Eimunto Nekrošiaus teatras italų akimis

Italų mylimiausias užsienio režisierius, – taip Eimuntą Nekrošių pavadino teatro kritikas Franco Quadri. Šį teiginį galėtume laikyti perdėto pietietiško jausmingumo pasireiškimu, jeigu ne ilgus metus neslūgstantis atidus italų dėmesys lietuvių režisieriui – nuo Shakespeare’o trilogijos iki dabar Italijos teatruose rodomos ir, beje, prieštaringai vertinamos Levo Tolstojaus „Anos Kareninos“.

Legenda apie kūrybingumo demoną iš Šiaurės

Italai įsimylėjo Eimuntą Nekrošių prieš gerą dešimtmetį, kai Italijoje buvo parodytas „Hamletas“ (1997), laikomas vienu sėkmingiausių Nekrošiaus spektaklių. Po „Makbeto“ (1999) ir „Otelo“ (2000–2001) lietuvių režisierius šioje šalyje užėmė tvirtą poziciją: ilgos (iki 5 valandų) trukmės jo spektaklius italai žiūri pavydėtinai stojiškai, negaili gausių ovacijų ir liaupsinančių recenzijų. Epitetais teatro demonas, lietuvių genijus, didysis scenos meistras, kultinis režisierius ir t.t. pabrėžiama jam būdinga nežabota kūrybos laisvė ir drąsa – teatro kritikai tą vienbalsiai pripažįsta. Į akis krinta, kad kalbų apie Nekrošių Italijoje kur kas daugiau negu pokalbių su Nekrošiumi. „Sunku su juo kalbėtis“, „Maestro nemėgsta pasakoti apie savo darbą“, – apgailestauja net ir tie, kuriems pavyksta jį prašnekinti. Turbūt ši Eimunto Nekrošiaus ypatybė (italai ją vadina šiaurietiška charizma) ir paskatino teatro kritikus sukurti legendą apie niūrųjį genijų iš Šiaurės. Teatro kritikas Oliviero Ponte di Pino 1999 m. žurnale Diario išspausdino straipsnį „Lietuviškasis Hamletas: Eimunto Nekrošiaus paveikslas“, kuriame vaizdingai pristatė atrastą lietuvių menininką: „Jis nekenčia spaudos konferencijų ir interviu ritualų. Jis atsisako kalbėti apie savo darbą: „Nenoriu būti blogai suprastas, tačiau sunku kalbėti apie savo metodą, stilių. […] Geriau nesakyti nieko“. Tas pats ir prašnekus apie biografiją: „Mano gyvenimas nėra labai įdomus, sakyčiau, net nuobodokas“. […] Aktoriai, dirbantys su šiuo menininku, droviu iki autizmo ir santūriu iki savišmeižos, yra kupini susižavėjimo bei pagarbos ir išlaiko tokį pat toną. Nuo klausimų apie savo santykius su režisieriumi išsisuka su ironija: „Nes noriu dirbti su juo ir ateityje“. Nepaisant tokio atsainaus požiūrio į viešuosius ryšius, pasiklausyti Eimunto Nekrošiaus (tiksliau, išgirsti, kaip į visus klausimus jis atsakinėja vargais negalais išlaužtais „Taip... Galbūt...“) Milano karališkuosiuose rūmuose susirinko minia, sunkiai tilpusi į salę, kurioje vyko konferencija.“

Nekalbus, uždaras, „akmeninio veido, ledinio žvilgsnio“ menininkas garsiai kalbančių ekstravertų šalyje kelia susidomėjimą, gal net baimingą pagarbą. Priešybių trauka? – spėlioja italai. Žinoma, vien išorinio kontrasto nebūtų užtekę legendai sukurti, todėl teatro kritikai sumaniai pasinaudojo istoriniu faktu – sovietine Lietuvos okupacija. Legenda įgijo reikiamą mitinę dimensiją, o Nekrošius – kovotojo, sukilėlio, atskilėlio, išlaisvintojo bruožų. Pasak teatro žurnalo Sipario, devintajame dešimtmetyje lietuvių režisierius „pasitelkė meną kovai su despotišku sovietų režimu“. Aiškią antisovietinę interpretaciją Nekrošiaus spektaklyje „Dėdė Vania“ (1986) įžvelgė ir Franco Quadri – anot jo, senojo profesoriaus Serebriakovo personaže galima atpažinti „okupantą“, o vergų choras iš operos „Nabukas“ išreiškia pavergtųjų reakciją. Nekrošius į tokius teiginius atsako gūžtelėdamas pečiais: „Galimas daiktas, bet specialiai to aš nesugalvojau.“ Atkaklesniems duoda ir išsamesnį paaiškinimą: „Visos šios kalbos – kad nebuvo galima dirbti, kad cenzūra sudarydavo problemų – yra kiek perdėtos. […] Svarbiausia buvo neplėšyti vėliavų ir nerengti keistų manifestacijų. To ir pakako. Dabar šia tema daug spekuliuojama, tačiau geriausi muzikos, literatūros, tapybos, teatro ir kino kūriniai buvo sukurti anuo laikotarpiu. Tad, mano manymu, neteisinga dabar pradėti priekaištauti praeičiai.“

