„Ar literati ir mokslininkai pakankamai apmokami Rusijos imperijos? Neįmanoma išauginti ateities kartų negerbiant profesorių. Universitetui būtina suteikti teises ir ypatingas privilegijas, palyginti su kitomis valstybinėmis institucijomis.“ Tai Georgo Friedricho Parroto, pirmojo Imperatoriškojo Dorpato universiteto rektoriaus, frazė, iškalta lentelėje ant suoliuko prieš pat įėjimą į Tartu universiteto muziejų.
Tartu ir universitetas yra aiškus tandemas, išduodantis ne vien mokslinę, semiotikos ar filologijos tyrinėjimų, bet ir aiškią kultūrinę ašį: universiteto meno kolekcijoje - per 45 tūkst. darbų, rinktų nuo pat jo įkūrimo. Tarp jų: ir Rembrandto, Hogartho, Dürerio graviūros, ir šiuolaikinė estų tapyba. Universitetas žymi ir miesto raidą - kai, regis, nieko čia nebuvo, žmones ėmė traukti studijos Academia Gustaviana (nors pradžia buvo ne Švedijos karaliaus, o Stepono Batoro įsakai steigti jėzuitų gimnaziją, vos vėlesni už Vilniaus akademijos). Švietimas žymimas kaip strateginė šalies kryptis, šiandien apimanti įvairias sferas - nuo subtitrų per televiziją rodomuose užsienio filmuose iki kokybiško šeimų laisvalaikio. Talinas yra sostinė, kurioje visko turi būti daug ir visiems, na, o Tartu aristokratiškai leidžia sau imtis keleto krypčių ir kultūra, švietimas yra tarp pirmųjų. Regis, net atsisako spręsti investicijų klausimą, pirmiausia galvodami apie vietinius gyventojus. Kaip rašė čia dirbęs Tartu-Maskvos semiotikos mokyklos kūrėjas Jurijus Lotmanas, tai idealus miestas jam mąstyti ir kurti.
Paminint Tartu muziejus, daug kam pirmiausia iškyla prieš akis turistiniuose leidiniuose minimas Nacionalinis Estijos muziejus, tik prieš penketą metų pastatytas ant karinio oro uosto tako. Bet pačiame miesto centre, apgriautos Livonijos katedros sienose, įkurtas Tartu universiteto muziejus - ne tik kur kas įdomesnis, bet ir kuriantis mokslo, praeities, magijos bei humoro atmosferą.
Turbūt šiandien jau būtų sunku įsivaizduoti muziejų, kuris nekviestų liesti daiktų, spręsti užduotis, kitaip „interaktyvintis“. Muziejus, virstantis atrakcionų parku - tai Tartu mokslo centras „AHHAA“, į kurį eina ir šeimos, ir vežamos klasės - net iš Lietuvos. Nacionaliniame muziejuje taip pat kviečiama dalyvauti, spaudyti, klausytis, esi apsuptas daugelio ekranų, gali fotografuotis, kurti muziką pagal audinių raštus.
Todėl, kai viskas taip performatyvu ir interaktyvu, ką daryti teatrams, kuo jiems išsiskirti? Paradoksas, bet per Estijos teatrų festivalį „Draama“ viso šito buvo mažiausiai. Ar galima tvirtinti, kad tai atsitiktinumas? Festivalio rengėjai, Estijos teatro agentūros atstovai, patvirtino: per 16 spektaklių pamatėme viso estų teatro panoramą. Todėl, nors ši apžvalga neišvengiamai bus subjektyvus žvilgsnis, galbūt jis atspindės ir objektyvią realybę.
1. Postdrama pamiršta
Būtų naivu tikėtis festivalyje, pavadinimu „Draama“, išvysti dramos paneigimą, bet postdramos apraiškų čia iš tikrųjų nebuvo. Tačiau dar naiviau būtų galvoti, kad postdraminis teatras pas estus nebuvo užsukęs - tai paneigtų aibės teatro NO99 ir kitų trupių darbų. Net ir šiame festivalyje buvo keletas pristačiusių performanso meną - tiesa, pakankamai skystą, o, vos atlikėjas prabyla - be jokios ironijos neriantį į grafomanijos gelmes. Tai - Talino scenos menų centro „Kanuti Gildi saal“ produkcija. Performansas kaip sritis prieš keletą metų buvo jau įrašyta į metinių scenos meno apdovanojimų kategorijas. Kadangi kūrėjas Artiomas Astrovas gavo apdovanojimą ir suprato, kad gali toliau eiti šiuo keliu, tai... Žiūri ir su kiekviena minute vis labiau įsitikini, kad menininką nuo nemenininko skiria tik drąsa.
