Dėl koronaviruso pandemijos, lėmusios jau antrą griežtą karantiną, kultūros įstaigos vėl buvo priverstos užsidaryti. Tiesa, pastarojo karantino metu daugelis jų rado būdų persikelti į virtualias galerijas ir transliacijas internetu, nors netyla diskusijos ir svarstymai apie tai, ar apskritai ir kiek virtuali erdvė gali atstoti realiąją, fizinę, patyriminę.
Lietuvoje tiek pirmojo, tiek antrojo karantino metu bažnyčių (ne)uždarymo klausimas kėlė ir tebekelia gana audringas visuomenės diskusijas - ar maldos namams turėtų būti taikomos išimtys? Pasigirdo ir drąsesnių pareiškimų - kad meno, kultūros sklaidos vietos žmonių dvasinei ir psichinei sveikatai yra galbūt svarbesnės už pamaldas bažnyčioje. Vieno visuotinai priimtino atsakymo į šį klausimą, regis, nėra, ir kiekviena valstybė sprendžia individualiai, ar griežtų suvaržymų metu leisti vykti pamaldoms gyvai.
Štai, pavyzdžiui, Prancūzijos sostinėje Paryžiuje - legendiniame mieste, kur, rodos, ant kiekvieno kampo veikusios pramogų ir meno įstaigos karantino metu turėjo būti uždarytos, šaliai kiek atlaisvinus ribojimus, buvo leista veikti maldos namams. Muziejai, teatrai, galerijos, kabareto klubai - tai, kas kuria išskirtinę paryžietiškąją dvasią, meninę, o kartu ir finansinę vertę - visa liko užvertomis durimis. Ar kaip viena būtinųjų veikti „įstaigų“ - bažnyčia - kaip nors ar kuo nors gali atstoti tai, ko šiuo metu yra netekusi didžioji dalis pasaulio - gyvąjį meną, kultūrą?
Kaip pastebi Paryžiuje gyvenanti kultūros ir meno apžvalgininkė, sociologė Laura Cappele, romėniškosios katalikiškos pamaldos ir sceninis pasirodymas savo pamatine esme ne taip jau ir skiriasi: abi veiklos vyksta dalyvaujant grupei profesionalų arba profesionaliai trupei, kurie adresuoja savo veiklą prieš juos sėdintiems (šiuo metu dar ir besilaikantiems saugaus atstumo) žiūrovams. Sąsajų yra ir daugiau: ritualinė vyksmo prigimtis, draminis plėtojimas, monologai, dialogai, kulminacija, net tam tikros taisyklės žiūrovams (kurie ne tik bažnyčioje, bet vis dažniau ir šiuolaikiniuose teatro pastatymuose kartu yra ir vyksmo dalyviai).
Prancūzijoje teatro ir religijos keliai susikerta jau daugelį amžių. Seniau šalis net buvo vadinama „vyriausiąja Bažnyčios dukra“ dėl to, kad katalikybę anksti paskelbė oficialia šalies religija, taip pat tikriausiai įtakos turėjo ir religinės ar su jomis glaudžiai susijusios temos prancūzų dramaturgų kūryboje: pavyzdžiui, XVII a. tragedijų autorius Jeanas Racine ´ as, vedinas griežtų savo įsitikinimų, parašė dvi pjeses remdamasis Senuoju Testamentu; XX a. pradžioje dramaturgas Paulas Claudelis buvo krikščioniškojo teatro atgimimo vėliavnešys ir kt.
Vis dėlto dabar ne tik Prancūzijoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių bažnyčia ir teatras veikia „skirtingose visatose“. Tačiau yra ir išimčių: pavyzdžiui, Avinjono festivalio direktorius Olivier Py yra aistringas katalikas, provokuojančiais būdais dažnai grįžtantis prie religinių temų.
