Lenkų teatras ir teatras Lenkijoje pastaruoju metu mūsų kultūrinėj spaudoj taip gausiai ir pavydžiai linksniuojamas, kad bent dėl pusiausvyros prašosi opozicijos. Bet oponuoti būtų nelengva, bent jau iš pozicijų užsieniečio, kuriam nematomi užkulisiai. O paviršutiniška akim matosi štai kas: būtent Lenkijoje, Vroclave, vyko pastarasis, tryliktasis, Europos teatro premijos festivalis, prestižiškiausią Europos teatro apdovanojimą gavo lenkas Krystianas Lupa, ta proga lenkų teatras buvo aptarinėjamas ir analizuojamas atitinkamu lygiu. Plius - šiemet Lenkijoje paskelbti Grotowskio metai su ambicinga programa; plius jie turi Teatro institutą, nuginkluojantį tiek leidybine, informacine ir organizacine veikla, tiek patalpomis, jau nekalbant apie keletą svarių tarptautinių festivalių ir ne mažiau svarių tarptautinio masto režisierių, kurių vienam, Krzysztofui Warlikowskiui, sostinės savivaldybė stato teatrą (plačiau skaitykite Ramunę Marcinkevičiūtę, Rasą Vasinauskaitę, Vaidą Jauniškį, Audronį Liugą ir Viktoriją Ivanovą). Turbūt anachronistiška būtų šiandien kalbėti apie lenkų teatrinę kultūrą kaip apie „langą į Europą" lietuviams, juolab kad mano karta (jau nekalbant apie jaunesnes) nebemoka lenkų kalbos, - bet bent jau išreikšti pavydą tiems, kas iš lenkų mokėsi ir/ar tebesimoko, čia derėtų, ką ir darau. Taip pat padėkoti toms lenkų teatro institucijoms, kurios organizavo ir finansavo galimybę pamatyti geriausius pastarųjų metų lenkų spektaklius „Varšuvos susitikimuose" - Teatro institutui ir Lenkų institutui Vilniuje. O Torūnės „Kontaktui" - už galimybę stebėti praėjusią savaitę vykusią šio tarptautinio teatro festivalio programą.
Torūnė, pradžia
Teatras „Kontakte" prasidėjo žavingai anksti, jau pirmąją programos dieną. Ne nuo pirmojo spektaklio, tiesa, bet jau tą patį vakarą, kai antruoju programos „numeriu" buvo suvaidintas flamų režisieriaus Ivo van Hove monospektaklis „Žmogaus balsas" pagal Jeano Cocteau pjesę - teatro „Toneelgroep Amsterdam" produkcija. Pradines idealias sąlygas spektaklio sėkmei sudarė scenografo Jano Versweyveldo scenovaizdis. Avanscenos erdvė atitverta nuo žiūrovų aklina siena, kurioje išpjauta didžiulė stačiakampė ertmė - langas, ekranas, liukas - su slankiojančia stiklo perdanga į tuščią šviesiai dažytą ir ryškiai apšviestą kambarį, kuris spektaklio metu išgyvena vos juntamas transformacijas nuo pernelyg tuščio kambario daugiaaukščiame daugiabutyje iki kažko panašaus į stebėjimo kamerą ar ligoninės izoliatorių. Už to stiklo - Moteris (aktorė Halina Reijn) savo namuose, su cigarete rankose, vilki sportinėm kelnėm, marškinėliais su mikimauzais ir kažkokiu siaubingu tetos megztiniu. Tokia, kokia būna, kai niekas jos nemato. Grožio anei sex-appealo nerasta, jo čia ir neturi būti - kalbama apie moterį be jokių pagalbinių priemonių, paliktą sau pačiai. Mylimojo, žinoma, nebėra. Yra tik telefonas - partneris, pašnekovas, veidrodis, švyturys, terapeutas, skęstančiojo šiaudas, deguonies kaukė, juodoji dėžė etc. - per jį ir aplink jį vyksta viskas: pokalbis su Juo, su savim ir su savo slystančia į tamsą paskutine viltim ir sveiku protu. Siužetas elementarus iki komiškumo: Jis Ją paliko, Ji negali tuo patikėti ir su tuo susitaikyti.
