 |
| Populiarus graikų teatro ir televizijos aktorius Manolis Mavromatakis vaidina meiles dieva Erotą |
Lapkričio 1 d. Atėnų „Poreia“ teatre įvyko Cezario Graužinio režisuoto spektaklio „Dafnis ir Chlojė“ premjera. Per pirmąsias „Sirenas“ graikų režisierius, susipažinęs su Cezariu Graužiniu, pakvietė jį į savo teatrą. Spektakliui muziką sukūrė Martynas Bialobžeskis, dailininkas – Vytautas Narbutas. Pateikiame pirmuosius spektaklio vertinimus.
Prarastojo rojaus beieškant
Matina Kaltaki, Lifo, 2006 11 09
Dimitris Tarlow mintis pakviesti lietuvį Cezarį Graužinį į Atėnus režisuoti šią klasikinę pjesę pasitvirtino su kaupu.
Jei paklaustumėte jus supančių žmonių apie Dafnį ir Chloję – Longo pastoralinę idilę – greičiausiai nusiviltumėte jų atsakymais. Ko gero, išgirstumėte, kad tai yra senas Rigos spektaklis, Laskos ketvirtojo dešimtmečio filmas (su viena iš pirmųjų apsinuoginimo scenų kino istorijoje), Maurice‘o Ravelio baletas ar Bonard‘o, o galbūt Chagalo paveikslas. Turbūt niekas net nepaminėtų, kad tai vienas iš pirmųjų parašytų romanų (maždaug II mūsų eros amžius). Todėl išties įspūdinga, kad keturiasdešimtmetis lietuvių režisierius Cezaris Graužinis atsiliepė į Dimitrio Tarlow kvietimą ir sutiko režisuoti Dafnio ir Chlojės istoriją „Poreia“ teatre – jau nekalbant apie tai, kad penkiolikmečio Dafnio ir jo bendraamžės Chlojės meilės istorija yra įtraukta į Lietuvos vidurinių mokyklų programą!
Du pamestinukus – Dafnį ir Chloję – randa piemenys. Atstumti savo turtingų tėvų, Dafnis ir Chlojė auga gražioje, civilizacijos nesuteptoje Lesbo saloje. Tačiau kai jie subręsta, juose pabunda erotizmas ir juos užvaldo nepažįstami, nuostabą keliantys jausmai. Laikui bėgant Dafnis ir Chlojė supranta, kad tai, ką jie jaučia, yra meilė, tačiau ignoruoja „praktiką“, jungiančią šį jausmą su fiziniu malonumu. Piratai, piktadariai ir „civilizuoti“ miesto žmonės praturtina istoriją privalomais nuotykiais, kuriais taip mėgavosi helenizmo epochos skaitytojai. Galiausiai abu jaunuoliai išsiaiškina savo tikrąją kilmę, grįžta į rojų, kuriame užaugo ir apvainikuoja savo meilę vedybomis ir idilišku gyvenimu gamtoje.
„Poreia“ teatro spektaklyje Graužinis išradingai „žaidžia“ su šiomis nuolatinėmis prarastojo rojaus paieškomis ir potencialia laime, Longo naivumo galią priešindamas aštuonių atostogaujančių miestiečių tuštybei, nuoboduliui, cinizmui, lyčių diskriminacijai ir banalumui. Pirmąsias dienas jie praleidžia vieniši ir liūdni, kol vienas iš jų ima pasakoti Dafnio ir Chlojės istoriją. Šis triukas iškart suveikia ir palaipsniui visi veikėjai įsitraukia į pasakojimo žaidimą, kuris juos vis labiau suartina ir suteikia ypatingo spalvingumo jų susibūrimams.
Sekdami Longo kūrinio vingiais, išgalvodami galimas istorijos versijas, pridėdami savo detalių, mėgdžiojimais sustiprindami pasakojimą, aštuoni miestiečiai pasineria į kūrybišką nuotykį.
Spektaklio režisūra remiasi keturių porų emocinio ramumo priešinimu dviejų paauglių jausmų antplūdžiui. Tie patys asmenys įkūnija Dafnį ir Chloję (ir piratus, ir senąjį Filitą, atvėrusį jiems meilės džiaugsmus, ir Likainioną, supažindinusį Dafnį su seksualiniu gyvenimu). Tokie įsikūnijimai labai pagyvina aktorių vaidybą ir todėl rezultatai pirmojoje spektaklio dalyje – puikūs. Kontrastinga net aktorių mimika, nuo pirmųjų dienų mechaniškos (atkreipkite dėmesį į stulbinančią šokio sceną) perauganti į laisvus ir kūrybingus pamėgdžiojimus.
Po pertraukos veiksmas pereina į improvizacijas, kurios baigia aštuonių veikėjų pasakojimą. Nors stiprių scenų netrūksta (ypatingai išraiškinga pirmojo bučinio scena, padedanti iš naujo atrasti pirmojo bučinio magiją tiems, kurie jaučiasi taip, tarsi būtų nesibučiavę ištisą amžinybę) ir pirmasis supriešinimas jau lyg ir nuryjamas, spektaklis pradeda keliauti link improvizacinio kūrybiškumo.
