Birželio 3-15 dienomis Varšuvoje vyksta Europos nacionalinių teatrų festivalis, kuriame Lietuvai atstovavo Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir jo spektaklis „Išvarymas" pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Festivalis vyko Lenkijos nacionalinio teatro - „Teatr narodowy" - scenoje, jame spektaklius rodė Vienos Burgtheater su Heinricho von Kleisto „Princu Homburgu", kurį pastatė viena garsiausių vokiečių režisierių Andrea Breth; Skokholmo Dramatenas, kuriame Matsas Ekas, geriau žinomas kaip choreografas, režisavo Augusto Strindbergo „Šmėklų sonatą"; ir Sankt Peterburgo Aleksandrinka su Valerijaus Fokino „Liturgija zero" pagal Dostojevskio prozą. Taip pat vyko susitikimai su spektaklių kūrėjais. Susitikimą su „Išvarymo" režisierium Oskaru Koršunovu ir dramaturgu Marium Ivaškevičium vedė „etatinis" Lietuvos teatro kritikas Lukaszas Drewniakas.
Pasak kultūros atašė Lenkijoje Rasos Rimickaitės, „spektakli sutiktas puikiai. Publika, tarp kurios buvo ir garsiausi lenkų aktoriai, režisieriai, kritikai, liko sužavėta. Spektaklį lydėjo entuziastingi atsiliepimai. „Išvarymas" pavadintas „tiesiog totaliu teatru", tokiu, „koks turi būti tikrasis teatras". Lenkijos nacionalinio teatro direktorius, neslėpdamas emocijų, sakė: „Pusę kolektyvo iš karto įdarbinčiau savo teatre." Apie daugelį aktorių lenkų teatro profesionalai kalbėjo susižavėjimo kupinais žodžiais, o apie Marių Repšį pareiškė, kad jeigu „reikėtų tokį vaidmenį suvaidinti Lenkijoje, ko gero, tokio aktoriaus tiesiog nebūtų".
Jaunoji kritika
Jaunas lenkų kritikas Adamas Domalewskis dar po 2012 m. rudenį vykusio festivalio „Sirenos" retoriškai klausė: „Man labai įdomu, kaip „Išvarymas" būtų priimtas Lenkijoje. Juk spektaklis pasakoja apie lietuviškas aktualijas, jis pastatytas su mintimi apie konkrečią problemą, vietą ir konkretų žiūrovą. Tačiau darbo ieškančių emigrantų tema yra universali, ji yra aktuali taip pat ir pastarųjų metų Lenkijoje. Todėl manau, kad „Išvarymas" galėtų sukelti entuziazmą taip pat ir pas mus."
Pirmasis plačiau apie šį spektaklį rašęs lenkų kritikas pabrėžė: „Istorija pritrenkia savo poetika, kurią netgi galima pavadinti magiškuoju realizmu. Matome herojų, kuris kaip Šviečiamosios epochos romanų ar filosofinių Voltaire´o, Denis´ o Diderot ar Jonathano Swifto pasakojimų herojai išgyvena gausybę pakilimų ir nuopuolių: nuo apsauginio darbo naktiniame klube iki nepadoriai turtingos moters meilės. O. Koršunovas jungia stilius ir temas, spektaklis kupinas tiesiog farsinių, humoro kupinų, bet taip pat ir labai lyriškų, pakilių scenų; spektaklyje pakako vietos ir tam, kad būtų parodytas ciniškas pinigų ištroškusiųjų materializmas, ir religinis emigrantais tapusiųjų sutrikimas. Pjesėje atšiauriai ir puikiai parodyta ir draugystės, kuri gali gelbėti net patekus į sunkiausią padėtį, jėga ir vertė. Taip pat pjesė rodo skausmingą, vis didėjantį atstumą tarp kasdieninio, įprasto herojų gyvenimo ir sacrum sferos, kurios herojai vis labiau ir labiau ilgisi. Ekonominė emigracija M. Ivaškevičiaus pjesėje ir O. Koršunovo režisuotame spektaklyje tampa dvasine žmogaus emigracija: scenoje matome, kad ir iš vieno, ir iš kito išvarymo grįžti atgal nėra lengva. Reikia pridurti, kad nuostabiam aktorių kolektyvui akompanuoja dar vienas taip pat nuostabus herojus - grupė „Happyendless". Fantastiška muzika, kurią grupė atlieka gyvai, išbaigia spektaklį."
