NO99 „Trečiadienis" ir Alvio Hermanio „Oneginas. Komentarai"
Ne paslaptis, kad „Baltijos šalių teatrų festivalis" toli gražu nepriklauso svarbiausių festivalių divizionui. Kad ir kurioje iš trijų Baltijos valstybių vyktų, jis susiduria su didesnėmis ar mažesnėmis organizacinėmis problemomis, per menku publikos susidomėjimu ir - tai labiausiai krenta į akis - neaiškiais spektaklių atrankos kriterijais. Nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pernykštį Kaune vykusį renginį daugelis nuolatinių dalyvių minėjo geru žodžiu.
Šiemet spalio 10-20 d. „Baltijos šalių teatrų festivalis" vyko Rygoje. Į konkursinę programą buvo įtraukta po du spektaklius iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos, tačiau ją papildė nedidelė latvių teatro „Off" programa, be to, prieš festivalį jo svečiai dar turėjo galimybę išvysti latvių teatro show case (į kurį buvo įtraukti ir spektakliai vaikams). „Desertui" (deja, pavirtusiam „degutu") buvo pakviestas teatro-festivalio „Baltijskij dom" prodiusuotas Luko Percevalio „Makbetas", vadinamas jo „rusiškuoju debiutu". Taigi programa gana turtinga, nors dėl to ir ištįsusi laike.
Ir pernai, pamenu, visi gūžčiojo pečiais, paklausti, kas ir kodėl nusprendė, kad būtent vieni, o ne kiti spektakliai verti būti parodyti festivalyje. „Geležinis" tik vienas argumentas - tai turi būti kūriniai pagal nacionalinę dramaturgiją. Laimė, kad ši sąvoka suprantama plačiai, ne vien kaip literatūrinis tekstas, bet ir kaip kūrybos procese gimusi dramaturgija. Būtent dėl šio festivalio organizatorių „laisvamaniškumo" turėjome progą išvysti geriausius programos spektaklius - garsiojo estų teatro „NO99" „Trečiadienis" ir Alvio Hermanio „Oneginas. Komentarai", pastatytą Naujajame Rygos teatre. Beje, prie jų nesikuklinant galima priskirti ir mūsiškę operą „Geros dienos!", daug kam tapusią festivalio favorite (Lietuvai taip pat atstovavo Rolando Kazlo „Ne pagal šio pasaulio madą"). Būtent šie trys spektakliai po lygiai išsidalijo visus šešis prizus (o jų formuluotės „už ką" akivaizdžiai buvo pritaikytos prie konkrečių spektaklių).
Linksmai liūdna kasdiena
Teatras NO99 Estijoje vis dar neužleidžia alternatyviojo, eksperimentinio teatro lyderio pozicijos, nors jis tikrai nėra vienintelis. Festivalyje pristatyto „Trečiadienis" (NO54) režisierius, dar nė trisdešimties neturintis Lauris Lagle jau ne pirmą kartą bendradarbiauja su NO99. Įdėmiai naujosios estų teatro vilties kūrybinę karjerą sekantys kritikai teigia, kad labiausiai jį domina kasdienybė, įvairios jos pusės - nuo trivialumo iki fatališkumo. Dažnai jo spektakliuose vaizduojama šiuolaikinio gyvenimo rutina ir jos poveikis žmogui. Toks ir pernai sukurtas „Trečiadienis", iš lėto įtraukiantis į „paprastos moters" „paprastą trečiadienį".