Antroji spektaklio sėkmės sąlyga - išlaikytas ironijos, komiškos distancijos ir dramatizmo, susitapatinimo su herojės skausmu balansas: režisierius ir aktorė, leisdami skambėti melodraminėms gaidoms (temai neišvengiamoms), niekad neleidžia sau užsimiršti. Sklandų, įtikinamą ir žiūrovus įtraukiantį nardymą visu vilties-nevilties emocijų skalės pločiu užtikrina trečiasis spektaklio sėkmės faktorius - aktorės Halinos Reijn emocinis paslankumas ir žmogiška branda. Itin emocionali, su puikiu humoro jausmu, toli nuo įprastų grožio etalonų, Reijn nepameta iš akių komiškosios situacijos pusės: tiksliai intonuoja savęs ir Jo apgaudinėjimą, išgaudo iš teksto (ji yra ir olandiškojo vertimo bendraautorė) kiekvieną naivumo ir saviapgaulės kruopelę. Ir kartu su didžiausia užuojauta nusileidžia iki savo kuriamos moters silpnumo, vienatvės, blaškymosi, žudančios patirties prarasti prasmę, sąžiningai neria kartu su ja į kraštutinės nevilties dugną. Spektakliui artėjant prie pabaigos melodrama blyksteli tragiškosios klaidos matmeniu: meilė kaip besąlygiškas savo gyvenimo atidavimas į kito žmogaus rankas, tą gyvenimą ir išsineša. Moteris apsirengia efemerišką rugiagėlių spalvos suknelę, aukštakulnius ir pirmą kartą visiškai atidaro langą į žiūrovų salę, bet tik tam, kad paskutinį kartą pakibtų virš apačioje kaukiančios gatvės.
 |
| „Vaisinės muselės” personažai |
Prieš „Žmogaus balsą" buvo pirmas iš sunkiai paaiškinamų festivalio pasirinkimų - Prahos kamerinio teatro Kafkos „Procesas", režisuotas Dušano Davido Pařízeko (jis ir scenografijos autorius). Septyni labai vidutiniški aktoriai įsitikinę kažkuo, tik jiems vieniems žinomu, atsigręžę į publiką en face arba profiliu, bėrė Kafkos tekstus nuo scenos, kurios viduryje riogsojo iš dviejų kampu suremtų medienos plokščių suręsta scenografija, o nauji personažai, proceso dalyviai vis bandė griauti „sieną" tarp žiūrovų ir savęs, įlėkdami ir išlėkdami į sceną pro žiūrovų salės įėjimus. Bet „siena" negriuvo nors tu ką. Tada, Jozefo K. bylai artėjant prie pabaigos, jie atkabino kažkokį minėtosios medinės konstrukcijos kabliuką ir iki tol personažams už nugarų stovėjusi siena su baisiu trenksmu plojosi į grindis. Smūgiui atitarė pažadintos publikos ant grindų pažirusių vertimo aparatėlių papliūpa. Kai sužvejojau toli po svetima kėde nuskriejusį savąjį ir jau galėjau pakelti žvilgsnį į sceną, pasirodė, kad tų milžiniškų plokščių prahiečiai buvo atsivežę ir daugiau: už nuvirtusios rikiavosi dar kokios keturios.
