Pamokos nebūtinai yra tai, ką tu išmoksti, bet tai, ką tau siūlė pamatyti, įvertinti, palyginti su sukauptu kuriam nors atestatui bagažu. O didžiausias pasaulio teatrų festivalis yra tinkama proga pažvelgti, kurlink juda teatras, – iš esmės britų teatras, kuris čia suvokimas itin liberaliai. Visa tai klostosi ne į griežtas išvadas, o į savotišką mozaiką, kurią skaitantieji taip pat interpretuos savaip ir galbūt jiems patiks kaip tik priešingi dalykai.
Viena iš pamokų ar skaityto patvirtinimų ir yra tas kasdien justas „liberalus“ teatro suvokimas: laisvas požiūris į teatro trupes, į jų nereglamentavimą, koks yra matomas pas mus gajus skirstymas į mėgėjus ir profesionalus. Vienintelis skirstymas čia egzistuoja tik į žanrus: teatras, skirtas vaikams, komedijos (tai nebūtinai komedijos, labai dažnai tai reiškia stand-up commedies, t.y. vieno britų šilansko ar kazlo valandą sąmojaus), šokis, fizinis teatras, teatras (t.y. visa, kas liko nesuskirstyta). Fizinis teatras gali būti ir instaliacijos, ir „totalus teatras“ – nuo atvirojo gatvės iki uždaro, monitoriais nustatyto kur nors rūsyje. Per vieną spektaklį sėdėjusi šalia solidaus amžiaus britė džiaugėsi ne tiek spektaklių kokybe, kiek galimybe per dieną pamatyti tiek žanrų ir teatrų įvairovės – ir gali rinktis, kad tau atsiskleistų visa paletė. Ne teatro meno, bet – pramogos, kuria jie labai įpratę džiaugtis.
Publika geranoriška: matyt – kas lieka, jei nusipirkai bilietą mažiausiai už 7 svarus? Plojimų bangų būna mandagiai dvi. Kad ir kokio lygio būtų spektaklis – nuo paprasto lėlių iki pripažintos trupės, lygiai tiek pat jų susilaukė ir „The Tiger Lillies“, ir „Mabou Mines“, ir niekam nežinomi aktoriai.
Galbūt viena liberalumo išraiškų yra aibės apdovanojimų. Kai buvo paskelbti Frindžo laureatai, galėjai tik atsidusti mažiausiai pusės jų nepamatęs, nes „atspėti“ neįmanoma. Prizų pavadinimų – 11, nekalbant apie jų viduje esančias kategorijas: „Totalaus teatro“, „Amnesty International išraiškos laisvės“ (laimėjo spektaklis „Konteineris“, pasakojęs apie žmonių iš skurdžių šalių gabenimą konteineriuose į Vakarus ir suvaidintas uždarius publiką konteineryje), „Muzikinio teatro“, Fringe First (penki apdovanojimai, dauguma jų iš esmės grįsti ne tiek išraiškos įdomybėmis, kiek geromis istorijomis – savotišką „paskatinamąjį“ prizą gavo ir Markas Ravenhillas, visą mėnesį kūręs kasdien po 30 min. eskizus Traverse teatro projektui „Pusryčiai su Ravenhillu“; laikraščio „The Scotsman“ prizas „Herald Angel“, atiteko tiesiog Traverse teatro meno vadovui už naujų režisierių bei autorių paieškas (apie Davido Greigo atradimą jau rašiau, bet prie jo prisideda ir Davidas Harroweris, žinomas iš „Juodvarnio“ ir „Peilių vištose“, Linda McLean, Henry Adamsas bei Gregory Burke, „Gagarino kelio“ autorius). „Archangelus“ gavo ir keletas kitų teatro veikėjų, net ir Venesuelos jaunimo orkestras (visus apdovanojimus galima pamatyti čia - http://www.edfringe.com/).
