 |
| Valentinas Masalskis - Karibaldis. „Įpročio jėga”. Gintauto Trimako nuotrauka |
Lenkų teatro žurnalas „Dialog“ (2007 Nr.1) paskelbė Monikos Muskałos straipsnį apie austrų dramaturgą Thomą Bernhardą. Lietuvoje šis vienas įdomiausių šių laikų dramaturgų statomas ne taip dažnai – lyginant su kitais kraštais: pastatyta „Įpročio jėga“ (rež. Valentinas Masalskis, LNDT), „Pietūs su Liudviku“ (rež. Alvydas Vizgirda, Kauno dramos teatras), vienąkart sceną išvydo „Minetti“ eskizas (rež. Sigitas Račkys, Naujosios dramos akcija), „Teatralas“ (rež. Sigutis Jačėnas, Teatro projektai), Valentinas Masalskis ir Šarūnas Puidokas ruošiasi „Senųjų meistrų“ inscenizacijai. Lietuvoje taip pat buvo parodytas Krystiano Lupos Krokuvos Senajame teatre statytas „Kalkverkas“. Tačiau daugelis bandymų jį inscenizuoti susiduria su problemiška dramaturgo kalba, o jo pjesės provokuoja stiprias kūrėjų treniruotes ir dar vis sunkiai „atsirakina“ taikant įprastus lietuvių teatrui metodus.
Pagaliau pats Bernhardas dažnai apibūdinamas tik keletu klišių – „Austrijos skandalistas“, „uždraustas tėvynėje“, „atsiribojęs nuo visuomenės“. Šis kur kas išsamesnis tyrinėjimas atskleidžia negirdėtas jo gyvenimo puses ir jo visaapimantį teatrališkumą. „Der Theatermacher“ (pažodžiui – „teatro darytojas“), atrodo, yra pats tinkamiausias rašytojo apibūdinimas.
Kiek patrumpintą straipsnį perspausdiname maloniai leidus „Dialogo“ redakcijai.
Bernhardas – mistifikacijos ir pokštai
Monika Muskała
Pirmoji Thomaso Bernhardo pjesė „Šventė Borisui“ pasirodė 1970 m. Jau tada jis buvo žinomas rašytojas, parašęs „Šaltį“, keleto svarbių literatūrinių premijų laureatas. Nepaisant to, kad kaip dramaturgas vėliau sulaukė didžiulės sėkmės, iki šiol labiausiai vertinamas kaip prozininkas, „Kalkverko“, „Ištrynimo“ ir kitų garsių romanų autorius, iš kurių tik keli išversti į lenkų kalbą. Jo dramaturginė kūryba literatūros žinovų vertinama kaip antraplanė. 2000 m. išleista ir plačiai komentuota filosofo Alfredo Pfabigano monografija „Thomas Bernhard. Ein österreichisches Weltexperiment“ („Thomas Bernhardas. Pasaulinio masto austriškas eksperimentas“) šios jo kūrybos dalies visiškai netyrinėja.
Tačiau Bernhardas buvo itin teatrališkas rašytojas. Įkvėpimo sėmėsi iš pozų, ritualų – nesvarbu, ar vykstančių miesčioniškų salonų, ar kunigaikščių pilių, ar kaimo ūkių fone. Prozoje ir dramos kūriniuose inscenizavo aristokratų laidotuves, popremjerines vakarienes, gimtadienio priėmimus, medžioklę: lyg veidrodyje su pasimėgavimu atspindėjo visokį dirbtinumą. Teatrališka jo kalba – ritminga, muzikali, teatrališkas jo hiperbolės menas. Jo dramos daugiausia remiasi monologais, tačiau ir aistringos tirados, sakomos jo romanų herojų, tampa puikia aktorine medžiaga. Aistringai Bernhardas inscenizavo ir save patį: prisistatymo formomis (garsūs filmuoti interviu), viešais pasirodymais, atvirais laiškais, pagaliau tuo, kas asocijuojasi su jo privatumu, tačiau iš esmės tuo nėra...