Mėgstu ateiti į susitikimus su pirmą kartą matoma trupe ir režisierium - gali pamatyti milijoną įdomiausių dalykų, o stebint, kokiais veidais jie ateina, kokiais žvilgsniais žiūri į publiką, kaip apsirengę, kaip bendrauja su vertėja etc., gali pasitikrinti krūvą hipotezių, išsiaiškinti, ar scenoje matytos plastikos subtilybės yra aktorių, ar personažų ir t.t. ir pan. Stengiuosi laikytis taisyklės eiti į susitikimus net su pačių nuobodžiausių spektaklių trupėmis: blogi spektakliai turi savo priežastis, ir susitikimuose dažniausiai jų kortos negailestingai atsiverčia. Visgi nueiti į „Proceso" aptarimą buvo daugiau nei sunku, bet iš tolo pasiklausiau jo pabaigos: pagrindinio aktoriaus, vaidinusio Jozefą K., balsas skambėjo iš aukšto, ir šiaip buvo paaukštėjęs - kaip įsižeidusio paauglio, kurio niekas nesupranta. Balsas tvirtino jausmų tikrai turįs, tik nemanąs, kad juos būtinai kas kartą reikia parodyti. Teisinga mintis. Bet teatre šita taisyklė turėtų būti taikoma ne visai taip, kaip gyvenime. Tenka reziumuoti, kad abu Torūnės programoje parodyti čekiški spektakliai, abu iš Prahos, (apie antrąjį, daug simpatiškesnį, išmoningesnį, novatoriškesnį - šiek tiek vėliau) negalėjo pasigirti aktoryste. Žinoma, tai tik viena iš „Proceso" nesėkmės priežasčių (pagrindinė: neaiškūs teksto pasirinkimo motyvai, trafaretiška, neniuansuota režisūra, nevykęs, neišvystytas mėginimas suaktualinti spektaklį pradžios videoprojekcijose parodžius krūvelę šiandienos urbanistinių ikonų, atmestinis darbas su šviesa ir garsu.)
„Žmogaus balso" režisierius Ivo van Hove į Torūnę neatvažiavo, apie spektaklį puikiausiai galėjo kalbėti pati aktorė Halina Reijn, ir tuo ji nesunaikino trapaus spektaklyje išgauto santykio su savo personažu. Detalė - beprotiškieji marškinėliai su peliukų mikių fizionomijomis buvo aktorės kasdieniai, kol juos pamatęs Ivo van Hove nerekvizavo vaidmeniui.
Garsenybės I: Marthaleris, Brookas
Festivalio programoje ryškiais „boldais" švietė trys pavardės - Marthaleris, Brookas, Sorokinas. Neblogai? Christophas Marthaleris buvo pirmas - su „Vaisine musele" (2005), kurią jis pastatė garsiajame Berlyno Volksbühne am Rosa-Luxemburg-Platz su septyniais puikiai dainuojančiais aktoriais, vaidinančiais operos dainininkus ir gyvai skambinančiu pianistu (šitas buvo „tikras"). Šitą operą-pastišą galima laikyti savotišku komišku Marthalerio homage savo profesinėms ištakoms, muzikai (tiesa, jis studijavo medinius pučiamuosius, taip pat senuosius instrumentus). „Vaisinės muselės" veiksmas vyksta tokioj hibridinėj erdvėj, atsiradusios sujungus maždaug šimtmečio senumo teatro užkulisius ir panašaus laiko mokslinę laboratoriją: ant palei sienas ir scenos viduryje sustatytų garderobo skrybėlių lentynų išrikiuota gausybė pieno butelių, kuriuose vykstančius mokslui svarbius procesus pasilypėdami ant batų dėžių reguliariai seka laboratorijos darbuotojai. Tyrinėjami fiziologiniai meilės aspektai, o kai būtina, eksperimentuose kaip tiriamieji sudalyvauja ir patys „mokslininkai", didžiausios įvairovės figūrų savininkai - nuo nepretenzingų standartinių iki dosnių į plotį ar į aukštį.
