Beata Baublinskienė
Iš gausių Europos vasaros operos festivalių, Bairoito festivalis (Bayreuther Festspiele) išsiskiria savo tradicijomis ir „mitu“. Kad ir nedaug tokių, bet rastume ne vieną festivalį, įkurtą dar XIX a., o ir „monografinių“ festivalių (skirtų Puccini, Rossini, Verdi operoms) netrūksta. Kuo unikalus Bairoitas?
Festivalis šiandien
 |
| Wagnerio vila - Vanfrydas. Priešaky – Cosimos Wagner biustas. Loretos Narvilaitės nuotrauka |
Šiemet 131-ąjį kartą vykęs Richardo Wagnerio operų festivalis į senąją Viršutinės Frankonijos sostinę Bairoitą (šiaurės Bavarijoje) kaip ir kasmet pritraukė operos „piligrimų“ iš viso pasaulio (šį kartą nemaža grupelė atvyko ir iš Lietuvos). Tam nemenkai padeda ne tik Europoje, bet ir JAV veikiančios Wagnerio draugijos, kurių pirmąsias Vokietijoje įkūrė pats kompozitorius.
Bairoito festivalis šiandien tebėra legenda, kurią bent kartą iš arti pamatyti svajoja turbūt kiekvienas prisiekęs operos gerbėjas. Ir nors bilietų kainos į festivalio spektaklius – nuo 100 iki 200 eurų (nors į galiorką rastume ir pigesnių), o Wagnerio operos paprastai priskiriamos prie „sunkiai klausomų“ veikalų, publikos festivaliui netrūksta ir užsisakius bilietą tenka laukti po penkerius ar dešimt metų. Beje, galima prognozuoti, kad 2013 m., kai bus minimos kompozitoriaus 200-osios gimimo metinės, Bairoitas sprogs nuo anšlagų.
Legendos pradžia
Bairoitą Wagneris kadaise pasirinko dirigento Hanso Richterio patartas, ieškodamas erdvės savo didingų operinių misterijų atlikimui. Rašoma, kad miestelis jį traukė dėl trijų priežasčių. Pirma, čia veikė puikus operos teatras, markgrafo pastatytas dar 1747 m. Antra, Bairoitas nepriklausė tam Vokietijos regionui, kuriame Wagneris buvo praradęs teises į savo kūrinių atlikimą (teises pardavė 1864 m. kamuojamas skolų). Ir pagaliau, mieste kultūrinis gyvenimas praktiškai nevyko, tad festivalis potencialiai neturėjo konkurentų.
Tiesa, su žmona Cosima atvykęs į Bairoitą 1870 m., kompozitorius įsitikino, kad barokinėms operoms skirtas teatras netinka dideliam jo operų orkestrui. Išryškėtų akustinis disbalansas. Taigi kuklumu ir pasitikėjimu savimi niekad nesiskundęs kompozitorius kreipėsi į burmistrą su pasiūlymu statyti naują teatrą, pritaikytą jo – Wagnerio – operoms, o mieste rengti festivalį. Wagneris buvo įtaigus pašnekovas, burmistras sutiko. Tačiau įtikinti Vokietijos kanclerį Otto von Bismarcką skirti nemenkų lėšų atgimstančio Vokietijos reicho (suvienytos karalystės) dainiui, kad šis galėtų įkurti savo „iš kūno ir kraujo“ vokiško meno šventovę, nepavyko. Prašymas atmestas dukart. Tuomet draugo ir gerbėjo Emilio Hackelio paskatintas Wagneris įkūrė gerbėjų „klubus“ – „Wagnerio draugijas“, tačiau entuziastai tiek lėšų suaukoti negalėjo. (Bet užtat iki šiol „tiekia“ publiką ir rėmėjus festivaliui.) Nieko kita nebeliko, kaip kreiptis į savo buvusį užtarėją, keistoko būdo Bavarijos karalių Liudviką II, su kuriuo tuomet buvo susipykęs. „Sena meilė nerūdija“: Liudvikas skyrė 100 000 talerių naujojo teatro ir Vanfrydo vilos, kurioje apsigyveno Wagnerių šeima, statyboms.
Kompozitoriaus svajonių teatras architekto Otto Bruckwaldo buvo projektuojamas Wagneriui prižiūrint. Pirmavaizdžiu tapo graikų amfiteatrai, siekta, kad didelis Wagnerio operų orkestras negožtų dainininkų balsų (kaip neretai būna kituose teatruose), bet ir pats puikiai girdėtųsi. Kiekvienas, patekęs į Bairoito Festspielhaus – festivalio teatrą – nustebs, jog nemato orkestro: jis susodintas po scena, atlikėjai nemato dirigento, o garsas sklinda iš po scenos, tačiau jį puikiai girdi ir žiūrovai, ir dainininkai.