Gyvenimo scenoje
 |
| Thomas Bernhardas. Stadto Traunsteino nuotrauka, www.rosenheimer-nachrichten.de |
Kaip galėjo atsitikti, kad iš pažiūros toks sunkus rašytojas – priešinęsis konvencijoms, avangardistinis – sulaukė tokio populiarumo? Įsitikinęs, kad jo kūryba plačiajai publikai liks neprieinama, nesuprantama, sugebėjo pasiekti, kad apie jį kalbėjo taksi vairuotojai ir kirpėjai, apie jį buvo diskutuojama parlamente ir vyriausybėje, o į redakcijas siunčiami laiškai apie jį – daugiausia nuo įsiaudrinusių patriotų, kaltinančių jį gimtojo lizdo teršimu – buvo paskelbti atskiru leidiniu. Tvirtinti, kad šis populiarumas pasiektas paties išprovokuotų skandalų pagalba, būtų pernelyg paprasta.
„Bernhardas turėjo daugybę kaukių, tuo pat metu jis buvo talentingas savo kūrybos suvokimo manipuliatorius“, – rašė apie jį Pfabiganas. Apie tai, kaip sąmoningai Bernhardas kūrė savo įvaizdį, kaip su jam būdingu dramaturgijos jausmu sugebėjo paveikti savo kūrybos refleksiją, byloja kad ir toks faktas: septintojo dešimtmečio pradžioje parašytą romaną „Ištrynimas“ laikė stalčiuje keletą metų, kad atrodytų, jog tai paskutinis jo kūrinys. Žinodamas apie savo – bent jau apimtimi didžiausio kūrinio, savo opus magnum, kuriame atsiskaito su Austrija, reikšmę, sąmoningai norėjo suteikti jam „paskutiniojo žodžio“, kreipimosi, testamento svorį, netgi numatydamas, kad seife užrakintas rankraštis pasirodys tik po jo mirties. („Ištrynimas“ su įvairių grafinių priemonių – didelių raidžių, plačių paraščių – pagalba leidyklos ir buvo išleistas kaip opus magnum – pirmasis romano leidimas turėjo per šešis šimtus puslapių).
Pokštauti su savo įvaizdžiu jį išprovokuodavo net eilutė „profesija“, kurią reikia užpildyti valstybiniuose dokumentuose. Vienoje iš namo pirkimo sutarčių įrašė: „žemdirbys ir šiuolaikinis klasikas“. Juo labiau kiekvienas viešas pasirodymas, kiekvienas pasisakymas ir interviu buvo sąmoningos autoinscenizacijos, mitologizacijos ir mistifikacijos elementas. Per visą dešimtmetį jam sekėsi vedžioti žurnalistus ir germanistus už nosies. Buvo sukurtas Bernhardo, kaip nepasiekiamo rašytojo, su kuriuo nepaprastai sunku kalbėtis, įvaizdis. Apie mėginimus prisiartinti prie jo Olsdorfo sodybos, primenančios tvirtovę, buvo kuriami filmai ir reportažai. Žurnalistai prie įvažiavimo vartų įsirengdavo stovyklas, medžiodami Bernhardą tarsi popžvaigždę, o jis pravažiodavo pro juos juodu mersedesu su užtemdytais stiklais, kad po keleto dienų įsileistų pačius ištvermingiausius, tačiau ir tuos jau palūžusius, ir šnekučiuotųsi su jais lyg niekur nieko. Žinomas žurnalistas André Mülleris, rašydamas apie savo pirmąjį susitikimą su Bernhardu, didesnę teksto dalį paskyrė perpasakoti, kokių įvairiausių gudrybių ir pastangų jam teko imtis, kad galėtų patekti pro garsiuosius vartus ir jam būtų suteikta garbė gauti audienciją. Po nesėkmingų pastangų įtikinti rašytoją, kurių ėmėsi leidykla, Vienos rašytojų sąjunga ir netgi Olsdorfo bendruomenės taryba, Mülleris, patartas Peterio Turrini, susidraugavo su Bernhardo bičiule baroniene, kuri galiausiai, rizikuodama užsitraukti rašytojo pyktį, nusprendė tarpininkauti organizuojant susitikimą. Nepatenkintas Bernhardas įsileido Müllerį, tačiau daugiausia kalbėjosi su baroniene apie jos vaikaičius, demonstratyviai nekreipdamas dėmesio į garsų žurnalistą, kuris visa tai vėliau labai vaizdingai aprašė, nepraleisdamas net tokių smulkmenų, kaip rašytojo batas, kuris vis nukrisdavo jam supant koją. Beje, po kurio laiko Bernhardas pripažino, kad Mülleris, aprašinėdamas jo supamą koją, užčiuopė visą jo melancholiją...