Norėdama atlikti savotišką tyrimą ir pasižvalgyti po vienintelės, be būtinųjų prekių parduotuvių ir paslaugų centrų bei mokyklų veikiančios ir lankytojus priimančios institucijos „padalinius“ - bažnyčias, Laura Cappele (netikinčioji ir vos keletą kartų gyvenime dalyvavusi religinėse apeigose) apsilankė trijose Paryžiaus bažnyčiose: Prancūzijos sostinėje esančioje antroje pagal dydį - Šv. Sulpicijaus bažnyčioje, taip pat Šv. Roko bei Šajo Šv. Petro bažnyčiose. Anot kultūros ir meno apžvalgininkės, jose pamaldų įvairovė kone tokia pat, kaip ir režisūros stilių teatre. Kai kurios mišios - trumpos ir jaukios; kitos - antai vykusios Šv. Sulpicijaus bažnyčioje - jaudinančios savo paprastumu.
Pakeliui į pastarąją šventovę, septintos valandos ryto mišias, esą apima jausmas, lyg išties būtum išsiruošęs į rytinius eksperimentinius Avinjono festivalio spektaklius. Kadangi „tyrimas“ buvo atliekamas antroje gruodžio mėnesio pusėje, apsilankymai mišiose sutapo su advento laikotarpiu. Be abejo, tai darė įtaką tam tikram pamaldų keliamam įspūdžiui. Pavyzdžiui, Šv. Sulpicijaus bažnyčioje stebino ir žavėjo šimtai žvakių, išdėstytų pakeliui į Mergelės Marijos koplyčią, kur ir vyko mišios. Žvakėmis buvo išpuošta ir pati koplyčia, o virš susirinkusiųjų kabėjo šviečiančios raudonos lempos. Taip apšviesta, elegantiška skulptoriaus Jeano-Baptiste ´ o Pigalle ´ o sukurta marmurinė Marijos statula, iš viršaus žvelgianti į altorių, visų mišių metu išliko paslaptingoje, teatrališkoje prietemoje. Jaunas kunigas Raphaëlis Cournault netgi įpynė šviesų temą į savo skelbiamą pamokslą, o keldamas į viršų duoną ir taurę vyno darė dramatiškas pauzes. Kaip pastebi Capelle, tokia visuma, apimanti ir tylų apmąstymą, bendrumo jausmą, kone baugiai panašėjo į tai, ką jaučiame sėdėdami žiūrovų salėje spektaklio metu. Po mišių pakalbintas kunigas Cournault teigė, kad Šv. Sulpicijaus bažnyčios tarnautojai bendromis pastangomis stengėsi sukurti ceremonijos atmosferą pasitelkdami muziką ir šviesas. Maža to, kunigas atskleidė, kad planuojamiems bažnyčios atnaujinimo darbams sutarta ir jau netrukus bus bendradarbiaujama su šviesų dailininkais, siekiant labiau atliepti pamaldų atmosferą. Tačiau pridūrė: „Menas turi tarnauti liturgijai. Mūsų tikslas nėra „kurti teatrą“, nes mes perduodame Kito žodį.“
Nors pamaldos įvairiose bažnyčiose skiriasi, Cappele ´ s manymu, netikintiesiems ir nesilankantiems maldos namuose kone visos homilijos vis dėlto yra nykios. „Tyrimo“ autorė pastebėjo: nors katalikų kunigai yra oratoriai, bene visi atrodė susilaiką nuo galimybės pasitelkti šiek tiek vaidybos, kad išraiškingiau ir paveikiau perteiktų savo skelbiamą žinią. Katalikų charizmatų judėjimas, praktikuojantis išraiškingesnį, demonstratyvesnį, paveikesnį pamaldų vedimą, kaip ir dalyvavimą jose, Cappele ´ s teigimu, jau ne vieną dešimtmetį siekė įlieti daugiau aistros ir paveikumo į pamaldų procesą, tačiau vos keletas bažnyčių Prancūzijoje pasitelkia tokią teatrišką paskatą.