Roko kartos balsas
Teatro kritikas Romanas Pawłowskis dienraštyje „Gazeta Wyborcza" recenziją pavadino „Britanija, tėvyne mano!" Emigracijos tema lenkams teatre nėra nauja, primena kritikas, - 2005 metais Pawelas Demirskis Gdansko teatre pastatė „From Poland with Love", bet tai ir buvo vienintelis toks pastatymas. Pristatęs Lietuvos emigracijos situaciją ir pjesės atsiradimą, Pawłowskis rašo: „Ivaškevičius nuostabiai parodo tapatybės ištirpimą kalboje: veikėjai kalba lietuvių ir anglų kalbų kratiniu, pridėdami dar rusiškų ir lenkiškų keiksmažodžių. Bet kokia kaina nori pabėgti nuo rytųeuropietiškos tapatybės, bet Londone vis patenka į tą Rytų Europos katilą su lenkais, ukrainiečiais ir rusais. Vienoje scenų britų chuliganas daužo lietuvių benamius parke, keikdamas juos „Fucking Polish idiots", - jam nėra skirtumo, visi svetimi, kurie plūsta į salas. „Tai Čingischano kova su Kristum", sako Benas Vandalui, gerdamas degtinę prie Temzės, ir ši metafora taikliai nusako Vidurio Europos tautų situaciją, kai gyvenama tarp azijietiškų Rytų ir krikščioniškų Vakarų, bet iš esmės nepriklausoma nei vienai civilizacijai". Kalbėdamas apie patį spektaklį kritikas labiau koncentruojasi į žanrą: „Lietuvių teatro vizionierius Oskaras Koršunovas (...) Ivaškevičiaus dramai atrado puikią formulę tarp teatro ir roko koncerto: į emigrantų istorijas yra įausti gyvai aktorių ir ansamblio atliekami 8-9 dešimtmečių britų roko hitai - nuo „Led Zeppelin" ir „Rolling Sone" iki „Pink Floyd" ir „Queen". Roko panaudojimas turi ir dramaturginę prasmę: popmuzikos kalba tampa kita veikėjų tapatybe, jos dėka jie išreiškia savo baimes ir troškimus. „Stairway to Heaven", „We Will Rock You", „Bohemian Rapsody" emigrantų kontekste randa naują prasmę. Ypač ironiškai skamba „We Are The Champions", atliekama pralaimėjusių emigrantų choro.
Jauni Vilniaus aktoriai vaidina taip, tarsi pasakotų savo istorijas. Nuostabi pagrindinių vaidmenų kūrėjų trijulė. (...) Ir nors inscenizacija vietomis savo pasakojimo pobūdžiu gali atrodyti anachronistiška, ji veikia ir jaudina". Priminęs, kad „Išvarymo" dublis bus pastatytas Rygoje, Pawłowskis apibendrina: „Laukiu lenkiškos versijos: galiausiai visi rytų europiečiai esame tam tikra prasme emigrantai, išvaryti iš senųjų tėvynių rojaus".
Teatralų emocijos
Teatro režisierius ir istorikas Jacekas Zembrzuskis (statęs ir Lietuvos rusų dramos teatre Gombrowicziaus „Sutuoktuves") savo tinklaraštyje rašė: „Net neabejodamas pasakysiu, kad teatre lietuviai - tai išskirtinė žmogaus ir menininko rūšis. Neturiu supratimo, kodėl: ar todėl, kad tai tokia maža šalis, ar todėl, kad mes žvelgiame į juos iš aukšto; tačiau kai palyginame lietuvius ir tai, ką ir kaip jie daro (jau trečią dešimtmetį) teatre, su tuo, ką teatre ir kaip darome mes, ir mūsų žvaigždės, tai tiesiog galva svaigsta iš pavydo. Lietuviai yra originalūs!