 |
| „Įdomu“, žiūrovo šypsnis, aplodismentai, visi patenkinti išsiskirsto. |
Ką tuomet įmanoma pastebėti iš tos didžiulės kriterijų ir žanrų maišalynės, kurioje visgi kažkas turėtų išsiskirti? Pirmiausia – čia karaliauja istorijos. Smulkios, trumpos, dažniausiai valandos trukmės. Nedideli mūsų gyvenimo ar globalios visų istorijos fragmentai. Moters, kuri nepatenkinta savo vyru, eina į gatvę ir pažindinasi su kitais (ne ne, tolesnio „nusivystymo“ nebūna, lova skirta ramiam išsimiegojimui, o rytas – pabendravimui prie kavos puodelio); kareivio Irake ar britiškų vadovėlių pardavėjo Damaske. Istorijos gali būti netobulos, jos gali būti tik improvizacijos pasirinkta tema, užuominos į nepavykusią ar neišplėtotą iki perfekcionizmo pjesę. Bet tame netobulume ir atsispindi dabartinis požiūris į teatrą: tolerantiškasis ir liberalusis. „Įdomu“, žiūrovo šypsnis, aplodismentai, visi patenkinti išsiskirsto. Jei nusivylę – kur kas tyliau, negu tie, kurie iššauna susižavėjimo šūksnius. Ne, čia jau nebus Sarah Kane desperatiško riksmo, tai buvo paskutinis XX amžiaus britų dramos riksmas prieš XXI amžių (prieš – ir laike, ir ideologiškai) ir jo dabartinį produktą – toleranciją ir korektiškumą. „Tau viskas gerai? – Taip, man viskas gerai. – Tu tuo tikra? – Taip, visiškai. – Bet tu... “ – ir toks dialogas gali tęstis dar 5 minutes, o tai įvardijama kaip naujos daug žadančios eks-kroatės Selmos Dimitrijevič pjesė „Nakties laikas“, kurią priglaudė tas pats Traverse teatras. Atrodo, savo pjesėmis prieš tokią toleranciją ir rėkė Kane savo pačiu pjesių stiliumi. Dabar visi atsargūs ir mandagūs, bet tai neabejotinai ir politinis rugsėjo 11-osios Niujorko ir liepos 7-osios Londono rezultatas.
Bet netobulas pjeses pirmiausiai pristato aktoriai, ir čia jau vaizdas kitoks: jie atvyksta į Frindžą parduoti savęs, išgarsinti vardą, laimėti prizą ar gastroles, t.y. toliau išsimaitinti ir dirbti. Jie užsisako erdvę, kurioje pasirodo kasdien kartą ar du. Todėl jie nepraleis nė vienos dienos „chaltūrindami“, o net 10 ryto ar 12 nakties vaidins iš visų jėgų ir pakerės nuoširdžiu entuziazmu. Po to jie gali prieiti, kalbėtis ir dalinti savo programas ir planus, kiek jie visko gali (o gali, nepasididžiuos, beveik viską). Jie vaidina bažnyčiose (galėtų padėkoti kalvinizmo importuotojams dėl laisvesnio požiūrio į religijos objektus), rūsiuose, balkonuose, sandėliuose. Jiems didelių salių nereikia, pakanka keleto prožektorių ir kažkokios erdvės. Jie nėra didieji ir liaupsinamieji Aktoriai, jie – paprasčiausiai aktoriai, t.y. žmonės, kurių amatas yra vaidinti.
