas, nes jie niekada netaps šokėjais. Turėtų būti valstybinė organizacija ar komisija, kuri surinktų iš visos Estijos gabius šokiui vaikus, kad jiems būtų sudarytos geriausios sąlygos mokytis šokio. Noriu surasti rėmėjų tam, kad atrankos į baletą vyktų mažose mokyklose, kad gabiausieji nepasiturinčių tėvų vaikai gautų stipendijas, turėtų sąlygas gyventi Taline. Turime populiarinti šią meno šaką.
Kiek trupėje dirba pedagogų?
Keturi.
Ar turite reziduojantį choreografą kaip Miuncheno, Londono, Frankfurto baleto trupėse?
Marina Kesler yra viena iš reziduojančių choreografių. Kai trupei vadovavo Mai Murdmaa, Tiitas Harmas, jie tuo pačiu dirbo ir choreografais. Aš galiu, bet neprivalau kurti spektaklius.
Ar trupėje taikoma kilimo karjeros laipteliais sistema, panaši į Vakarų? Gal pakanka gerų santykių su meno vadovu?
Tai neįmanoma! Jokių nuolaidų ar išimčių draugams! Atskiriu draugystę nuo darbo. Jei mano draugai bus geri šokėjai, jie turės gerus vaidmenis. Juk galima visą gyvenimą būti geru kordebaleto šokėju, bet netapti solistu. Man reikia gerų šokėjų, tokie iš karto gaus solistų vaidmenis.
Ar Jūsų trupė turi psichologą - konfliktų gesintoją?
Tai Vakaruose įprasta praktika. Esu sporto psichologijos šalininkas. Mano manymu, reikia kalbėtis su žmonėmis. Laimė, kartu dirba mano žmona. Ji pamato problemas, kurių nepastebiu, arba jos jai atviriau išdėstomos. Dabar šokėjai dažniau bendrauja su manimi, o iš pradžių manęs bijojo. Kai pradėjau čia dirbti, visi buvo rimti, nepaisant to, kad visą laiką šypsodavausi. Vėliau ir šokėjai pradėjo šypsotis, bet laikėsi atstumo. Dabar po truputį pradėjo su manimi kalbėti, šypsosi, bet vis dar manęs bijo... Raginu šokėjus dirbti kaip priklauso. Geri santykiai - ilga kelionė.
Ką nauja iš ilgametės patirties Anglijoje galite pritaikyti Estijos baleto trupėje?
Kiekvienoje trupėje yra problemų, kurias tenka spręsti, tobulėti. Būtina ne tik išsaugoti savo identitetą, šalies laisvę, bet ir pasinaudoti kitų šalių patirtimi. Juk nevairuojame estiškų mašinų. Gera mylėti savo šalį, bet reikia matyti ir tai, kas vyksta kitur, vykti ten, kur yra geriausi mokytojai arba kur tu gali labiausiai atsiskleisti, tobulėti. Į tėvynę atvežiau savo mentalitetą. Esu atviras pasauliui, sunkiai suvaldau savo entuziazmą. Būdami pozityvūs, mes daug laimime. Buvau pakvietęs į trupę dešimt pedagogų. Nesvarbu, kiek geras yra pedagogas ir jo pamoka. Trupėje po dviejų savaičių viskas pasidaro nuobodu, rutiniška, tai verčia ką nors keisti. Pakviečiu įvairių pedagogų, kad šokėjai pamatytų skirtumus, ieškotų naujų išraiškos priemonių. Su mūsų trupe dirbo Suomijos, Olandijos, Rusijos, Korėjos, Anglijos ir mūsų baleto mokyklos pedagogai. Iš jų paminėčiau Natalijos Makarovos asistentę Olgą Ivrinovą, Ninette Guršak (dėstanti G. Balančino techniką), Borisą Jakimovą, kurio pamokos buvo fantastiškos.
Ar trupės finansavimas nekelia galvos skausmo?
Esame valstybinis teatras, dalį lėšų gauname iš valstybės, kitą dalį surenkame už parduotus bilietus. Ką tik tapome Nacionaliniu baletu, pakeitėme pavadinimą, statusą, buvome Estijos nacionalinės operos teatro baleto trupė. Vykstant į kitas šalis, Estijos nacionalinis baletas skamba įspūdingiau negu Estijos teatras.
Ar dažnai trupė vyksta gastrolių?
Daug žmonių pasitiki manimi, bet nepažįsta trupės. Šiais metais neišvykome į šokio festivalį Suomijoje. Kitais metais ketiname dalyvauti šokio festivaliuose Singapūre, Honkonge, Makao. Sezono metu sunku rasti laiko gastrolėms. Mūsų spektaklių dekoracijos sunkios, nepritaikytos gastrolėms.
Ar Estijos nacionalinio teatro prioritetas priklauso operai ar baletui?
Bandau suprasti, išsiaiškinti. Bet, regis, yra balansas.