Tai, kad O. Koršunovas yra režisūros genijus, žinau nuo 1991 metų. Kartkartėmis žiūriu jo spektaklius, neseniai mačiau Paryžiuje. Šį kartą pamačiau, kaip jis drauge su Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais padarė tai, kas, mano nuomone, yra tiesiog Nacionalinio teatro tikrąją to žodžio prasme pavyzdys: jis atkreipė dėmesį į savo tėvynainius, jis mums papasakojo apie juos, žvelgdamas su ironija, net pajuokiamai, bet neprarasdamas jiems empatijos...
M. Ivaškevičiaus „Išvarymas" - nuostabus tekstas teatrui, nes rodo žmones, patekusius į ekstremalias situacijas, ir tai, kaip jie keičiasi. Taigi yra ką vaidinti...
Na ir lietuviai aktoriai. Jie demonstruoja tiesiog stulbinamus aktorinius sugebėjimus, o Monika Vaičiulytė, vaidinanti į Londoną emigruojančią svajotoją Eglę, kuriai miestas gerokai aplamdo kaulus, yra tiesiog p r i t r e n k i a n t i: viename spektaklyje ji atlieka visą moteriškų vaidmenų repertuarą.
O. Koršunovo genialumas remiasi tuo, kad jis tiesiog saujom semia iš jau žinomų konvencijų aruodo: eina nuo brutalizmo per miuziklą iki psichologinio teatro. Ir kuria iš viso to naują kokybę: nepaprastai energetinį, spalvingą ir juokingą, atrodytų, vulgarų, bet iš tikrųjų lyrišką bendruomenės, išmestos (išvarytos) į emigraciją ir atsidūrusius nepavydėtinoje situacijoje, vaizdą, kuriame atpažįstame save kaip veidrodyje.
Sekdamas pjesės tekstu, režisierius rodo, kad kultūrine prasme vis dar priklausome greičiau Čingischanui nei Kristui ir kad europinio pasaulio centre vis dar esame vargšai giminaičiai: o jeigu ką nors pasiekiame finansine prasme ir jeigu jau patenkame į kokią aukštesnę aplinką, tai atliekame joje šuns vaidmenį. Beje, tai yra tiesiog tobulas sumanymas: kaip atvykęs hipis tampa britiškąja mada sekančiu „ančių surinkėju" - suprantama, elito medžioklėse, taigi viskas, kaip sakoma, aišku...
Be viso to, mums pasakojama dar ir neišsipildžiusios meilės, vyriškos draugystės ir keršto istorija. Tikras kriminalas. Tik tiek, kad, skirtingai nei Krzysztofas Warlikowskis, Grzegorzas Jarzyna ar Krystianas Lupa, lietuvių režisierius yra tikras poetas, apdovanotas tiesiog puikiu humoro jausmu.
Atrodo, viskas aišku: daug kalbinės „mėsos", pankiški charakteriai, spektaklis rodo atstumtuosius ir pasipiktinusius. Tačiau, žmonės, kaip tai padaryta!... Skirtingai nei mūsiškių spektakliuose, lietuvių spektaklyje nerasime nė lašo ideologijos, jame nėra jokio visuomeninio pseudoužsiangažavimo ir jokių žarnų vertimo į paviršių. Yra teatras: jaudinantis artumas žmogui, netgi tokiam, kuris atsidūrė dugne. Ir be viso to, nepaprasti, neįtikėtini aktoriniai sugebėjimai, leidžiantys aktoriams tiesiog neatpažįstamai pasikeisti ir prieš mus tikrai kai ką išgyventi, sužinoti, atrasti ir suprasti. Ir visa tai padaryti rokenrolo ritmu, vaizdų sūkuryje ir taip kažkaip (lietuviškai?) paprastai, kad tiesiog stveria už širdies. Tai nuostabus, b e k o m p r o m i s i s teatras!"
Menų faktūros, lryto.lt inf.
Video: Vandalas kalba lenkiškai prieš pertrauką „Išvaryme“ gastrolių Varšuvoje metu -
https://www.dropbox.com/s/xw0l4yvwnary452/vand0611.avi
