Britų baleto pankas ir vokiečių šokio Grande Dame

Berlynas, Ingrida Gerbutavičiūtė 2009-12-29 Menų faktūra
Britų choreografo Michaelo Clarko spektaklis „ateina, buvo ir išėjo”. Nuotrauka: Jake Walters

aA

Tarptautinis teatro ir šokio festivalis spielzeit´europa, persiritęs antron sezono pusėn, Berlyno publikai rodė kitus du reikšmingus spektaklius: britų choreografo Michaelo Clarko naujausią darbą „ateina, buvo ir išėjo" (come, been and gone) ir Vupertalio šokio teatro spektaklį „Septynios mirtinos nuodėmės" (Die sieben Todsünden). Festivalis, šiais metais pristatantis šokio pasaulio margumyną, žinoma, pakvietė ekstravagantiškąjį Clarką kaip praeito amžiaus ekscentriką ir publikos provokatorių (dabartinė jo kūryba veikiau primena nurimusią panko dvasią), o nė karto Berlyne nerodytu Pinos Bausch šokio spektakliu minėjo garsiojo vokiečių šokio teatro gimimą.

Nurimęs maištininkas

47-erių Clarko karjeros kelias įspūdingas ne tik galimybių gausa, bet ir jų pasirinkimu. Baigęs Londono karališkąją baleto mokyklą, Clarkas nusispjovė į prognozuotą baleto primarijaus šlovę ir kaip taisyklių laužytojas pasuko modernaus šokio keliu. 1984 metais įkūręs savo trupę choreografas artimai bendradarbiavo su madų dizaineriais, roko ir pankroko muzikantais bei kitų sričių maištaujančiais menininkais ir kartu kūrė tabu nepaisančius spektaklius. Tarp daugybės (šokiruojančių) Clarko darbų - spektakliai „Atsarginių laiptų pragare nėra" (No fire escape in haill, 1986 m.), „Nes mes privalome" (Because we must, 1987 m.), „Aš esu smalsus apelsinas" (I am a Curious Orange, 1988 m.), „Mmm" (1992 m.), „O" (1994 m.) ir kt., kuriuose Clarkas naudoja maskaradinius kostiumus, vienuolikos colių aukštakulnius, elektrinius pjūklus, nacių statulas, apnuogina šokėjų sėdmenis, prikabina jiems dildo, tiesiogiai iliustruoja homoseksualią erotiką, lengvą pornografiją, sadomazochizmą, gimdymo procesą bei renkasi kitas nepadoriomis laikomas scenas.

Naujausiu savo darbu „ateina, buvo ir išėjo" choreografas nebesistengia šokiruoti, tačiau ironiškai gręžiojasi į savo spektaklių repertuarą, cituodamas save, šokio ir glamroko istoriją. Šokio vakarą Clarkas pradeda gan senu savo kūriniu „Pelkė" (Swamp, 1986), savotiškai stilizuodamas tai, į kokį meną jis „įklimpo" ir kurlink jį kreipia dabar. Skambant veržliai artpunk grupės The Wire muzikai, aštuoni šokėjai formuoja itin preciziškas baleto pozas, nešykšti arabeskų ir atitiudų, plačių port de bras ir smulkučių changement de pieds. Sugretinęs klasikinį meną su praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio pankroko muzika, Clarkas sukuria keisto estetinio paveikumo spektaklį, derindamas griežtą klasikinio baleto judesių tvarką su eksperimentiniais, net agresyviais garsais. Tačiau dėmesys kaustomas tik tol, kol akis ir ausis randa bendrą kalbą; vėliau statiškos baleto pozos ekspresyvios muzikos fone ima dvelkti vakarykščia diena.

Gerokai stilizuotos, bet visgi ryškios kostiumų detalės bei užuominos iš ankstesnių Clarko darbų tampa savotišku įvadu į šokio spektaklį „ateina, buvo ir išėjo", kuriuo Clarkas tarsi atiduoda duoklę Iggy Popo, Velvet Underground ir Davido Bowie´io muzikai. Šokėjai čia perima ne vien rokerių aprangos ekstravaganciją (blizgius ištisinius triko, aptemptas sidabrines kelnes, jūreiviškus švarkus), bet ir jų kūno laikyseną - atmetę galvą atgal, o klubus stumdami į priekį žygiuoja išilgai scenos, pabrėždami ne vien šaltakraujiško judesio, bet ir šokėjo kūno tarsi sekso objekto linijas. Nors Clarkas ir išlaiko baleto judesių griežtumą, nors kuria vertikalias ir horizontalias choreografijos ašis, šokio leksiką suka link formos, bet ne turinio pajautos, aštrina savo ekscentrinio stiliaus, bet ne savo maištaujančios sielos kampus ir veikiau konservatyviai varžo nei anarchiškai priima „laisvus" šokėjų judesius. Lengva ironija jaučiama viso spektaklio metu, o Clarko išėjimas į sceną tarsi ne vietoj ir ne laiku, trumpa jo šokio ištrauka vilkint repeticijoms skirtą aprangą ir geltonas choreografo kostiumas su smile veiduku stiprina tik Clarkui būdingą komizmą, specifinį jo groteską ir gerokai aprimusią, tačiau vis dar jaučiamą panko dvasią. Spektakliu „ateina, buvo ir išėjo" Clarkas įdomiai inscenizuoja savo kūrybinį kelią, jį žaismingai ironizuoja, kartu šlovindamas roko muzikos erą ir jos didvyrius.