Baltame ryškiai apšviestame paviljone keturios kasdieniškomis striukėmis ir paltais vilkinčios, rankinėmis ir pirkinių krepšiais nešinos aktorės (Eva Klemets, Inga Salurand, Kaie Mihkelson ir Mari Abel), tarsi ką tik iš metro išėjusios vos ne bėgte ima sukti ratus aplink scenos aikštelę. Vieną, dvi, tris, penkias minutes. Estų kolegos minėjo, kad per premjerą ši scena truko visas 20 minučių... Nors žingsniuoja kone susiglaudusios, viena kitos tarytum nepastebi. Atrodytų, kažkur skuba. Kaip netrukus paaiškėja - į savo nuobodžius ir nykius gyvenimus. Viena grįžusi namo elektrinėmis žnyplėmis suka garbanas, kita geria kavą ir krausto knygas, vėliau skalbia (rankomis ir kojomis), trečia žiūri televizorių, o ketvirtoji verda obuolių kompotą. Netrukus šie kasdieniai veiksmai dėl aktorių laikomų mažyčių mikrofonų pavirsta tikra kasdienybės fuga. Ji tęsiasi gana ilgai, kol pagaliau ateina metas aktorėms prabilti. Jų tekstai tyčia „be ryšio", nors iš pradžių ir atrodo, kad veikėjos ketina išpažinti savo nelaimingą gyvenimą. Įsimintiniausias monologas (nes graudus ir juokingas tuo pat metu) - nuo vaistų priklausomos moters, kuri gal ketvirtį valandos vis traukdama iš maišelių, krepšių ir galiausiai - lagamino tablečių dėžutes ir buteliukus, aiškina, kokiai gyvenimo situacijai jie skirti. Paskui jos prisigeria, apsikeičia savo „kambariais" ir kai, atrodo, viskas prasidės iš naujo, į sceną įeina JIS. Nei daugiau, nei mažiau - Keanu Reevesas. Po egzaltuoto blondinės monologo visos keturios moterys kartu su bedvasiu ir bekrauju Reeveso manekenu (įtartinai panašiu į Conchitą Wurst) susėda viduryje scenos, užsidega lauželį ir mėgaujasi išsipildymu. Dar maždaug dešimt minučių.
Nors aktorės spektaklio pabaigoje palaimingai šypsosi, man pats spektaklis, nepaisant daugybės smagių ir komiškų detalių, per kraštus besiveržiančios ironijos bei vietomis smagios pramoginės formos, pasirodė persisunkęs beviltiškumu. Galėtų vadintis „Liūdnas gyvenimas" - kaip replika Hermanio „Ilgam gyvenimui". Kai po panašių spektaklių apima noras paburbėti, neva iš teatro norėčiau tikėtis šio to daugiau nei „smagaus įvykio", visada sau primenu guodžiančius Lehmanno žodžius, kuriais jis atsako į sau pačiam užduotą klausimą, kodėl vis dėlto verta kalbėti apie „aukštų meninių turinio ir formos reikalavimų" neatitinkančius kūrinius: „Atsakymas - nes šie raiškos ir elgesio būdų, peržengiančių įprastinio teatro ribas, ieškojimai, net ir stokojantys meninių priemonių, dažniausiai pranoksta daugelį rutina tapusių teatro spektaklių. Nes šiuose ieškojimuose ne tik justi malonumas kurti teatrą, bet ir reiškiamas liūdesys, užuojauta, pyktis dėl esamų santykių ir noras bendrauti kitaip. Be to, net jeigu tai - „prastas" menas, neretai tai yra geresnis teatras nei meniškai ir techniškai „geras" teatras (beje, techniškai „Trečiadienis" yra išties „geras" teatras - R.B.). Todėl kaip tik veikiau tokie teatriniai reiškiniai, esantys kažkur tarp popkultūros ir rimtosios kultūros, o ne kokybiška rutina tapę klasikos pastatymai ateityje gali formuoti naują požiūrį į teatrą ir literatūrą" („Postdraminis teatras").
Sceninis istorizmas
Kokią vietą šioje skalėje - tarp avangardo ir kokybiškos rutinos - užimtų Alvio Hermanio „Oneginas. Komentarai"? Latvių kritikų nuomonės apie šį 2012 m. pasirodžiusį spektaklį kardinaliai skiriasi: vieniems jis per chuliganiškas („Ай да Херманис! Ай да сукин сын!" - „Ak tas Hermanis! Ak tas kalės vaikas" - mėgdžiojant spektaklio leksiką pavadinta viena recenzija), kitiems - per nuosaikus. „Oneginas. Komentarai" - ilgo režisieriaus domėjimosi XIX a. kultūra pasekmė. Patį Puškino „Eugenijų Oneginą" jis jau yra statęs 2011 m. Berlyno Schaubühne. Rygoje jis pastatė spektaklį aplink „Eugenijų Oneginą". Akivaizdžiai paveiktas naujojo istorizmo idėjų ir išstudijavęs nemažai akademinės literatūros (tarp jos išskirtinę vietą užima Jurijaus Lotmano darbai), Hermanis spektaklyje, o tiksliau, žiūrovų vaizduotėje, azartiškai rekonstruoja XIX a. pirmosios pusės rusų buities kultūrą, privataus ir viešo elgesio normas, jausmų raiškos būdus ir pan. Įdomu, kad ne šis kontekstas praplečia ir paaiškina „Eugenijų Oneginą", bet priešingai - punktyriškai nužymėtas „Onegino" siužetas padeda suvokti, kaip jautė ir mąstė anos, romantizmo epochos žmogus.