Nepasiekiamo olimpiečio įvaizdžiui, kurį didesne dalimi sukūrė pats Bernhardas, prieštarauja daugybė pokalbių, kuriuose jis dalyvavo, filmų, kuriuose filmavosi, ir nuotraukų, kurioms pozavo. Tai nepanašu į archyvą žmogaus, vengusio populiarumo, žiniasklaidos. Dar labiau glumina faktas, kad Bernhardas – nepaisant visų jo paties sukurtų apgaulių – nors ir buvo gerai matoma asmenybė, šiandien apie jo asmeninį gyvenimą žinome labai mažai. Metaforiški tropai su homoseksualizmo potekste iš romano „Holzfällen“ (Proskyna) gali skatinti kai kurias nuojautas, tačiau nieko daugiau. Bernhardo biografija praktiškai neįmanoma, nes rašytojas ją taip meistriškai įslaptino prasimanymais, kad šiandien sunku pasakyti, kas buvo tiesa, kas – fikcija.
Bernhardas, kurį pažįstame, buvo pats save sukūręs literatūrinis, dar tiksliau – teatro personažas. Netgi pačią artimiausią savo aplinką kūrė taip, lyg tai būtų scenos dekoracija, o ne asmeninė refugium. Jo kaimo sodybų interjerai – jų turėjo keletą – restauruoti jam pačiam prižiūrint, išsaugant autentiškus bruožus ir įrengti išimtinai asketiškai, primena jo romanų aplinką: niūrūs, šalti pilies griuvėsiai, bokštai, atsiskyrėlio celės... Taip turėjo gyventi „Kalkverko“ Konradas, – galvojame, žvelgdami į tuos interjerus... Spartietiški baldai – stalai, kėdės, minkštakėdės – staliaus padaryti pagal Bernhardo projektus, masyvūs, nepatogūs, veikiau primenantys kankinimo įrankius, nei funkcionalius namų rakandus. Bet iš kitur žinoma, kad šių baldų Bernhardas niekad nenaudojo.
Bernhardo teatre netgi kostiumas buvo autoinscenizacijos elementas. Vadintas „konservatyviu anarchistu“, rašytojas, kaip žinoma, šioje srityje pasižymėjo gana tradiciniu skoniu, lankėsi brangiose parduotuvėse, vertino brangius priedus, Anglijoje užsakinėjo batus pagal tikslius savo kojos išmatavimus. O eidamas į savo kaimišką ūkį, užsivoždavo žalią kepurę ir užsimaudavo trumpas odines kelnes su petnešomis, kokias per šventes dėvi Austrijos valstiečiai. Odinės kelnės, arba „Lederhose“ – vokiškai yra provincinio mentaliteto su ksenofobijos ir nacionalizmo priemaišomis sinonimas. Nė vienas save gerbiantis intelektualas viešai nepasirodytų su odinėmis kelnėmis su petnešomis, tuo metu Bernhardas, pats savo kūryboje smerkęs tą mentalitetą, visą Austriją vertinęs kaip provinciją, leido sau šitaip ekstravagantiškai rengtis.
Paskutiniu autoinscenizacijos veiksmu buvo garsusis testamentas, kuriame Bernhardas uždraudė statyti ir leisti savo kūrinius Austrijoje. Galėjo būti tikras, kad ši „paskutinė valia“ bus suprasta kaip Austrijai skeltas antausis ir neleis net po mirties jo pripažinti oficialiajai Austrijai – politikams, valstybės pareigūnams, kultūros valdininkams, kurie jam gyvam esant siuntė jį pas psichiatrą. Taip ir atsitiko. Vietoj užuojautos, kurią paprastai sukelia mirtis, kilo diskusija, kiek tai garbinga, kiek užgaulu, kiek teisinga, kiek argumentuota – diskusija, kurią Bernhardas tarytum režisavo iš kapo.
Tačiau po devynerių metų paveldėtojai pasiekė, kad šio testamento teiginiai būtų atšaukti, sakydami, kad jį derėtų vertinti kaip literatūros kūrinį, o ne kaip teisinį dokumentą. Kai 1997 m. tuometinis kancleris Wiktoras Klima pasakė, kad „Thomas Bernhardas be abejonės yra viena iškiliausių XX a. antros pusės literatūros asmenybių“, šis teiginys sulaukė vienareikšmiško komentaro: „Dabar Bernhardas tikrai mirė, nes tik miręs jis galėjo tapti geruoju, mūsų Bernhardu“.