 |
| Marie-Hélène Estienne vaidino Peterio Brooko „Warum warum”. Autorės nuotrauka |
Šie „mokslininkai", kaip paaiškėja spektaklio pabaigoje, yra savo išėjimo į sceną laukiantys „Fausto" statistai. Kartu su pianistu jie ir vykdo Marthalerio sugalvotą programą: ištyrinėti meilę dviem poliariškais aspektais: moksliniu (iš čia laboratorinės muselės drozofilos vokiškas pavadinimas spektaklio pavadinime - „Die Fruchtfliege" - ir pieno buteliai, kokiuose tos muselės buvo veisiamos praėjusio amžiaus pradžios laboratorijose) ir romantiniu, kurį reprezentuoja muzikinę spektaklio partitūrą sudarančios daugiau kaip dvidešimt dainų bei operų arijų, chorų ir duetų (Verdi, Puccini, Mozart, Schumann, Schubert, Wagner, Donizetti, Chopin, Debussy, Delibes). Visas jas atlieka patys aktoriai - puikūs, mirtinai juokingi, tikslūs, muzikalūs. Su tokiais aktoriais spektaklio pradžioj išsišiepęs iki ausų, atrodo, galėtum nebeužsičiaupti visas porą valandų. Bet koją pakiša atsainoka spektaklio dramaturginė struktūra (taip dažnokai atsitinka iš kitų meno sričių atėjusiems teatro kūrėjams), ir nepaisant vis naujų žėrinčių aktorių etiudų ir muzikavimo malonumo, turi konstatuoti, kad sumanymas pakalbėti apie meilę dėliojant dviejų - mokslinės ir romantinės muzikos kalbų - kontrapunktą ima rodyti išsisėmimo ženklus daug anksčiau, nei atėjo spektaklio pabaiga. Ir nors vis nauji švieslentėje pasirodantys tekstai apie liaukas, hormonus ir subtilesnius meilės mechanizmo sraigtelius, kaip ir vis nauji išmonės ir energijos nestokojančių aktorių etiudai, atliekami moksliniais ir/ar muzikiniais tikslais, vis iš naujo patraukdavo dėmesį, darėsi akivaizdu, kad spektaklio pabaigoje įvykdytą „apvertimą", kuomet paaiškėja, kad šitie dainuojantys mokslininkai yra savo išėjimo laukiantys operos statistai, reikėjo daryti daug anksčiau. Be visa ko tai būtų ir visai logiška sumanymo požiūriu: stovėti dvi su puse valandos užkulisiuose net ir išmoningiausiems statistams - daugoka.
Į Peterio Brooko ir Marie-Hélène Estienne „Warum warum" („Kodėl kodėl"), net nepadoru prisipažinti, nepakliuvau. Prie įėjimo į Mažąją teatro salę rikiavosi milžiniška eilė, ir keletą kartų perrūšiavus didelėm ir godžiom akim žiūrinčią publiką (į bilietų, „karnetų" ir pakvietimų turėtojus, o paskui pagal amžių ir kitus antrinius požymius), likau pirmoji tarp neįleistųjų. Sutelkusi visas įtaigos galias „kordono" moterims labai ramiai pasakiau „tikrai galiu pastovėti", bet jų veidai išspinduliavo tokią neviltį, kad joms paguosti būčiau atsisakius ne tik Brooko. Kavinėje laukdama spektaklio pabaigos ir susitikimo su kūrėjais kruopščiai išsistudijavau festivalio katalogą: „Warum warum" sudarytas iš Antonino Artaud, Edwardo Gordono Craigo, Charles´io Dullino, Vsevolodo Mejerholdo, Zeami Motokijo ir Williamo Shakespeare´o tekstų. Scenoje - aktorė Marie-Hélène Estienne ir muzikantas Francesco Agnello. Jie abu ir atėjo susitikti su žiūrovais: egzotiška tamsiaodė vyresnio amžiaus coliukė, apsidariusi afrikietiškom spalvom su įspūdingu raudonu galvos apdangalu, susirinkusiai publikai leidus suvaidino laikui nepavaldžią primadoną: visko gyvenime mačiusios vagabundės balsu plaukiodama tarp anglų ir prancūzų kalbų ji be jokio gailesčio gainiojo visais atžvilgiais mažiau paslankią vertėją. Ir muzikantas Francesco Agnello (Fra Angelico angelo veidu), romumo personifikacija, pasakęs, kad nekalbės išvis, ir tikrai, išvis nekalbėjo viso susitikimo metu. Vėliau trumpai apklausus negausius iš veidų pažįstamus žmones festivalyje, atsakymą gavau beveik vieningą: įdomiausias scenoje buvo keistas instrumentas, kuriuo muzikantas išgaudavo negirdėtus, užburiančius garsus. O aktorė, o Brookas? Nieko nesakanti išraiška veiduose ir mandagus pečių truktelėjimas.
B.d.
