Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Didvyrių aikštė“ gegužės 3 ir 4 dienomis buvo parodytas Kinijoje, Tiandzino provincijoje. Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštę“ lydi ne tik nenuslūgstantis susidomėjimas lenkų režisieriumi Krystianu Lupa, bet ir Lietuvos teatru. Todėl šias gastroles galima laikyti svarbiu kultūros politikos įvykiu ne tik Kinijai, bet ir Lietuvai, kuri apskritai su Azijos šalimis turi tik punktyrinius santykius.
Pastaruoju metu būtent Lietuvos teatras ženkliai šią „uždangą“ praskleidžia: įvairių institucijų dėka per šiuos metus Kinijoje bus pristatyta net septyniolika spektaklių iš įvairių Lietuvos teatrų.
Kinija pasaulyje yra ketvirtoje vietoje pagal teritoriją ir didžiausia pagal gyventojų skaičių (apie 1,5 mlrd.), ji šią lietuvių „invaziją“ vargu ar pajus, tačiau svarbesnis ne visumos, o individo santykis į įvykį. Žiūrovų reakcija į spektaklius atskleidė visiems akivaizdžią, tačiau seniai „į stalčių padėtą“ aksiomą, kad tik menu įmanoma įtaigiausiai pajudinti žmogaus sąmonę. Pakankamai statiškas, tekstinis, psichologinis spektaklis „Didvyrių aikštė“ dvi dienas buvo vaidinamas mirtinoje tyloje. Pusę pirmos nakties pasibaigęs pirmasis spektaklis neišgąsdino žiūrovų - kai kurie iš jų šį spektaklį atvyko žiūrėti ir antrą kartą, nors bilietai kainavo apie šimtą eurų. (Kinijoje ant bilieto pažymėtos net dvi kontrolės, iš tarnybinio įėjimo į žiūrovų salę be bilieto negali papulti nei teatro darbuotojai, nei kviesti svečiai.)
„Didvyrių aikštę“ į Kiniją pakvietė pusiau privataus teatro direktorius Qian Cheng ir jo žmona, programų vadovė Christine Zhang, kurie tapo pagrindiniais šių gastrolių mecenatais. Praėjusį rudenį besilankant Krokuvoje, „Didvyrių aikštę“ kinams pristatė erudicija ir aukštu kultūros suvokimu išsiskiriantis Adomo Mickevičiaus instituto Varšuvoje direktorius Marcinas Jacoby.
Iki šiol kinai buvo supažindinti tik su Lupos spektakliais „Persona. Marilyn“ ir „Kirtimas“. Po Tiandzine parodytų dviejų „Didvyrių aikštės“ spektaklių teatro mecenatai neslėpė atviro susižavėjimo Lupos kūryba, pareiškė ir toliau ketiną bendradarbiauti su Lietuva. Ateityje numatomas jų vizitas, intensyvi pažintis su įvairiais spektakliais ir galimybių juos pristatyti Kinijoje paieška.
Dvi dienas iš eilės „Didvyrių aikštė“ buvo vaidinama „Tianjin Grand“ teatro Operos salėje. Šis teatras, kainavęs 240 milijonų JAV dolerių, buvo atidarytas 2012 metais. Kaip ir daugelyje šiuolaikinių teatrų, jame yra Operos salė (1600 žiūrovų), koncertų salė (1200 žiūrovų) ir daugiafunkcinė salė (400 žiūrovų). Pastatą suprojektavo Vokietijos bendrovė „gmp-Architekten“, jis pastatytas naujoje, maždaug 90 hektarų plotą užimančioje kultūros zonoje, kurioje taip pat yra Tiandzino muziejus, Gamtos istorijos muziejus, biblioteka, Dailės galerija ir Jaunimo veiklos centras, išsidėstę aplink dirbtinį ežerą, kurio centre - iš Las Vegaso atgabentas muzikinis fontanas.
Šįmet Qian Cheng ir Christine Zhang surengė trečią „Tianjin Grand Theatre“ festivalį. Kinijoje ne tik raštas kitoks - hieroglifai; kitoks ir festivalių suvokimas. Kita vertus, esmė - ta pati: svarbiausia - surinkti kelis tikrai stiprius kūrinius ir pristatyti žiūrovams. Tai ir yra festivalis. Šįmet be „Didvyrių aikštės“ Tiandzino publika išvys dar septynis garsių Europos režisierių darbus: Luko Percevalio „Frontą“, Krzysztofo Warlikowskio „[A]polonia“, Grzegorzo Jarzynos „Kankinį“, Thomaso Ostermeierio „Ričardą III“, Setho Honnoro „Pinigus“, Paulo Bargetto „Karlo Höckerio albumą“, Paweło Passini „Slėptuvę“.