2. Žodžių cunamiai
Įvairiapusę statistiką renkanti ir skaičiuojanti Estijos teatro agentūra nepateikė vieno parametro: kokia vidutinė estų pjesės apimtis? 80 puslapių? 100? Svetimkalbio įspūdis, kad spektaklius žiūri nuolatos skaitydamas - arba tau į ausis beldžia nenutrūkstantį tekstą. Retais atvejais ši logorėja virsta siekiama forma: tik Lauris Lagle, spektaklio „Šiandiena gražesnė už rytojų“ autorius ir režisierius („Von Krahl“ teatras), verčia savo veikėjus-aktorius (skirtumo beveik nėra) skaityti poeziją, diskutuoti nereikšmingais klausimais - užkalbėti realybę. Ir, nors skamba gerų, garsių poetų eilės (Octavio Pazas, Knutas Skujeniekas, Charlesas Bukowskis, Fernando Pessoa ir daug estų), jos beriamos automatiškai, nesusimąstant, nekontempliuojant: poezija valgoma kaip informacija ir tai atitinka veikėjų - modernių viskas-ok hipsterių - pasaulį. Kol galiausiai išsprogsta jausmų užtvankos ir išsilieja tikros dramos cunamiai.
„Raštininką Bartlbį“ (taip pat „Von Krahl“) režisierius Juhanas Ulfsakas perrašė šiandienai, taip dar sykį padaugindamas paties kritikuojamas kopijų kopijas, pridėdamas dabarties filosofijų, tik šios skamba itin naiviai, bandydamos susilyginti su chrestomatine Walterio Benjamino studija „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje“). Aktoriai užsibrėžė siekti brechtiško atsiribojimo, bet geriau būna, kai publika atvirai juokiasi iš planuojamo Talino-Helsinkio tunelio ir kitų šiandienos politikos šūkių, - tuomet atsiranda trokštamas kabareto prieskonis. Tačiau aktoriai apsigręžę ir vėl kuria iliuziją, stoja ant įprastų jiems bėgių. Blogas Stanislavskis dar nereiškia gero Brechto.
3. Temų klaustukai
Iš tiesų - kodėl buvę NO99 vadovai Ene-Liis Semper ir Tiitas Ojasoo Estijos dramos teatre pastatė Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“? Ką jie norėjo pasakyti šiandienos žiūrovams, nors scenoje - treninginiai, milicija iš XX a. 10 dešimtmečio Rusijos, daug stilistiško trešo ir nestilingų šiukšlių? Kūrėjai lygiai tą patį spektaklį pirmiausia pastatė 2019 m. Liucernos teatre, Talinui pateikta kopija. Bet Šveicarijoje, regis, aktoriai labiau mokėjo slydinėti per stilius. Tik tema liko mįsle.
NO įkūrėjus į dramos teatrą po NO99 žlugimo pakvietė naujas jaunas vadovas - režisierius Hendrikas Toompere Jr. O pats šiame teatre pastatė Stefano Massini pjesę-epopėją „Lehman Brothers“ - apie garsių verslo magnatų iškilimą ir... Bet be „ir“ - 2007 m. krizė čia net neminima. Išaukštinamas piniginių milijonų kaupimas, bet pamirštami namų ir santaupų netekę milijonai žmonių. Kodėl pasirinkta ši pjesė, beje, neseniai estiškai išleista ir knygos formatu ir prilygstanti laukinio kapitalizmo vadovėliui?
Pernu miesto Endlos teatre Ivaras Põllu parašo ir pastato „Anne palieka Annelinn“, ir, stebėdamas skyrybų procesą, gūžčioji, kodėl tiek pjesėje, tiek pastatyme dvelkte dvelkia 8-ojo dešimtmečio stilistika? Atsakymo nėra.
Tartu naujajame teatre Elise Metsanurk ir Janas Ehrenbergas pateikia visiškai konceptualų spektaklį, t. y. vengia bet kokio siužeto ir koncentruojasi tik į idėją. „Žaidimo grožis“ prasideda nuo dviejų pusių debatų ir tęsia juos per kvadrato žaidimą, tenisą, vyro ir moters santykius, kol nukeliauja iki žaidimo / varžybų gyvūnų pasaulyje. Beveik regi iliustracijas Richardo Shechnerio paskaitoms apie performansą ir ritualus, Einaro Schleefo ir Elfriede´ės Jelinek „Sportinės pjesės“ komentarą, bet priežasties nagrinėti šią temą taip ir nesumedžioji.