Generalinis teatro direktorius Aivaras Mäe visuomet buvo palankiai nusiteikęs šokio atžvilgiu. Operos kūrimas reikalauja daugiau pinigų. Man opera - didelis monstras, nes dainininkai dirba ir gyvena ilgiau negu šokėjai. Pastarieji po 20 m. sceninės karjeros, dažnai ir su daugybe traumų, turi atsisveikinti su teatru ir užsiimti kuo kitu. Įgyji patirties, žinių ir jau esi „sulūžęs"... Opera laikoma prabangos dalyku ir renginiu, kuriame miegame.
Ar sutartis su šokėjais sudarote ilgalaikes ar kiekvienam sezonui?
Perėjome prie vienerių metų sutarčių sistemos. Geriems ir darbštiems šokėjams nesvarbūs sutarčių terminai. Ši sistema drausmina tinginius, nes jie žino, kad jų lengvai bus atsikratyta. Seniau būdavo taip: jei patekai į teatrą, jame būsi iki pensijos. Kai kurie šokėjai atsipalaidavo, pradėjo be normos maitintis. Mokame ir papildomą atlyginimą už dalyvavimą kiekviename spektaklyje. Nors tai nėra dideli pinigai, bet šokantieji daugiau, daugiau ir uždirba. Vien dalyvauti repeticijose neužtenka. Vakaruose dirbama daugiau, sąžiningiau. Bent taip yra Anglijos nacionalinio baleto trupėje.
Ko palinkėtumėte savo šokėjams?
Palinkėčiau rasti gyvenime laimę. Kaip toje dainoje: „Ieškai to, ką jau turi." Linkiu jiems būti patenkintiems. Tam anglai žino du būdus: pirma, dirbti tai, kas patinka, o antra - mėgti tai, ką darai. Norėčiau, kad maksimalų pasitenkinimą bet kuriuo darbu įskiepytume kitiems. Boksininkas Muhamedas Ali yra pasakęs: „Net jei būčiau gatvių valytojas, norėčiau būti greičiausias, geriausias." Trokštu, kad tokį požiūrį perimtų visi šokėjai. Linkiu jiems surasti tai, kas labiausiai sekasi, ir pasiekti aukščiausią profesionalumą.
Kokią matote savo trupę po penkerių metų?
Turinčią solidų klasikinį repertuarą, stiprius šokėjus, finansiškai saugią. Neteisinga, kad operos dainininkai už spektaklį gauna daugiau negu baleto šokėjai. Aiškinama, kad operos atlikėjams yra sunkiau. Nežinau, iš kur atsirado toks požiūris. Kai kurie estų šokėjai, šokantys užsienyje, atliekantys ne tik solines partijas spektakliuose, bet ir šokantys įvairiuose koncertuose, uždirba didelius pinigus. Mes, skirtingai nuo dainininkų, turime suvaldyti visus kūno raumenis, visą kūną. Turime surasti crème de la crème, t. y. geriausius, gabiausius vaikus baletui.
Repertuaro pagrindą turi sudaryti klasikiniai baletai. Mūsų publikos nesudominsi spektakliais, kuriuose šokama apsirengus sportinius marškinėlius. Vyriausybė mums skiria pinigų, todėl turime išlaikyti tam tikrą lygį, negalime rodyti spektaklių tuščiai auditorijai. Vokietija išgyveno šoką, kai bilietų kainos buvo aukštos, spektakliai žemo lygio. Dabar jie grįžo prie klasikinių pastatymų. Kai sutvarkysiu teatro reikalus, norėsiu pritraukti rėmėjų baleto mokyklai, kad ten studijuoti būtų patrauklu.
Kokius choreografus norėtume pasikviesti į trupę?
Norėtume dirbti su tokiais kaip J. Neuimeris, bet jis brangus. Norėčiau pakviesti ir šiuolaikinio šokio choreografus, bet „modernistams" šokis labiau yra hobis. Bet laikas parodys, kurios šokio kryptys išgyvens.
Žiūrovai ateina į teatrą pažiūrėti aukšto lygio spektaklių, jų nedomina, ar trupėje vyrauja gera atmosfera ar diktatas. Jų nedomina priemonės, jiems svarbu rezultatai.
Akivaizdu, kad diktatūra kiekvienoje organizacijoje duoda greitų rezultatų, bet tai nepadeda atsiskleisti šokėjų individualybei. Galiausiai po metų dvejų artistai stovės ir lauks nurodymų. Bet jei investuoji į jų ateitį, po kurio laiko galima sulaukti grįžtamojo ryšio, geresnės trupės. Galbūt esu utopistas, bet tikiu sėkme. Reikalauju griežtos drausmės, bet nerėkauju ant šokėjų, nurodau, ką jie turi daryti. Stengiuosi pažadinti jų mąstymą. Anarchija būna tuomet, kai kiekvienas daro, ką nori. Mes visi žinome, ko siekiame, kur einame. Kiekvienas laisvas eiti ar neiti tuo keliu. Noriai to nedarantiesiems rasime pakaitalą.