Visose aplankytose bažnyčiose skambėjusi muzika „tyrimo“ autorei buvo lyg kompensacija. Nors giedama ne visose mišiose, kai kurios bažnyčios turi savo chorus ir vargonininkus. Svarbu ir tai, kad Prancūzijoje bažnyčios yra valstybės nuosavybė, tad jų instrumentai gerai prižiūrimi iš viešųjų fondų lėšų ir dažnai naudojami ne tik pamaldoms, bet ir koncertams, vykstantiems po jų. Pavyzdžiui, Šv. Sulpicijaus bažnyčioje, besididžiuojančioje nuostabiais vargonais, sekmadieniais po vienuoliktos valandos mišių vyksta pusvalandžio trukmės koncertai.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog bent Paryžiuje muzikantai įprastai turi reikšmingą sprendimo teisę parenkant ar komponuojant muziką pamaldoms. Kai kurie vargonininkai net platesnėje, ne vien tikinčiųjų bendruomenėje garsėja savo improvizaciniais gebėjimais. Vienas jų - Samuelis Liégeonas, dirbantis Šajo Šv. Petro bažnyčioje - mažai žinomoje įspūdingų bizantiškų detalių turtingoje bažnytėlėje, atstatytoje 1930 m., vieną sekmadienių improvizuotai akomponavo Komunijai. Tų pačių mišių metu buvo galima pasiklausyti ir grigališkosios giesmės, giedamos be akompanimento - ją atliko šios bažnyčios chormeisteris Pascalis Bézard ´ as; anot Cappele ´ s, tai buvo įstabaus grožio pasirodymas be pretenzijų „pasirodyti“.
Šiais laikais daugelis bažnyčių laisviau traktuoja giedamąsias mišių dalis. Anot Šv. Sulpicijaus bažnyčios giedotojos, įkūrusios naująjį šių maldos namų chorą, liturginė muzika pastaraisiais metais išgyvena gana ryškius pokyčius, iš dalies siekiant atliepti jaunesnių tikinčiųjų pasaulėjautą. Vis dėlto taip daroma toli gražu ne visose Paryžiaus bažnyčiose. Pavyzdžiui, Šv. Roko bažnyčioje, garsėjančioje kaip „menininkų bažnyčia“, kiekvieną sekmadienį vyksta Tridento Mišios - tradicinės lotyniškosios mišios, kurios, kaip pastebėjo tyrimo autorė, nėra labai „draugiškos žiūrovams“: didžioji šių mišių dalis vyksta kunigams žvelgiant į altorių ir atsukus nugarą susirinkusiesiems. Vis dėlto ir toks vyksmas sulaukia savų gerbėjų - tiesą sakant, pastebi Cappele, tokią susirinkusiųjų minią, kaip šioje bažnyčioje per sekmadienines mišias, ji matė pirmą kartą nuo pat pandemijos pradžios, - ten buvo mažiausiai 400 žmonių. Lyg to būtų maža, šių mišių metu kilo abejonių, ar laikomasi socialinio atstumo; taip pat nebuvo reikalaujama dėvėti kaukes bažnyčios viduje. Patys kunigai ir jų padėjėjai bei choro nariai nebuvo prisidengę veidų kaukėmis - vienintelis, dėvėjęs plastikinį skydelį, buvo dvasininkas, dalijęs Komuniją.
Apibendrindama, Laura Cappele apgailestauja ir konstatuoja, kad būtinųjų apsaugos priemonių ir saugaus atstumo nepaisymas Šv. Roko bažnyčioje buvęs ryškiu ir kartu apmaudžiu kontrastu tarp to, kokias priemones privalėjo užtikrinti teatrai, rengdami pasirodymus birželio-lapkričio mėnesiais, kai jie galėjo veikti laikotarpyje tarp pavasarinio ir pastarojo karantino. Vis dėlto teatrams tebedraudžiama atverti duris ir scenas. Tiesa, meilė ir pasišventimas, susikaupimas, kuriuos „tyrimo“ autorė įžvelgė maldininkuose, atliepė jos jausmus teatrui - juk teatre, žiūrėdamas spektaklį, susikoncentravęs ir pasinėręs į jį, taip pat jautiesi teatrą mylintis, jam atsidavęs žmogus.
Kaip bebūtų, visuomenės atstovai - tikintieji, meno kūrėjai, žiūrovai - ir protestais reikalauja, ir taikiai bei argumentuotai prašo, kad šou tęstųsi. Ir šou tęsiasi - kur tik gali ar kur jam leidžiama.
Pagal užsienio spaudą parengė Diana Gancevskaitė