4. Popkultūros banga
Stebėtina, kad iš tų 16 parodytų spektaklių bent keturi buvo drąsiai pristatantys populiariąją kultūrą, sukurti plačioms auditorijoms - festivaliuose tai reta. Minėtas Hendrikas Toompere Jr. žengė į didžiąją sceną su Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo“ inscenizacija Estijos dramos teatre, tad ir „Lehman Brothers“ eina tuo pačiu keliu, burdamas keliašimtines auditorijas (vienintelis spektaklis, po kurio žiūrovai plojo stovėdami). Bet tai buvo tikrai aukšto lygio trijų aktorių ir trijų muzikantų bendradarbiavimas skandinaviškai santūriame ir tuo pačiu itin vizualiame scenovaizdyje.
Užtat Endlos teatras pasirinko Kanados ir JAV filmo „Sniego tortas“ (angl. Snow Cake) scenarijų. Bet spektaklis „Nuostabu“ yra toks varganas holivudas apsnigtoje šiaurės Estijoje, kad humaniškus polėkius (autizmas ir kaltė) nukerta melodramatiška vaidyba skurdžiame interjere.
Kamerinę šeimos dramą „Per.trūkiai“ (Katk.Est.Used), kurią visi veikėjai pradeda pusėtinai, o baigia laimingai, Rakverėje pastatė jos jaunas autorius Karlas Koppelmaa. Ir, regis, čia buvo svarbiau paties režisieriaus atėjimas į didžiąją sceną, pasiteisinęs pamaldžia žiūrovų tyla ir atodūsiais - kaip tik ten, kur reikia. Gražu ir pritaikyta visoms amžiaus grupėms.
Estų kritikai patvirtino, kad ši tendencija festivalyje nėra atsitiktinė - vis daugiau atsiranda meinstryminių spektaklių, tai gerokai didina ir teatrų lankomumą. Juk 2019 m. teatrus aplankė daugiau žmonių nei gyvena Estijoje - 1,2 mln., o pandeminiais 2020 m. - per 700 tūkstančių. Vidutiniškai spektaklyje sėdi 184 žiūrovai, bet daugiausia jų suburia Operos ir baleto teatras bei miuziklai.
5. Po NO
Iš tiesų - laikotarpis po NO99. Kas liko iširus šiai trupei? Keletas aktorių nuėjo į Talino „Von Krahl“ teatrą ir šiandien savotišku NO įpėdiniu laikomas jau paminėtas Lauris Lagle, dirbantis tokiu pačiu kolektyvinės kūrybos metodu. Dramaturgas Eero Epneris taip pat dirba „Von Krahl“ ir kituose teatruose, rašo scenarijų TV serialui „Pank“.
Gal būtų netikslu daryti išvadas po keliolikos spektaklių panoramos, bet vis dėlto drįsčiau teigti, kad gerokai sumažėjusios teatrų meninės ir socialinės ambicijos. Neabejotinai prisidėjo ir pandemija, per kurią išryškėjo nuotolinių priemonių svarba. Pusiau fizinė, pusiau virtuali platforma „eˉlektron“ gausiai eksperimentuoja, bet kurdama nuotolinius projektus labiau rūpinasi teatrinių duomenų perdavimu, o ne pačių „duomenų“ - pjesių - kokybe. Spektaklis internetu „Skaitytoja“ iš esmės taip ir neprasidėjo, nes per pusvalandį parašyti ekrane keli sakiniai nesukūrė net fabulos pradžios iliuzijos.
6. Jaunas teatras
Stebint daugumą spektaklių apimdavo jausmas, kad žiūri studentiškus darbus. Entuziastingus, spinduliuojančius noru pasirodyti. Bet išduodavo režisūros standartai, klišės, o dar labiau - aktorystė. Atlikėjai atrodė lyg būtų įstrigę tarp vaidybos ir nevaidybos, tačiau pastaroji dažniau būdavo netyčinė, nevalinga, o ne tikrasis aktoriaus buvimas scenoje. Greičiau - nudavimas, kad esi toks ar kitoks personažas, bet lyg ir kažko drovu ar nemoki. Klausimas, ar tai - taip pat NO teatro palikimas, mada kurti kolektyviai ir medžiagą pateikti atsiribojus, ar neišmoktos studijų pamokos, ar tiesiog kita, dar mano neperprasta mokykla? Bet kai į sceną išeina ilgametė estų teatro ir kino žvaigždė Guido Kanguras su kitais Lehmano broliais - regi, kaip senoji mokykla leidžia ir persikūnyti, ir suvaidinti farsą, ir viską papasakoti grynu storytelling metodu.
