Brigitte Salino
Liepos 5-ąją, šeštadienį, pristatant Dante‘s (1265 -1321) „Pragarą“, į Popiežių rūmų Garbės kiemą buvo atvesti šunys. Septyni didžiuliai sarginiai šunys, skalijantys ant juodos ir tuščios platformos. Tuo metu vyras ant miestiškų drabužių vilkosi storą kombinezoną. Kai jis baigė, buvo paleisti kiti trys šunys. Jie metėsi ant žmogaus, stengdamiesi į skutus sudraskyti jį dengiančią apsaugą. Vos švilpterėjus šunys atsitraukė ir išbėgo, o vyras pasikėlė ir dingo po arka.
Tas žmogus – tai Romeo Castellucci‘s, spektaklio režiesierius. Žiūrovai buvo įspėti. Jie matė ne pragarą, kuriame išperkamos gyvenimo nuodėmės, o Romeo Castellucci‘s laisvą viziją, įkvėptą „Dieviškosios komedijos“, kurią italų režisierius, asocijuotasis šių metų Avinjono festivalio menininkas, pristato trimis dalimis. „Skaistykla“ bus rodoma liepos 9–19 dienomis ekspozicijų parke „Châteaublanc“, o „Rojus“ – liepos 11–26 dienomis Celestinų bažnyčioje. Taigi kelionė į „Dieviškąją komediją“ tęsiasi visą Avinjono festivalio laiką, o prasideda ten, kur buvo įsikūrę „godieji popiežiai“, apie kuriuos Dantė kalba „Pragaro“ XIX giesmėje.
Romeo Castellucci‘s pateikia mums šių Popiežių rūmų, pastatytų kaip tvirtovė, neregėtą vaizdą: žmogus kopia į vieną iš kiemo sienų. Vakaro tyla, trikdoma tik čiurlių, kurie atrodo apstulbę dėl to, kas vyksta, balsų. Žmogus kopia, lyg ore jaustųsi toks pats saugus kaip ir čiurliai. Jis vilki juodą apgludusį kostiumą, kojomis ir rankomis braukia palei nevienodus akmenis, ieškodamas, į ką įsikibti. Jis lankstus ir tikslus, nepriklausomas ir kartu priaugęs prie statmenos sienos.
Jis užlips iki viršaus – iki ten, kur siena susijungia su dangumi. O iš ten, iš 35 metrų nuo žemės, paleis kamuolį, kuris nukris ant Kiemo platformos. Paskui jis išnyks, šis Zucco iš pragaro, kurio lipimas išliks vienu iš gražiausių Avinjone kada nors regėtų vaizdų. Šis žmogus, Antone‘as Le Ménestrel‘is, prieš tapdamas gatvės artistu buvo alpinistas. Jis yra iš sąrašo tų, kurie programoje įvardyti kaip „žmonės“. Dauguma šių žmonių – Castellucci‘o artimieji.
Bet yra ir visi kiti – penkiasdešimt spektakliui surinktų neprofesionalių aktorių. Ne taip, kaip dažnai nutinka, šie mėgėjai savo nevikrumu nekelia pašaipos. Tai įvairiaspalvis kūnas, kurį sudaro skirtingo amžiaus žmonės. Italų režisieriaus „Pragaras“ vyksta čia ir dabar: dehumanizuotame pasaulyje, kur individas yra vienas akloje minioje. Ši minia raičiojasi po žemę, trankosi į sieną kiemo gilumoje, svyruoja skausmingoje pasmerktųjų procesijoje.
Ši minia nešneka. Jos riksmas – bebalsis, jį pakeičia šaižūs ir ausį rėžiantys muziko Scott‘o Gibbons‘o sukurti garsai. Pragaro garsai, neatsiejami nuo vaizdų, lygiaverčiai spektaklio autoriai. Castellucci‘ui viskas sukasi apie jutimus, sugrįžtančias baimes ir pasąmonės kvietimus.
Alpinisto numestas kamuolys – pagrindinis spektaklio akcentas. Tai krepšinio kamuolys, perduodamas iš rankų į rankas, kaip džiaugsminga ir pražūtinga dovana. Jis taip pat nepamirštamas. Tačiau kyla klausimas, kam „Pragaro“ pabaigoje pasirodo sudegęs automobilis, iš kurio iššoka Andy‘is Warhol‘as. Dvidešimt bereikalingų minučių. Tačiau jos neužtemdo spektaklio prisiminimo – spektaklio, pavertusio Rūmus „tamsia giria“, kurioje kiekvienas yra pakviestas į asmeninę kelionę.
Bernardinai.lt, parengta pagal Lemonde.fr
Menų faktūros prierašas: Romeo Castelucci spektaklis „Pragaras“ bus parodytas Vilniuje 2009 m. vasario 20-21 dienomis „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ programoje. VEKS yra šio spektaklio partneris.