Dimitris Tarlow išsiskiria skrupulingu juokingo metrdotelio vaidmeniu. Metrdotelio, kuris, stebėdamas ir vadovaudamas „kostiumuotiesiems“, vadovauja visam veiksmui. Kaip visuomet rafinuotas Manolis Mavromatakis demonstruoja minimalią, bet stiprią vaidybą. Polikseni Aklidi ir Apostolos Pelekanos išsiskiria iš visų spektaklyje kuriančių jaunųjų aktorių (Dimosthenis Eleftheriades, Eva Kechagia, Dimitris Kouroumpalis, Vasiliki Kipreou, Maro Papadopoulou). Puiki Martyno Bialobžeskio muzika – būtų gerai, jei būtų išleista kompaktinė plokštelė. Kartu su Tasos Palaioroutas apšvietimu Vytauto Narbuto dekoracijos (žema, kvadratinė pakyla su aštuoniomis kėdėmis) idealiai atlieka savo funkciją.
 |
| Įsivaizduokime: piratų išsilaipinimas. Teatro „Poreia” archyvas |
Dafnis ir Chlojė: malonumų kelionė ****
Ilianna Dimadi, Athinorama, 2006 11 09
Vos tik įveiksite pirminį „šoką“ (tai ne „Dafnis ir Chlojė“!), pajusite malonumą. Pats spektaklis atskleis jums, kaip jį… įsivaizduoti! Nuostabi, anarchistinė ir tuo pačiu metu kukli režisūra, septyni jauni aktoriai su Manoliu Mavromatakiu ir Dimitriu Tarlow priešakyje atgaivins jūsų požiūrį į meilę ir teatrą.
Aštuonios svetainės kėdės ir blizgančios grindys. Žiūrovus, įžengusius į „Poreia“ teatrą, tokios dekoracijos nė kiek neparengia „Dafnio ir Chlojės“ istorijai. Cezario Graužinio režisuotas spektaklis prasideda paradoksu, eksperimentu, situacija, primenančia Marivaux „Ginčą“ ar net Bunuelio „Keršto angelą“. Aštuoni aktoriai, apsirengę aukštuomenės-grietinėlės mada, „nudailinti“ kaip dekoracijų grindys, vienas po kito žengia į sceną. Kažkas „atviliojo“ juos į šį kambarį. Į kambarį, kuris galėtų būti tiek viešbučio vestibiulis, tiek ir laboratorija. Dienos bėga, o „uždarytieji“, pasinėrę į apipelėjusius santykius ir nuobodulį, leidžia laiką kalbėdami apie krosnyje keptą viščiuką ir vynus, apie vaizdą ir orą. Taip tęsiasi tol, kol tam tikru metu jie ima sekti pasaką apie du piemenukus, užaugusius gražiajame Mitilėnės mieste. Staiga jų socialinė išorė ima eižėti. Jie virsta pasakotojais, vėl tampa vaikais. Vien tik istorijos pasakojimo nepakanka – netrukus jie ima improvizuoti, transformuotis, žaisti ir per džiaugsmą teatrui bei per patį žaidimą atranda gyvenimo džiaugsmą. Kvailoka? Jokiu būdu. Naivu? Tik tiek, kiek to reikia. Politiška? Neabejotinai. Jaučiama ir aštri socialinės veidmainystės ir teatrinio sterilumo kritika. Taip, teatras yra socialinis „sportas“, tačiau jis taip pat yra pirmapradis ir per savo iliuziją gali griežtai kritikuoti, gali atverti tiesas per melą ar juoko terapijos dėka pažadinti optimizmą. Miestiečiai tampa aktoriais, teatras įsileidžia teatrą, atsiveria paslaptingi vaizduotės kambariai, sceną užlieja kvapai ir sultys, o mes atrandame naują hedonizmą: gyvenimo, teatro, žmogaus.
„Pasinerdamas“ į teatrą, prašydamas aktorių ir žiūrovų pasitikėti savo fantazija, šis lietuvių režisieriaus spektaklis atgaivina teatrą. Kaip kitaip būtų įmanoma pabučiuoti taip naiviai ir paprastai, bet su tokia sielą jaudinančia galia, kaip kad Chlojė pabučiavo Dafnį? Kaip dar galėtume prisiminti seksualinio pasitenkinimo akimirką, jei ne užsimerkdami, kaip tai daro aktoriai žiūrovų akivaizdoje? Savo vaidyboje aktoriai lengvai ir šiltai, kukliai ir tuo pačiu metu drąsiai, kartais negražiai, o kartais nepaprastai grakščiai suderina tai, kas atrodytų nesuderinama: erotinę ekstazę su gimtosios nuodėmės nekaltybe. Jie visi tampa Dafniais ir Chlojėmis, piemenimis ir ganytojais, seniais ir vaikais, karvėmis ir avimis.
Šis spektaklis – tai pasakojimo maratonas, grąžinantis teatrą prie jo esmės ir kartojantis scenoje pirmykščius, beveik užmirštus kerus: epinius kerus.
Su Manoliu Mavromatakiu, genties „raganiumi“ ir „pagrindiniu pasakotoju“, bei Dimitriu Tarlow, „teatro šmėkla“, įkvėpusia grupę, o vėliau viską prislopinančia, priešakyje, septyni jauni aktoriai pranoksta patys save. Dėmesio verta Polykseni Aklidi, Dimosthenis Eleftheriades, Eva Kechagia, Dimitris Kouroumpalis, Vasiliki Kipreou, Apostolos Pelekanos, Maro Papadopoulou vaidyba.
Galbūt galėjo būti šiek tiek mažiau improvizacijų ir pats spektaklis galėjo būti bent pusvalandžiu trumpesnis. Ir, ko gera, scenografija galėjo būti įdomesnė, jei ji nebūtų buvusi tokia parodomai „skurdi“. Visgi svarbiausia yra tai, kad šis spektaklis, nukeliantis pagrindinius aktorius ir žiūrovus „prie esminių dalykų“, sužadina juoką ir jaudulį, minties skaidrumą ir įgimtą poreikį ... šėlimui; skleidžia gaivų optimizmo dvelksmą tiek dėl būsimų žmonių santykių, tiek ir dėl paties teatro ateities.