7. Apšvietimas
Pastarasis Toompere´ės spektaklis ir Laurio Lagles „Šiandiena gražesnė už rytojų“ išduoda dar vieną scenos meno rengimo aspektą: į teatrus ateina nauja apšvietėjų karta. Ar bent jau kitoks mąstymas. Lagles spektaklyje nuotaiką kuria skirtingomis spalvomis apšviečiamas ekranas, fonas už susėdusių prie stalo veikėjų, sukuriantis japoniškos miniatiūros vaizdą ir išryškinantis aktorių gestus, pozas (tai man priminė seną, dar LIFE-e rodytą Ingmaro Bergmano „Markizę de Sad“). „Lehman Brothers“ santūrūs, bet tikslūs šviesos pluoštai, derinami su vaizdo projekcijomis, sukuria nuosaikią, bet prabangią estetiką, tiek imituojančią nebyliojo kino laikus, tiek leidžiančią pajusti, kad sklaidai istorinius dokumentus. Įtaigiausiuose spektakliuose apšvietimas nėra (tik) prožektoriai į aktorius ir ne roko muzikos koncerto šviesų saliutai - ieškoma „natūralumo“, skirtingų šviesos šaltinių už scenos langų, durų, ir drauge nepamirštama, kad teatras yra ir estetikos mokykla.
Beje, scenos apšvietėjus drauge su Tartu universitetu rengia Viljandžio kultūros akademija. Tikra švietimo decentralizacija.
8. Paklusnus žiūrovas
Vos tik tapo įmanoma eiti į teatrus, žiūrovai į juos plūstelėjo - su galimybių pasais ir be kaukių. Per karantiną 2020 m. teatrai apskritai neveikė tik du mėnesius, kitu metu buvo taikomi įvairūs apribojimai (turi baigtis iki 22 val.), ir tik kai kurių regionų salės neveikė ilgiau, tad žiūrovai nespėjo atprasti nuo scenos meno ir persėsti prie interneto. Nors reikėtų statistinių duomenų, atrodo, kad teatras Estijoje suvokiamas kaip būtinas kultūrinis laisvalaikis, savotiška asmens higiena. Spektakliai trečiadienį 14 val.? Šeštadienį 14, 17, 21 val.? Ir salės pilnos! Žiūrovai stebi veiksmą tyliai, paklusniai, kartais net nepaisydami jo kokybės. Jie gerbia kūrėjus, bando gilintis į režisūros logiką - ir nesistoja po spektaklio, o tiesiog mandagiai ploja trims nusilenkimams (po trečio visi nutyla). Klausimas kitai, scenos pusei - ar gerbia žiūrovus teatrai, vis dėlto siūlydami daug ir ne itin geros produkcijos (pasikartosiu - 222 spektakliai 2019 m.)? Pačių estų dramaturgų pjesės ir inscenizacijos sudaro apie 45 proc. dramos teatro repertuaro, - Lietuvoje tokia kokybė dažnai neleistų peržengti pradedančiųjų konkurso ribos (bet gal mes pernelyg orientuoti į šedevrus?). Ką teatras teikia mainais žiūrovų aukojamam laikui? Retoriniai klausimai, į kuriuos reikėtų ne vien statistinių duomenų.
9. Estijos teatro agentūra
Joje dirba penki etatiniai žmonės. Ją 2007 m. įkūrė Estijos teatro sąjunga su Estijos scenos menų įstaigų asociacija. Ją finansuoja Kultūros ministerija, bet ketvirtadalį ar penktadalį lėšų agentūra prisideda iš tarpininkavimo - agentūra rūpinasi dramaturgų autorinėmis teisėmis. Ir ji renka statistiką apie Estijos teatrus, spektaklius, skleidžia informaciją, dalinasi patirtimi ir t. t. - t. y. atlieka tai, kas svarbu ir pačiai agentūrai, tiriančiai šią meno sritį, ir ministerijai, kuri planuoja programas, finansus - ir čia pat gali kreiptis į tokius solidžius konsultantus. Tikrasis public-private partnership.
10. Miestas
Mažame mieste viskas labiau pastebima. Sugalvojo festivalį, sukalė dideles trimates raides #DRAAMA, pastatė šlaite prie Vanemuinės teatro - ir visi mato, kad tai vyksta. Kaip ir žino, kad raidės #TARTU24 prie rotušės reiškia, jog 2024 m. miestas taps Europos kultūros sostine. Nežinia, kas tuomet bus, tačiau šio titulo miestas tikrai nusipelnė, iš esmės jis jau toks yra. Keliolika muziejų, koncertų salės, keturi teatrai, kelios stacionarios scenos muziejuose ar kitose įstaigose, dvi šiuolaikinio šokio studijos ir šokio akademija, pastatai, atviri įvairioms iniciatyvoms, parkai ir viešosios erdvės, kuriose dabar realiai diskutuoja partijų atstovai su gyventojais pieš rinkimus - tarpais atrodo, kad žvelgi į savotišką atvirą miesto teatrą. Tą madingą, imersinį, į kurį įsitraukia vis daugiau miestiečių - tik turisto žvilgsnis neleidžia pajusti visų dramos posūkių.
„Teatro žurnalas“, Nr. 23