Kita vertus, teatro kritikų polinkis (ir poreikis) „mitologizuoti“ Nekrošių yra suprantamas – jo kuriamas menas, ypač spektakliai, pastatyti pagal Antono Čechovo kūrinius, italams daro stiprų įspūdį. Vieniems šis teatras – tai netikėtas, įžūlus akibrokštas: „Ežerą, kuris virsta veiksmo fonu, atstoja 20 (pasibaisėtinų) cinkuotų kibirų, Konstantino teatrėlį supa ne beržai, bet geltoni ir žydri (pasibaisėtini) vėjo malūnėliai, mėnulis yra ne kas kita, o keptuvė, ant kurios užrašyta „Mėnulis“. Kiti vadina jį vaizdų terapija: „Apsilankyti Eimunto Nekrošiaus teatre bent kartą per metus yra naudinga sveikatai. Jo režisūra – tai gryno oro gūsis žiūrovams, nusilpusiems nuo rutina virtusių teatro afišų ir kalkinių interpretacijų“9. Treti lenkia galvą prieš režisieriaus genialumą: „Prisipažįstu, aš pavydžiu Nekrošiui. Jis gali viską. Jeigu parašyta ežeras, jis padeda kelis kibirus vandens ir šie iškart virsta ežeru, jei parašyta mėnulis, jam tereikia ore pakabinti keptuvę – iškart atsiranda mėnulis. Gerai jam. Jeigu vertėjas išdrįstų padaryti bent šimtąją dalį to, ką sau leidžia Nekrošius, tuoj pat būtų nuteistas sušaudyti. Bet juk ir pats Čechovas, kuris negalėjo pakęsti kodeksų ir normų, traukdavo per dantį perdėtą savo amžininkų „stropumą“ matyti tik ežerą ir tik mėnulį. […]. Turbūt jis kur kas mieliau paspaustų ranką Nekrošiui su tais kibirais negu savo draugui Stanislavskiui su visomis jo varlėmis, žiogais, šunų lojimu ir kt.“

„Teatro prigimtis – būti matomam“

Šią Eimunto Nekrošiaus frazę italai cituoja bene dažniausiai. Matyt, todėl, kad cinkuoti kibirai, „Žuvėdroje“ virtę ežeru, neišdildomai įsirėžė į daugelio atmintį. Po šio spektaklio, parodyto Venecijos bienalėje, kritikai sutartinai prabilo apie Italijos teatrą iki ir po Nekrošiaus: „Mes, italų žiūrovai, esame įpratę matyti Čechovo pjeses, nudažytas atvirukų spalvomis ir tonais, kuriuos 6-ajame dešimtmetyje įtvirtino Visconti’s ir Strehleris ir kurie nuo to laiko beveik nepasikeitė – baltas linas, beržai ir vyšnios.“ Eimuntas Nekrošius atvėrė italams nematytą Čechovą – gyvybingą, intensyvų, ryškų, o tai visiškai nepanašu „į švelnų, sentimentaloką ritmą, prie kurio įpratino ankstesni Čechovo pastatymai“. Nekrošius savo sprendimą motyvuoja trumpai ir tiksliai: „Teatrui reikia idėjų, kurios materializuotųsi scenoje kuo paprastesniu būdu.“ Kibirai, keptuvės, virvės, ledo gabalai, sunkūs akmenys – akyli teatro kritikai stropiai inventorizuoja lietuvių režisieriaus naudojamą rekvizitą. „Jo teatras iš medžio, vandens, žemės ir ugnies, pasitelkdamas simbolius ir elementarius, tačiau netikėtus vaizdinius jis perteikia gražiausius Vakarų kultūros mitus.“ Italų manymu, būtent regimoji vaizduotė išskiria Nekrošių iš ankstesnių kartų režisierių, kurie įpratę kapstytis po tekstą ir „nualinti“ jį, ieškodami prasmės ir slaptų poteksčių. Lietuvių kūrėjas eina kitu keliu – radikaliai „apkapoja“ tekstą, išnarsto jį ir išgrynina iki pačios esmės. Tokį darbo metodą (šį žodį teatro kritikai vartoja atsargiai, nes puikiai žino Nekrošiaus teiginį: „Nenaudoju aš jokio metodo“) lygina net su aštriu chirurgo skalpeliu: „Nekrošius išpjaustinėja tekstą, apsiribodamas fakto užrašymu, išplėtimu – atrodo, lyg Čechovas paskutinę savo dramą būtų parašęs specialiai šiam režisieriui, jo kūrinį pastačiusiam bene lojaliausiu, t.y. žiauriausiu, būdu.“