 |
| Vieną iš apdovanojimų ceremonijų vedė Holivudo žvaigždė Christianas Slateris. Nuotraukos iš www.edfringe.com. |
O šalia aktorių darbo negali neįvertinti organizatorių: šioje teatrinėje mėsmalėje, šiame sceninių Brauno dalelių judėjime visi spektakliai ir prasideda laiku, ir baigiasi tuo metu, kaip programėlėse ir parašyta. Tūkstančiai spektaklių – ir beveik nė vieno pklydimo (neabsoliutinsiu, pora spektalių pavėlavo ne daugiau nei 3 minutėmis). Nes mechanizmas turi veikti nepriekaištingai: jei suvėluosi, strigs ne tik kitas spektaklis toje pat erdvėje, bet ir žiūrovai, nudirbę keletą dienų trukusį priešfestivalinį darbą dėliodami savo tvarkaraščius ir rinkdmiesi spektaklius ir derindami vietas, atstumus tarp jų, galiausiai nusipirkę bilietus, - jie nespės į kitą spektaklį! O tai taip pat svarbu visiems: dėl žiūrovo čia kovojama, kaunamasi dantimis brunkant jam kvietimą gatvėje, ir ką tu, per ilgai užsiimprovizavęs aktoriau, žinai – o gal čia buvo garsaus festivalio direktorius, kuris vien dėl jūsų trupės neprofesionlumo jūsų nepakvies?
Kas Edinburge nervina labiausiai šalia ant kiekvieno kampo grojančių suvenyrinių dūdmaišininkų? Tai, kad nėra jokių kitų kokybės orientyrų, tik tavo patirtis. Kartais – asmeniškos nuomonės, bet priklauso, ar gerai pažįsti tą, kuris ją sako, ar tai tik žavi mergina bare, su teatru bendro turinti tik „draugo draugą“ aktorių. Teatro kritikų citatos, kaip jau minėjau – niekinės, bet jos visur, ir jei toli, namuose tai dar neveikė, čia ta isterija pernelyg įtraukia ir sako: nepražiopsok! Ant programėlių, anonsuose, plakatuose - „Turite pamatyti“, „Tai vienintelis dalykas...“, „Įstabu“ ir t.t. Ir garsūs vardai, dar garsesni leidiniai (ar jie tikrai rašė apie tą trupę iš Dievo pamiršto kampelio?). Su vienu kritiku iš galutinai dar nesuliberalėjusios Rytų Europos pasidžiaugėme, kad tokių citatų mūsų spaudoje nerasi. Dar. Neįsivaizduoju mūsų kritikės teksto su šūksniais „tai pats geriausiais šių metų spektaklis Vakarų Lietuvoje!“ ar „Jei nieko nepamatėte, pamatykite bent tai!“. Ir kai peržiūri ne vien vietinę spaudą, bet ir „The Guardian“ su Michaelu Billingtonu ar „The Times“ su Benedictu Nightingale‘u, taip pat gali atsidūsti. Po spektaklio, žinoma, nes prieš tai dėl jų ir nuėjai, kaip ir dėl pernykščių apdovanojimų, kuriuos ta trupė pelnė. Už ką??? - klyki apstulbęs. Tad kas ten kalbėjo apie Lietuvių teatro kritikos krizę? Tačiau britų kritikai patvirtina mitą apie juos: kadangi teko sėdėti tarp jų, visi rašė pavyzdingai išsitraukę knygutes, tarpusavyje vienas kito „nepasižino“, o po pirmos plojimų bangos kėlėsi ir bėgo kuo greičiau. Vardan ko? Kodėl? Atrodo keistai. Bet gal ir mes mūsų publikai keistoki.
Teatrai tomis citatomis naudojasi išradingai: kritikų vardai reiškia daug. O apskritai garsūs vardai – daugiausia. Perskaitai, kad lėlių teatras rodys kūrinį pagal Bukowskio „Skaitalą“, ir keliauji. O pamatai „visai nieko“ spektakliuką, kur iš vienos jo frazės (maždaug - „sėdėjo bare, nes buvo iškeitęs žmoną į stiklą viskio“) suimprovizuojama gan nuobodi miniatiūra. Kitas tą teatrą reklamuojantis vardas Anthony Minghella: taip, čia tie ptys lėlininkai, kurie dirbo jo statytoje „Madam Baterflai“ Vilniuje, jiems labai patiko, jie norėtų grįžti dar, siūlo seminarus, laboratorijas. Jie nėra didžiausi pasaulyje meistrai, bet idėjų, kaip dirbti su lėlėmis kitaip, turi. O šalia jų – liūdesys! - tame pačiame Frindže taip pat išsinuomavę erdves dirba ir kiti: Rezo Gabriadzės aktoriai su „Mūšiu prie Stalingrado“! Pagal savo „statusą“ jie turėtų būti pagrindinio festivalio programoje, o nesiblaškyti su tais ... vos nepasakiau to, ką neigiau – mėgėjais. Gruzinai taip pat čia – tokie, kaip visi. Kol jų kas nors nepakvietė. Nuoširdžiai tikiuosi, kad pakvietė.
Pasidalinti nuomonėmis su kolegomis Edinburge nelabai yra kur: rytais gali susitikti British Showcase rengiamuose pusryčiuose-susitikimuose, tačiau vėliau visi išsibėgioja kiekvienas pagal savo individualią, dar namuose susidarytą programą, ir ... O klubo tai nėra!!! Mes su teatro menedžeriu Artūru Ghukasianu iš Armėnijos (dėsčiusiu ir mūsų vadybininkams) stebėjomės: kaip toks festivalis neturi savo klubo. Yra tokie ne itin formalūs Traverse ar Assembly Halls erdvėse, bet ten nebūtinai rasi tuos, kurių tau reikia. Kitkas, kas bent šiek tiek tai kompensuoja - kortelė su tavo vardu, kurią užsikabinti tiesiog privalu: taip ir tu užkalbinsi, ir tave. Tai galimybė atpažinti, tai pasas į bendravimą.
Todėl lieka dar viena: programėlės ir susitikimai su kūrėjais. Bet tai jau – pagrindinio festivalio privilegija. Programėlės tiesiog pritrenkia labai išsamia informacija ir keletu straipsnių: pvz., kas buvo „Lėlių namai“ Ibseno laikais, ką reiškė moters vadavimasis iš visuomenės suteikto statuso tuo metu; kas yra lėlė civilizacijos ir teatro kontekste; kas yra trupė „Mabou Mines“ ir su kuo ji valgoma nuo septintojo dešimtmečio. Tekstai arba perspausdinti iš rimtų Ibseno kūrybą tyrinėjusių knygų, arba specialiai (Lee Breuerio atveju) parašyti laisvai samdomų kritikų ar teoretikų. Tai ne nurodymai, kaip žiūrėti, o suteiktas platesnis akiratis ir siūloma keletas galimybių. Programėlė atveria tau daugiau nei enciklopedijos straipsnis apie teatro trupę ar lėles. Programėlės kaina – 2.5 svaro. 1000 svarų uždirbančiam britui santykinai tenka gerokai daugiau, nei tiek pat litų uždirbančiam lietuviui, nusiperkančiam programėlę už 3 Lt ir tradiciškai gaunančiam - beveik nulį.
Todėl viskas pamažu ima dėstytis į vieną žvilgsnį atstatančią (arba iškreipiančią – kaip kam) mozaiką ar skiautinį: jiems teatras, be abejo, yra verslas, bet pramoga – nebūtinai tik pigi. Šalia viso to egzistuoja žodis „kultūra“ su visais vediniais, ideologiniais, ekonominiais ar pasąmoniniais parametrais. Jei kitur tos kultūros ne tiek jau daug (žr. tabloidus, gerokai purvinesnius ar tuštesnius už mūsų bulvarą), tai ten, kur jos privalo būti, jos ir rasi, ir su kaupu. Žodis „misija“ neminimas, o jei ir ištariamas – be pasididžiavimo. Tai kasdienybė, kurioje egzistuoji ir turi pagrįsti savo pasirinktą kelią. „Sere, iškrypkite iš jo, šiandien 22.00 užeikite į mūsų spektaklį... Gausite nemokamai kavos ar viskio... “