Kiti paveikslai
Į klausimą, kas buvo ir koks buvo iš tikrųjų, praėjus šešiolikai metų po rašytojo mirties niekam nepavyko įtikinamai atsakyti. Ar buvo paniurėlis, liguistumo, mirties ir irimo dainius, ar neprilygstamas komediantas, galintis pralinksminti iki ašarų, ar kaimo rašytojas, o gal miesto bastūnas, atsiskyrėlis ar kavinių plepys, nuolatinis kandidatas į savižudžius ar blaivus pomėgio žmogus, tautos sąmonė ar įprastinis rėksnys ir provokatorius? Kas buvo tikra, o kas – suvaidinta, siekiant patenkinti žiniasklaidos poreikius, stengiantis išlikti pasislėpus už daugelio nepermatomų kaukių?
 |
| Bernhardo namas Obernatalyje. Nuotrauka iš www.thomasbernhard.at |
Nuo pat rašytojo mirties 1989 m. Austrijoje populiarūs Bernhardo bičiulių ir pažįstamų – tikrų ir apsišaukėlių – prisiminimai. Kiekvienas, kas jį asmeniškai pažinojo ar tik buvo sutikęs prabėgom, prekiauja savo pasakojimais ir nuomonėmis apie jį, kokios banalios jos bebūtų. Tarp kitų pasirodė ir prekiautojo nekilnojamuoju turtu Karlo Hennetmairo, su kuriuo Berhardas kurį laiką bendravo, prisiminimai. Būtent jis ieškojo jam namų Aukštutinėje Austrijoje, kol nesusipyko ir jie išsiskyrė (bet Bernhardas jį aprašė gan teigiamai viename iš savo romanų). Keletą savaičių Austrijoje diskutuota dėl tariamai tikro dokumento („Notaro antspauduotas 1972 m. dienoraštis“) autentiškumo. Tarp priartinančių asmeninį Bernhardo gyvenimą leidinių yra ir fotografijų albumas „Thomas Bernhards Häuser“ („Thomo Bernhardo namai“), kuriame dokumentuotos vietos, kur rašytojas gyveno. Greta pirštinių, diržų ir batų, tvarkingai išdėliotų komodose, nuotraukų čia pateikiamos ir sumos, už kurias rašytojas tą nekilnojamąjį turtą įsigijo, taip pat kreditų ir paskolų dydžiai. Knyga „Der Mittagesser“ („Pietautojas“) atskleidžia kulinarinį jo gyvenimo ir kūrybos aspektą. Šalia kulinarinių eilučių jo pjesėse ir prozos kūriniuose čia atrasime adresus vietų, kuriose lankydavosi, taip pat receptus valgių, kuriuos valgė arba apie kuriuos kalbėjo jo herojai. Iš tikrųjų kurioziškas atrodo nedidelis leidinukas „Mein Nachbar Thomas Bernhard“ („Mano kaimynas Thomas Bernhardtas“), išleistas valstiečio Hanso Maxwaldo, šalia kurio dvidešimt ketverius metus gyveno rašytojas, jo paties lėšomis. Jis ilgus metus maitino stovyklaujančius prie Bernhardo sodybos vartų žurnalistus. Savo knygelėje jis nemėgina įsigauti į privilegijuotųjų rašytojo bičiulių ratą. Atvirkščiai – trokšta išaiškinti vieną apmaudų nesusipratimą. Kurį laiką kaimynas puoselėjo sumanymą netoli nuo Bernhardo sodybos pastatyti kiaulidę – tai Benrhardas įkvėptai įmažino „Teatrale“. Rašytojas ryžtingai tam priešinosi, galiausiai sutiko užmokėti ūkininkui 100 000 šilingų, kad padengtų papildomas kiaulidės perkėlimo į atokesnę vietą išlaidas. Pagaliau šias išlaidas Bernhardas užkrovė ant savo leidėjo pečių, kuriam, besąlygiškai atsidavusiam, išrašė 200 000 šilingų sąskaitą. Šio apsiskaičiavimo buvęs kaimynas iki šiol negali atleisti.