„Didvyrių aikštės“ dekoracijos buvo pagamintos Kinijoje, todėl Nacionalinio dramos teatro techniniam personalui teko ypatinga užduotis jas „prakalbinti“, paversti veiksmingomis. Tai vienas iš sudėtingiausių šio teatro spektaklių. Iki paskutinės dienos vyko intensyvus darbas, nulėmęs puikų finalą. Į dvi dienas trukusias repeticijas atvyko spektaklio režisierius Krystianas Lupa. Jis ir toliau tęsė savo spektaklio „bendrų mechanizmų“ paieškas, aiškindamas aktoriams ne „kaip čia viską suvaidinti“, o padėdamas jiems atrasti psichines būsenas, be kurių šis spektaklis gali nebūti išgirstas. Lupos frazė „nesame tikri, ar mus supras“, jau po pirmojo spektaklio skelbė visišką pergalę. Tai dar vienas įrodymas, kad skirtingų kultūrų žmonės mąsto apie tuos pačius dalykus.
Kartu su Bernhardu Lupa kinų publikai prabilo apie tai, kas Kinijai taip pat svarbu - nujaučiama, bet neišdrįstama pasakyti. Kita vertus, senosios kinų teatro tradicijos, kur dominuoja operos, šokio menas, įspūdingi kostiumai, aktualius klausimus aplenkia. Kinai dar nežino, kaip modernia kalba kreiptis į šiuolaikinį žiūrovą, bet, nors ir paradoksalu, žiūrovai tam yra pasiruošę. Į „Didvyrių aikštę“ atvyko net keli autobusai iš Pekino (apie 120 km), minios akademinio jaunimo (Tiandzine - trys universitetai). Žiūrovai šiuolaikinio lenkų teatro klasiką priėmė kaip avangardo šauklį. Mao Dzeduno palikimas niekur nedingo, jis tvyro ir aplinkoje, ir žmonėse, kapitalizmas taip pat bandomas vos ne per jėgą integruoti į vietines tradicijas, visa tai dar labiau didina sutrikimą. Pramonės ir ekonomikos pritvinkusioje šalyje žmogaus egzistenciniai klausimai vis dar nesvarstomi, todėl šioje statiškoje konvencijoje neišvengiamas žmonių susidomėjimas atviru individualiu mąstymu, kuris užkoduotas ir „Didvyrių aikštėje“. Statistinis kinas šiandien jėga jau nutolintas nuo hutong skersgatvių ir senųjų kinų kvartalų žmonių mentaliteto. Iki marazmatinės gigantomanijos kylantys daugiaaukščiai, cemento ir marmuro junginiai, didelių, neapgyvendintų, nebylių erdvių kontrastai su „mažų skruzdėlynų“ gyvenamaisiais namais, kur viename bute it traukinio kupė sutalpinamas visas žmogaus gyvenimas - tokia Kinijos tikrovė.
Į „Didvyrių aikštę“ iš Pekino atvyko Lietuvos ambasadorė Kinijoje Ina Marčiulionytė, Lietuvos ambasadorės Kinijoje patarėja Rasa Bubelienė, kultūros atašė Agnė Biliūnaitė. Tai ne tik pagarbos Nacionaliniam dramos teatrui ženklas, bet ir požiūris į bendrą kultūros situaciją. Kinams valdžia labai svarbi, todėl toks dėmesys ir ambasadorės padėkos žodis gastrolių pagrindiniams organizatoriams ir rėmėjams (tarp jų ir Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje) neišvengiamai lems naujas kultūrines mainų idėjas.
Nežiūrint to, kad pirmasis spektaklis baigėsi po pusiaunakčio, susitikime su spektaklio kūrėjais pasiliko apie tris šimtus žiūrovų. Tarp jų - įvairios Kinijos teatro žvaigždės, režisieriai, aktoriai. Vienas jų paklausė, kaip Lupa vertina kinų reakciją. Režisierius atsakė: „Aš reaguoju į tikrus dalykus. Mes provokuojame, kad kiekviename spektaklyje atsirastų kažkas naujo.“ Režisierius Kinijoje lankosi jau trečią kartą. Žiūrovams jis prisipažino: „Visi atvažiavimai - kaip atskiri nuotykiai. Labai įdomūs susitikimai su žiūrovais, jų reakcija į spektaklius. Tai bendra kelionė. Susitikimai su žiūrovais yra abipusis darbas. Manau, šie žiūrovai irgi daro tam tikrą darbą spektakliui.“
Spektakliui iš Lietuvos buvo dėkojama Kinijos intelektualų vardu, „Didvyrių aikštė“ tarytum pratęsė Ličio Sao šedevru laikomą eilėraštį „Auštant, išvykstantiems iš Dangaus uosto“.
Po „Didvyrių aikštės“ buvo deramasi dėl naujo Lupos pastatymo Tiandzine. Režisierius ketino statyti „Vasarvidžio nakties sapną“, bet sutiko su užkrečiančiu pasiūlymu sukurti spektaklį pagal kinų rašytojo Shi Tieseng (1951-2010) prozą. Jis buvo alkoholikas, rašė ypatingus tekstus apie šiuolaikinį kinų gyvenimą, pats jį stebėjo iš šalies, nes visą gyvenimą praleido invalido vežimėlyje... „Ir aš, ir jis esame autsaideriai“, - prisipažino Lupa.
Po viešnagės Tiandzine „Didvyrių aikštės“ kūrėjai išvyko į Harbiną, esantį už tūkstančio dviejų šimtų kilometrų - čia spektaklis bus parodytas gegužės 8 ir 9 dienomis.