Ypatingas lojalumas tekstui – tai dar vienas Nekrošiaus teatro bruožas, kuriuo žavisi italai. Šekspyrinių pastatymų santykis su tekstu visiškai laisvas, nors režisierius yra absoliučiai ištikimas tekstui, – teigia Ponte di Pino. Šį lojalumą kritikai įžvelgia ir Nekrošiaus režisuotuose Čechovo kūriniuose, tačiau pabrėžia, kad tekstas jam dažnai yra tik atspirties taškas kurti naujoms situacijoms, išgalvotoms pagal savitą nekrošišką viziją. Italai įsitikinę – tiek idėjų, kiek Nekrošius pažeria per vieną spektaklį, kitiems režisieriams užtektų bent dešimčiai metų. Šio stulbinamo kūrybingumo ištakų jie dažniausiai ieško režisieriaus gimtinėje („Įkvėpimo jis visada semiasi iš savo žemės, Lietuvos“), jai, beje, priskiria ir kitus Nekrošiaus teatro ypatumus, kurių neįstengia paaiškinti: „Neaišku, ar tipiškas veikėjų elgesys – vaikščioti basomis, spjaudytis arba spjaudyti sau ant batų, priskirtinas kokiems nežinomiems lietuvių papročiams, ar tai grynai asmeninė manija“.

Turtinga vizualioji raiška, preciziška spektaklių sintaksė, kurioje nė vienas elementas nėra atsitiktinis, konkreti, materiali teatro kalba – visa tai, italų manymu, sukuria su niekuo nesupainiojamą Maestro braižą: „Po poros minučių žinai, kad tai, kas vyksta scenoje, yra Nekrošius, nepriklausomai nuo teksto.“

„Ana Karenina“: debiutas įspūdingas, tačiau neįtikinantis

Naujausias Nekrošiaus spektaklis – šiuo metu po Italiją keliaujanti Levo Tolstojaus „Ana Karenina“ – buvo ypač laukiamas, nes po ilgos pertraukos jų mylimas režisierius vėl atvyko dirbti su italų aktoriais. Vis dėlto po spektaklio premjeros kritikų atsiliepimuose greta jau daug kartų girdėtų „įspūdinga, taiklu, kvapą gniaužia“ vis įkyriau kartojamas „bet“. „Negalėtume tiksliai įvardyti, kas neveikia, tačiau kažkas iš tikrųjų ne taip – galbūt ritmas, kurio reikiamo intensyvumo vis dar ieškoma, galbūt kalta interpretacija, kuri, be abejo, yra įsidėmėtina, tačiau nesužavi,“ – rašo La Stampa. Kiti spėlioja – gal „pakišo koją“ darbas su „ne savo“ aktoriais? „Režisieriui sunkiai sekasi iš stropių italų aktorių […] išgauti rezultatus, prie kokių buvo įpratęs dirbdamas su kompanija „Meno fortas“. Tai, kas lieka, yra keli nuostabūs blyksniai ir reziumuojantys gestai, peršantys apgaulingą viltį, kad šios lažybos dar gali būti laimėtos.“ Į klausimą „Kas atsitinka Nekrošiaus spektaklyje?“ turbūt išsamiausiai atsakė Corriere della Sera kritikas F. Cordelli’s: šioje „Kareninoje“, pasak jo, esama daugiau Nekrošiaus negu Tolstojaus. Kritikas išveda spektaklio „sėkmės vidurkį“ – 4 scenos iš 29: „Neužmirštama yra vienuoliktoji scena – Aistra. Ji pavaizduota kaip verpetas, sūkurys – tiesus, aukštas Vronskis ir Ana, ryšulėlis ant vyro krūtinės. Kitos įsimintos scenos: devynioliktoji – Kiti gimdymas su nusidriekusia ilga bambagyslės virve, kurią Levinas turi perkirpti nežinia kurioje vietoje; dvidešimtoji – Nikolajaus mirtis, kai bėgdamas nuo savo likimo mirštantysis ropščiasi laiptais Dievo link; dvidešimt devintoji – Traukinys, kai Ana susirango tarp dviejų žibintų, paslėptų didžiuliame netikėtai atsilapojančiame apsiauste. Šios keturios scenos perteikia iškilius žmogaus gyvenimo momentus, kurie Nekrošiui yra archajiniai mitiniai, o Tolstojui – mistiniai“.

Pagal italų spaudą parengė Jurgita Pociūtė