Rasa Flay.
233-iojo Maskvos Didžiojo teatro sezono pirmasis premjerinis spektaklis – N. Rimskio-Korsakovo opera „Sakmė apie nematomą miestą Kitežą ir mergelę Fevroniją“, kurtas kartu su Kaljario (Italija) operos teatru ir režisuotas Eimunto Nekrošiaus – svarbus ir didelį susidomėjimą keliantis Rusijos teatrinio gyvenimo įvykis. Šių metų balandį opera pirmą kartą buvo parodyta Italijoje ir susilaukė itin palankaus kritikų vertinimo. Maskvoje premjeriniai spektakliai vyko visą praėjusį savaitgalį, o šią savaitę visuose Rusijos pagrindiniuose dienraščiuose bei kultūros temoms skirtuose interneto portaluose pasirodė pirmieji straipsniai, kuriuose žurnalistai bei teatro kritikai bando įvardyti spektaklio sėkmes bei nesėkmes.
N. Rimskio-Korsakovo opera „Sakmė apie nematomą miestą Kitežą ir mergelę Fevroniją“ Rusijos operinėje muzikoje užima ypatingą vietą. Šią operą-misteriją N. Rimskis–Korsakovas parašė 1905-aisiais, o 1907-aisiais Sankt Peterburgo Mariinkos teatre įvyko pasaulinė operos premjera. Priešpaskutinei N. Rimskio-Korsakovo operai, pasižyminčiai ypatingu epiškumu bei laikui nepavaldžiu siužeto aktualumu, libretą parašė Vladimiras Bielskis, vėliau už šį darbą apdovanotas A. Puškino vardo premija. Libretas buvo parašytas sujungiant Šventosios Mergelės Fevronijos iš Muromo istoriją su sakme apie totorių viešpatavimo laikais po Svetlyj Jar ežero vandeniu panirusį Kitežo miestą. Operos siužetas bei muzikiniai sprendimai, kaip nė vienas kitas kompozitoriaus kūrinys, geriausiai išreiškia N. Rimskio-Korsakovo panteistinės pasaulėžiūros esmę, susiformavusią iš jo ypatingo dėmesio rusų liaudies sakmėms, legendoms ir papročiams bei visų šių elementų atsikartojimo Rusijos stačiatikių tikėjime.
Atlikusi „namų darbus“, t. y. susipažinusi su operos istorija bei pasiklausiusi keletą jos ištraukų, į vieną iš premjerinių spektaklių nuėjau ir aš, šių eilučių autorė. E. Nekrošiaus kuriamo pasaulio nebuvau mačiusi nuo to laiko, kai Vilniuje žiūrėjau „Hamletą“, bet ėjau vildamasi, kad vėl jį pamatysiu, tokį magišką, traukiantį į save ir pilną daiktų – simbolių, kviečiančių „pabėgti“ nuo teksto ir atrasti naujų giluminių prasmių.
Daiktų-simbolių spektaklyje buvo tikrai apstu. Gal net kiek per daug, nes kartais vaizdas ir veiksmas imdavo dominuoti ir gožti muziką, kuri yra operinio spektaklio ašis. Toks šių elementų dominavimas kartais paaštrėdavo visai ne dėl režisieriaus ar scenografo (Marius Nekrošius) sceninių sprendimų, bet dėl orkestro skambesio ir atlikimo interpretacijų (dirigentas ir muzikinis vadovas A. Vedernikovas) ar pagrindinės solistės (Tatjana Monogarova) dainavimo.
Kaip pabrėžė ir dienraštis „Komersant“, „Tatjanai Monogarovai, turinčiai nuostabų sopraną, pasižymintį šiltais obertonais, nuo pat pirmųjų taktų buvo sunku konkuruoti su orkestru, nors maestro visokiais būdais stengėsi jį suvaldyti.“
„Rosiskaja gazeta“ antrino, kad solistės švelnus, lyriškas balsas neturi nei reikalingos jėgos, nei ekspresijos, nei tembro niuansų, - elementų, kurie ir sudaro muzikinio Fevronijos personažo pagrindą.