Šios klestinčios prisiminimų ir sąskaitų suvedinėjimo literatūros fone stebėtinai ir gėdingai atrodo tas faktas, kad iki šiol nepasirodė nė viena išsami rašytojo biografija. Tai, ką šiandien žinome apie Benrhardą, dažniausiai yra papasakota jo paties.
Autobiografinė fikcija
Kai XX a. aštuntajame dešimtmetyje pasirodė romanai „Šaltis“, „Vaikas“, Rūsys“, „Atodūsis“, „Priežastis“, turintys vieną bendrą pavadinimą – „Autobiografija“, visa tai buvo įvertinta kaip stulbinamai nuoširdus autoportretas, betarpiška išpažintis, objektyvi tiesa, neatsižvelgiant į literatūrinę kūrybą ir sutapatinant pasakotoją, kalbantį pirmuoju asmeniu, su autoriumi. Įžvelgianti „Autobiografijoje“ esminius rašytojo gyvenimo bruožus, tarp kitų ir faktą, kad jis buvo nesantuokinis vaikas, bei tai, kad nemažai laiko praleido internatuose ir tuberkuliozės sanatorijose, interpretatoriai nuėjo rašytojo nurodytu keliu. Daugelį metų visa jo kūryba buvo aiškinama psichoanalitinių teorijų požiūriu – remiantis Edipo kompleksu, nenorėto, atstumto vaiko trauma, kurie apjuodino motiną (be to – kaip ir tėvas, kuris jį atstūmė – jis nuolat sulaukdavo jos neapykantos), arba remiantis visuomenės atstumto, mirtinai sergančio, izoliuoto žmogaus kompleksais. Daugelį metų šiuo raktu buvo rakinamas visas rašytinis Bernhardo palikimas – tai suformavo tam tikrus stereotipus, kurie gyvi iki šiol. Paprasčiau tariant, atsakymo į klausimą, kodėl Bernhardo herojai taškosi nuodais, neapykanta, kodėl savo nesibaigiančiose tiradose įžeidinėja valstybę, bažnyčią ir teršia kitus šventus dalykus, ieškota tame skriaudos jausme, kurį rašytojas patyrė vaikystėje.
Veikiausiai todėl daugelį metų nebuvo kreipiama dėmesio ir tinkamai nevertinama jo kūrinių humoristinės, satyrinės savybės. O juk romanuose „Betonas“ arba „Proskyna“ neapykanta ir įniršis tokie karikatūriški, skatina tokius absurdiškus ir paranoiškus veikėjų teiginius, kad skaitydamas leipsti juokais.
Kaip atskleidė kruopštūs prancūzo profesoriaus Louis Huguet tyrinėjimai, be to, jog egzistuoja esmingos Bernhardo biografijos ir jo literatūrinės „Autobiografijos“ paralelės, daugelis tariamų prisiminimų, įtrauktų į „Autobiografiją“, faktais nėra patvirtinti. Deja, Huguet „Chronologija“ nėra išsami ir baigiasi septintuoju dešimtmečiu.
Naujausios literatūrinės studijos atmeta psichoanalitinį Bernhardo kūrybos interpretacijos metodą. Pavyzdžiui, pabaisiškame „kastruojančios motinos“ iš „Ištrynimo“ vaizdinyje literatūrologai labiau linkę įžvelgti sąmoningai rašytojo sukurtą situaciją, o ne eilinį Edipo komplekso įrodymą. „Kad ką nors išsiaiškintume, turime hiperbolizuoti, nes tik hiperbolė yra įtaigi“, – rašo Bernhardas „Ištrynime“. Savo užrašuose, pavadintuose antiautobiografija, romano herojus Francas Jozefas Murau vienašališkai lipdo motinos paveikslą, pašalindamas visa, kas jam tame paveiksle nepatinka, nes tik tokia motina, pikta ir sugedusi, leidžia save „ištrinti“ ir suteikia galimybę herojui įtvirtinti savo vyrišką tapatybę. Demoniškas motinos paveikslas pateisina poreikį nupjauti bambagyslę, jungiančią herojų su savo vaikyste, su Volfsego pilimi. Po kurio laiko tyrinėtojai įvertino Bernhardo dviveidiškumą – karikatūriškame ir neapykantos persunktame motinos įvaizdyje, sukurtame Murau, įžvelgiami bruožai, kuriais siekiama išjuokti kultūrines „vyriškumo kaukes“.
B.d.
Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius
