 |
| Lloydas Newsonas ir jo rojus. Fiona Cullen nuotrauka |
Gausiausiai dotuojamas Berlyno teatro ir šokio festivalis spielzeiteuropa profesionalaus teatro kartelę kelia vis aukščiau. Šių metų festivalio moto „ROJUS DABAR“ (PARADIES JETZT) tobulumo paieškas manifestuoja teatro scenoje: vokiečių kompozitoriaus bei režisieriaus Heinerio Goebbelso performatyvi instaliacija „Stifterio daiktai“ (Stifters Dinge) personifikuoja daiktus, ryškina garsą bei vaizdus, latvių režisieriaus Alvio Hermanio neverbalinis spektaklis „Tylos garsas“ (The Sound of Silence) dvelkia 1968-ųjų utopijomis bei sovietine melancholija, prancūzų choreografo Angelino Preljocajo „Keturių metų laikų“ (Les 4 Saisons...) baletas įkūnija gyvenimo džiaugsmą, lenkų režisieriaus Grzegorzo Jarzynos spektaklis „Medėja“ (Medea) vaizduoja Rytų bei Vakarų pasaulių jausmingumo skirtumus, šokio žvaigždžių Sylvie Guillem ir Russelo Maliphanto duetas „Postūmis“ (Push) atspindi nežemiško šokio grožį. Įdomus sutapimas, jog šių režisierių bei choreografų vardai jau žinomi Lietuvos publikai: Heineris Goebbelsas Vilniaus teatro festivalyje Sirenos‘06 rodė spektaklį „Haširigaki“, Alvis Hermanis buvo atvežęs spektaklį „Ilgas gyvenimas“, Angelinas Preljocajas Lietuvoje svečiavosi tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalyje Naujasis Baltijos šokis’05, Grzegorzas Jarzyna tarptautinio teatro festivalio Naujoji dramos akcija’01 metu pristatė spektaklį „Širdžių magnetizmas“, Russelo Maliphanto šokio spektaklis „Postūmis“ (Push) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo rodytas jau 2006 metų pavasarį,– tiesa, tuomet Sylvie‘os Guillem partiją atliko prancūzė Julie Guibert. Ir kuomet festivalio spielzeiteuropa direktorė Brigitte Fuerle įsakmia gaida baigia savąjį interviu didžiausiam Berlyno žurnalui zitty apeliuodama į tai, jog berlyniečiams vertėtų bent šiek tiek didžiuotis tokio masto profesionalumu, gal ir mums reikėtų deramai įvertinti aukštą Lietuvoje rengiamų teatro bei šokio festivalių lygį.
To be straight with you...
Šiųmetis spielzeiteuropa neapsiriboja vien žinomais spektakliais, pristatydamas pasaulines premjeras, kaip antai anglų DV8 fizinio teatro projektą „Atvirai sakant...“ (To be straight with you...), analizuojantį religinę bei seksualinę (ne)laisvę pasaulyje. Meilės ir gėjų paradų mieste Berlyne spektaklis susilaukė didžiulės sėkmės bei gerų kritikų atsiliepimų.
Australijoje gimęs Lloydas Newsonas fizinį teatrą DV8 įkūrė 1986 metais kaip atsaką į tuometinį anglų šokio sąstingį. Teatro pavadinimas šifruojamas kaip „Dance video 8“ arba kaip „deviate“, t.y. nukrypstantis nuo normos. Taip taikliai pavadinęs savąjį teatrą Lloydas Newsonas sukūrė 15 sceninių spektaklių, nukrypstančių nuo įprastų teatro bei šokio normų, o jo šokio filmai buvo gausiai apdovanoti įvairių kino festivalių bei scenos menų prizais.
 |
| Coral Messam (viršuje) ir Ira Mandela Siobhan: scena, kuomet smaugiama krikščionė lesbietė. Marcus Lieberenz / bildbuehne.de nuotrauka |
Spektaklio „Atvirai sakant...“ pagrindas – 85 interviu, kuriuose vyrai ir moterys pasakoja apie savo religinę bei homoseksualinę pakraipas, apie tai, kaip jie dėl religinių nuostatų užgniaužia savo homoseksualumą ar dėl homoseksualumo atsisako religijos. Tarp šių interviu yra Londono gatvėse atsitiktinai apklaustų žmonių nuomonės apie homoseksualių porų vedybas. Ir ne be reikalo Lloydo Newsono tiek triūsta ir tyrinėta! Rezultatai šokiruojantys: 80-yje pasaulio šalių homoseksualumas yra baudžiamas didžiulėmis bausmėmis, o šešiose iš jų – netgi mirties bausme. Šie faktai, įpinti į asmeninių išgyvenimų išpažintis, bei visuomenės požiūris į „nukrypstančius nuo normos“ įvairiapusiškai pateikiami daugiau nei valandą trunkančiame trupės spektaklyje.
Plataus kolorito trupė puikiai perteikia netolerancijos homoseksualumui problemą, o skubi scenų kaita atspindi biografinius faktus. Siužetas pasakojamas tiek rimtai (krikščionė lesbietė iš Karibų salų smaugiama už savo „nepadorų“ pasirinkimą, gydytojas iš Irako netenka savo partnerio, kuris yra pagrobiamas ir žiauriai nužudomas), tiek komiškai (indas, nepaliaujamai šuoliuodamas šokdyne, savo šeimai prisipažįsta esąs gėjus, homoseksualus keturių vaikų tėvas iš Nigerijos savąją istoriją publikai pristato lyg komiksų herojus). Spektaklyje „Atvirai sakant...“ analizuojamos ir tikrojo identiteto paieškos. Nepakartojamai atrodo nuo Bolivudo filmų neatskiriamų šokių parodija, kuomet asimetriškai šoka baltasis ir hinduistas, pastarajam pasakojant apie savo šeimą ir šeimos draugą – tikrąjį gyvenimo partnerį. Šiame spektaklyje grynojo šokio maža, fizinio teatro trupė politiškai linksta prie šokio teatro. Kasdien patiriama diskriminacija, baimė, gėda ir pripažinimo ilgesys pasakojami žodžiais bei kūnu, piešiami kreida bei vaizdo projekcijomis. Puikiai atlikta šokio kombinacija ant kėdžių atrodo lyg gestų teatras, spektaklio pabaigoje „išsibarstantis“ į gėjų bei lesbiečių protestus bei mažumų atmetimą visuomenėje. Religinės bei seksualinės orientacijų sankirtos problematika baigiama lengva gaida: besišypsantis gėjus musulmonas (jo buvęs partneris esąs imamas), pasiruošęs greitu metu atskleisti, kaip apie homoseksualumą rašoma Korane.
Dance videos
Homoseksualumo temą Lloydas Newsonas artikuliuoja jau seniai. Jo 1990 metais sukurtas filmas „Mirusios vienspalvio žmogaus svajonės“ (Dead dreams of monochrome men) šokio kalba pasakoja apie serijinį Londono žudiką gėjų Dennisą Nilseną, 1970-ųjų pradžioje nužudžiusį per 15 vyrų. Filmas „Enter Achilles“ studijuoja vyrų psichologiją nuo savimi pasitikinčio verslininko, aistringo futbolo fano iki lengvai pažeidžiamo jautruolio ar bailio. Šalia galios demonstravimo ir engimo, šalia silpnybių ir pažeidžiamumo ryškėja ir vyrų homoseksualumo tema. Kiek platesniu spektru apie partnerio(-ės) paieškas, meilės ilgesį bei vienatvės baimę pasakoja 1992 metais sukurtas filmas „Keista žuvis“ (Strange fish).
|
|
| Hannes Langolf. David Baltzer / bildbuehne.de nuotrauka |
Paskutinysis Lloydo Newsono filmas „Gyvenimo kaina“ (The cost of living) šiek tiek kitoks. Siužetinė linija čia sukasi apie pajūrio kurorte Anglijoje gyvenančius gatvės menininką Edį ir bekojį šokėją Davidą. Jo ir naujosios Edžio draugės balerinos duetas užburia: antitezėmis „paryškintas“ Davido torsas piešia nepakartojamą judesių paletę. Filmas subtiliai vaizduoja išskyrimą iš visuomenės dėl neįgalumo, žmonių išankstinį nusistatymą ir neįgaliųjų diskriminaciją. Prieš trejus metus sukurtas filmas jau gavo net 12 apdovanojimų, tarp kurių Time Out Live Award, Prix Italija ir Rose d‘Or.
Du vakarus praleidus su DV8 fizinio teatro filmais ir naujausiu jo spektakliu moralinių, globalinių ar net politinių, tolerancijos bei diskriminacijos klausimų daugėja, kurie lyg aidas atsiliepia Berlyno dienraščių puslapiuose.