Turiu pripažinti, kad šie niuansai liko mano „neištreniruotos“ ausies nepastebėti, bet mane visą laiką erzino ir susikaupti trukdė kitas trūkumas – neaiški solistės bei keleto kitų atlikėjų artikuliacija. Mane ir kitus žiūrovus gelbėjo tik salėje pakabinas tablo, kuriame pasirodydavo į anglų kalbą išverstas tekstas. Užtat choro, vadovaujamo Valerijaus Borisovo, skambesys buvo nepriekaištingas. Choras ne tik puikiai įvaldė vieną iš sudėtingiausių rusiškos chorinės muzikos partitūrų, bet ir pademonstravo nepakartojamą balsų darną bei artikuliacijos ir niuansų sudėliojimo kokybę.
Vėl grįžtant prie režisieriaus darbo ir sceninio bei kostiumų (Nadežda Gultiajeva) apipavidalinimo, norisi paminėti kūrėjų šeimyninės komandos pasiektą dinamizmo ir statiškumo derinį, talpinantį savyje ne vieną, o keletą siužetinių linijų. Tos siužetinės linijos išreiškia vieno ar kito įvykio daugiareikšmiškumą, parodant žemiško, kasdienio gyvenimo vyksmą šalia dangiškojo, dieviškojo. Pavyzdžiui, pirmajame veiksme mergelė Fevronija, būdama švelni ir beveik šventa būtybė, galinti atskleisti gyvenimo prasmės bei dieviškumo paslaptį, vis užsivelka ir nusivelka ilgus gauruotus kailinius, vaikščiodama po sceną taip, lyg ji būtų įmitęs ir nerangus lokių tramdytojas. Po to ji, pasiėmusi tvarkingai surištus žolių ryšulėlius, egzaltuotai groja pianinu, kuris yra dieviškos harmonijos, pasireiškiančios gamtoje, simbolis. Antrajame veiksme Fevronijos personažas tampa daugiau statiškas, jos išgyvenimų esmė atskleidžiama ne tiesiogiai per jos veiksmus, bet per keletą viena po kitos sekančių ar paraleliai vykstančių mizanscenų.
Turiu pasakyti, kad daugelis žurnalistų bei kritikų traktavo tokią simbolių gausą ir jų dinamišką virsmą arba visišką statiškumą kaip operos nevientisumą, jos turinio neaiškumą ir nesugebėjimą „pagauti“ pagrindinės operos minties. Štai portale „Openspace.ru“ kritikė Jekaterina Biriukova rašo, kad „žymusis E. Nekrošiaus pasaulis, susidedantis iš daiktų-simbolių, lyg ir pristatytas operoje visu pajėgumu, o lietuvių genijus, pastatęs jau trečią operą Didžiajame teatre ir dar kelias pasaulyje, jau nebėra žanro naujokas, bet šiame spektaklyje daiktų pasaulis kažkodėl nepavirsta į idėjų pasaulį. Maža to, kartais vienas kitam net trukdo.“ Jaroslavas Sedovas „Rosiskaja gazeta“ išreiškė dar griežtesnę nuomonę, konstatuodamas, kad „E. Nekrošius pasirodė esąs visai toli nuo operos problematikos ir nepademonstruoja jokio kontakto su muzikine dramaturgija. Visuose keturiuose operos veiksmuose režisierius bando užimti pagrindinius veikėjus kokia nors „veikla“, taip bandydamas užmaskuoti savo visišką sutrikimą dėl dramos režisieriui įprasto išorinio veiksmo nebuvimo ir kartu muzikos giluminės erdvės baimę.“
Tokios skirtingos nuomonės apie spektaklį gali reikšti tik tai, kad tai daugiasluoksnis, sudėtingas kūrinys, neabejotinai atskleisiantis žiūrovui vis daugiau niuansų kiekviename spektaklyje, leisiantis pagrindiniams atlikėjams apčiuopti vis naujų muzikos atlikimo interpretacijų, o orkestrui – pasiekti nuostabios N. Rimskio-Korsakovo muzikos gelmes.
Viename iš interviu, duotame likus mėnesiui iki premjeros, dirigentas Aleksandras Vedernikovas pasakė, kad „šis spektaklis bus tikrai diskusinis, sukelsiantis nemažai skirtingų reakcijų.“ Akivaizdu, kad jis buvo teisus. Viliuosi, kad E. Nektrošiaus sukurtas nematomas miestas Kitežas taps vis labiau matomas Rusijos teatro žiūrovui, o jo varpų skambesys kvies vis naujas N. Rimskio-Korsakovo operos mėgėjų kartas.