Viename interviu Hermanis yra sakęs, kad kiekvieną spektaklį pradeda kurti nuo erdvės. Su nuolatiniu savo bendraminčiu scenografu Andriu Freibergu negilią Naujojo Rygos teatro sceną jis pavertė Puškino butu - su lovomis, darbo stalu, knygų lentynomis. Galinę kambario sieną pratęsia projekcijos su garsių XIX a. rusų dailininkų paveikslais, paties Puškino piešiniais ir kitomis iliustracijomis, vaizduojančiomis to meto gyvenimą. Žiūrovams siūloma įsivaizduoti, kaip atrodė teatras, į kurį atvyko Oneginas, ar Larinų namai; pademonstruojama, koks buvo tipiškas rusų dendis ir kuo jis skyrėsi nuo anglo; kaip atrodė aristokratų išvietė ir... kaip deformuodavosi jų (vyrų ir moterų) vidaus organai jiems dėvint korsetus. Ši vaizdinė informacija papildo ir aktorių pasakojimus, ir scenos veiksmą (t.y. dramos vaidinimą).
Spektaklis prasideda ne nuo „Eugenijaus Onegino", bet nuo Aleksandro Puškino. Aktorius Vilis Daudzinis su gauruota ševeliūra ir „bakenbardais" karstosi ant lentynų ir stalo, vaikšto pasiremdamas rankomis, ūbauja ir galų gale išsilupa bananą. Nemažai kas pasibaisėjo tokiu didžiojo poeto įvaizdžiu, sako, po premjeros net kilęs šioks toks skandalas dėl antirusiškos provokacijos... Oneginas, vaidinamas Kasparo Znotinio, - irgi ne ką kilnesnis. Jo narciziškumas ir teatrališkumas išpūstas be saiko. Bet kaip tai suvaidinta! Aktoriai virtuoziškai pereina nuo pasakojimo prie vaidybos, atsiribojimą čia pat keičia įsijautimas, o Puškino eilių deklamaciją (originalo kalba) - fizinis veiksmas; komizmas ir lyrika čia visai šalia. Iš tiesų tai labai artima tuminiškajai vaidybos mokyklai - gal dėl to Naujojo Rygos teatro ansamblis sukėlė tiek sentimentų...
Hermanio atradimas: aktoriai juda nedaug, o tekstą sako daugiausia užsimerkę, matyt, vaizduotės akimis regėdami tai, apie ką kalba. Neįtikėtina, bet ir tu, sėdėdamas salėje, imi matyti (šiuo atveju be projekcijų pagalbos) Larinų svetainę ir net justi kiekvieno aktorių smulkiai apibūdinto vaišių patiekalo skonį. Tada atgyja ir „Eugenijaus Onegino" istorija, tampa tikra, žemiška, žmogiška. Man regis, toks ir buvo Hermanio tikslas - jokiu būdu ne edukacinis, kaip teigė kai kurie festivalio svečiai.
Tiesa, nors antrojoje spektaklio dalyje skamba gerokai daugiau poezijos nei pirmojoje - ir skamba „kilniai", visai ne komiškai, o ją subtiliai papildo jausmingos Čaikovskio operos arijos, - finalas atrodo šiek tiek atsainus. Čia Oneginas visiškai sukarikatūrinamas, o Tatjana (Iveta Pole) geležiniu veidu, painiodama rusų ir latvių kalbas, išberia savąją „atstūmimo" kalbą. Pabaigoje svarbiausias vėl tampa Poetas - ištvirkęs nepraustaburnis, pernelyg nieko nesureikšminantis stačiokas. Tada nori nenori prisimeni garsiąsias Achmatovos eilutes: „Когда б вы знали, из какого сора / Растут стихи, не ведая стыда"... („Kad jūs žinotumėt, iš kokių šiukšlių begėdiškai išauga eilės").