„7 mirtinos nuodėmės”. Nuotrauka: Zerrin Aydin Herwegh
„7 mirtinos nuodėmės”. Nuotrauka: Zerrin Aydin Herwegh. Nuotraukos iš „spielzeit´europa” archyvo

Aukštakulniai, žmonių vidus ir išorė

1973 metais, kai Pina Bausch buvo pakviesta į Vupertalio teatrą vadovauti baleto trupei ir ėmėsi kurti kitokius nei tuomet įprasta šokio spektaklius, žiūrovai garsiai trankydami durimis palikdavo teatro sales; šiandien jie anšlagu veržiasi į teatrus, ilgai ploja ir stovėdami šaukia bravo pasaulinio garso šokio teatro trupei. Supynusi kalbinius intarpus, dainas, pantomimą ir kasdieninius gestus su šokiu Pina Bausch sukūrė naują meno formą - šokio teatrą, atvėrusį kitokią choreografinės raiškos perspektyvą. Be užuolankų rodanti tai, kas glūdi žmogaus viduje, Bausch sukūrė koliažinius baimių, vienatvės, meilės siekimo, žmogiško bejėgiškumo, kančios, vilties, tikėjimo ir svajonių kupinus spektaklius, trupei atnešusius pasaulinę šlovę. Vupertalio šokio teatru Lietuvos žiūrovai gėrėjosi 2001 metais, kuomet Lietuvos operos ir baleto teatre buvo rodytas vienas iš įspūdingiausių Pinos Bausch spektaklių „Langų plovėjas" (Fensterputzer, 1997 m.).

Prieš dvejus metus į festivalį spielzeit´europa Vupertalio šokio teatras atvežė spektaklį „Juodraštinis montažas" (Rough Cut), šiemet - atnaujintą 1976 metų spektaklį „Septynios mirtinos nuodėmės", žymintį vokiečių šokio teatro pradžią ir kartu tarsi minintį šią vasarą netikėtai mirusią Piną Bausch. Dviejų dalių spektaklyje pagal Bertolto Brechto dainų tekstus ir Kurto Weillio muziką šoka ir dvi ištikimos Bausch palydovės: ilgus metus trupės protagonistėmis buvusios Josephine Ann Endicott ir Mechthilda Großmann. Pagal Brechto baleto libretą „Septynios mirtinos miesčionių nuodėmės" (Die sieben Todsünden der Kleinbürger, 1933) sukurtas spektaklis pasakoja apie neturtingą merginą Anną, septynerius metus keliaujančią po septynis Amerikos miestus ir pardavinėjančią savo kūną, kad šeimai galėtų nupirkti išsvajotą namelį Luizianoje. Annos I vaidmenį atlieka 59-erių metų vis dar puikiai šokanti Josephine Ann Endicott, o jos griežtos sesers Annos II (tarsi kita Annos I pusė) vaidmenį - sopranas Annette Jahns. Spektaklis nušviečia tragiškų aplinkybių paletę: švelnaus būdo Anna I, tapusi moralinės ir fizinės prievartos auka, gležna marionete grubių vyrų rankose, simbolizuoja didžiules paprastų žmonių kliūtis siekiant išsvajotosios laimės. Ši tiesi moterų engimo, išnaudojimo ir smurto kritika dar labiau ryškėja, prisiminus praeito amžiaus septinto dešimtmečio pabaigos feminizmo bangą. Bausch choreografinio braižo čia neįmanoma neatpažinti: platūs rankų bei kojų mostai, aiški geometrinių formų kompozicija, kasdieninių judesių detalės ir, žinoma, juodi vyrų kostiumai, kaukšintys moterų aukštakulniai, pastelinių spalvų šilkiniai rūbai ir palaidi plaukai.

Antroji spektaklio dalis „Nebijokit" (Fürchtet euch nicht) tęsia panašaus pobūdžio tematiką, pagal Brechto dainas iš pjesių „Opera už tris skatikus", „Laiminga pabaiga", „Berlyno requiem", „Mahagonio miesto pakilimas ir žlugimas", „Mažoji muzika už tris skatikus". Choreografė čia ironizuoja naivų meilės siekimą, romantiškas svajones, moterų abejingumą gerbėjams ir buką vienatvę. Burleskos šokėjai, tiek moterys, tiek vyrai, vilkintys margaspalves suknias, dėvintys perukus bei aukštakulnius, ryškiai dažytomis akimis bei lūpomis, ne tik šoka, dainuoja, vaidina ar žaismingai flirtuoja su publika, bet ir spektakliui suteikia komiškumo. Šalia to brėžiama asmeninės nelaimės paralelė: jaunos merginos (Ditta Miranda Jasifi) meilės paieškas nutraukia prievarta, romantiškas svajones trypia gašlumas, o apgaulinga išorė pagimdo vidinį tragizmą ir agresiją. Komizmas ir lengva ironija persilieja į tragizmą ir aštrų groteską, liudijančius prieštaringą žmogaus vidų ir išorę.

Ir nors dalis Berlyno kritikų spektaklį „Septynios mirtinos nuodėmės" pavadino „apdulkėjusiu muziejiniu eksponatu", o kiti liaupsino jį kaip neblėstančio aktualumo kūrinį, teisūs buvo abeji: choreografinėje aštunto dešimtmečio Bausch leksikoje ryškėjo ir šiandien aktualūs žmonių veiksmų ir emocijų kontūrai.

 

 

Užsienyje