Festivalio atidarymas įvyko 1876 m. monumentalaus visų keturių operų ciklo „Nybelungo žiedas“ premjera, dirigavo Hansas Richteris. Bairoito scenoje taip pat įvyko „Parsifalio“ premjera (1882, dirigavo Hermanas Levy), pastatytas „Tristanas ir Izolda“ (1886, dir. Felixas Mottlis).
Wagnerių šeima. Aistros dėl sosto
Ypatingas Bairoito festivalis ir tuo, kad iki šiol išlieka Wagnerių šeimos rankose, dabar jam vadovauja 88-erių kompozitoriaus anūkas Wolfgangas Wagneris.
Po kompozitoriaus mirties (1883) festivalio vairalazdę perėmė antroji žmona Cosima (1837–1930) – vengrų kompozitoriaus Ferenco Liszto ir jo gyvenimo draugės, grafienės Marie d‘Agoult duktė. Wagneris ir Lisztas bičiuliavosi, o pirmasis Cosimos vyras, dirigentas Hansas von Bülowas, buvo Liszto mokinys ir Wagnerio muzikos propaguotojas, Miunchene dirigavęs „Tristano ir Izoldos“ (1865) bei „Niurnbergo meisterzingerių“ (1868) premjeras. Vėliau, suprantama, jiedu nebebendravo.
1906 m. festivalio vadovavimą perėmė Richardo ir Cosimos sūnus Siegfriedas (1869–1930), kūręs savo ir dirigavęs tėvo operas.
Siegfriedas vedė 45-erių, spiriamas motinos, tikėjusios, kad vedybos padės „išgydyti“ Siegfriedo homoseksualumą. Jam buvo parinkta Wagnerių šeimos draugų augintinė, septyniolikmetė anglė Winifred Williams (1897–1980), vėliau išgarsėjusi savo draugyste su Hitleriu. Kad ir kaip būtų, Siegfriedas ir Winifred susilaukė keturių vaikų, iš kurių du – Wielandas (1917–1966) ir Wolfgangas (g. 1919) – po karo perėmė festivalio vairą.
Jei Siegfriedas bandė tik truputį „nupūsti dulkes“ nuo dar paties Richardo Wagnerio sumanytų operų pastatymų (Cosima akylai stebėjo, kad viskas būtų „kaip tėvelis darė“), tai Winifred vadovavimo laikotarpiu (1930–1945) įvykio ryškesnių estetinių pokyčių, pagaliau atsisakyta pasenusios XIX a. scenografijos. Marčios vadovavimas daugelio pripažįstamas kaip sumanus, tačiau jos „flirtas“ su nacionalsocialistų valdžia ir ypač asmeninė draugystė su Hitleriu metė nenuplaunamą šešėlį ant Winifred reputacijos (nors anuomet festivalio scenoje dainuodavo ir žydų kilmės dainininkai, kai visame III Reiche jie buvo suvaryti į getus ir koncentracijos stovyklas). Kita vertus, visi festivalio vadovai, nuo paties Richardo Wagnerio iki mūsų dienų, stengėsi užsitikrinti tiek moralinį, tiek finansinį valdžios palaikymą.
1945 m. Winifred buvo nušalinta nuo festivalio vairo, o Bairoito teatre rodomos programos amerikiečių karių pramogai.
1951 m. festivalis atgimė vadovaujamas minėtų Winifred sūnų, režisieriaus Wielando ir ne itin sėkmingai režisuoti bandžiusio Wolfgango Wagnerio. Būtent Wielandas įvykdė antrąją meninę „revoliuciją“ Bairoite, pradėjęs statyti tiems laikams moderniai minimalistinius, išgrynintos estetikos spektaklius. Deja, jis gan anksti mirė.
1973 m. dėl įvairių šeimyninių nesutarimų ir bendros festivalio kritikos buvo įsteigta festivalio taryba, kurioje, greta šeimos, atsirado ir visuomenės atstovų, nors tarybos pirmininkas – Wolfgangas Wagneris.
Šiuo metu vėl verda aistros dėl festivalio „paveldėtojo“. Pretendentės – trys Richardo Wagnerio proanūkės. Tai Wolfgango duktė iš pirmosios santuokos, buvusi Paryžiaus Bastilijos operos programų direktorė, patyrusi vadybininkė 62-ejų Eva Wagner-Pasquier, už kurią 2000 m. balsavo visa taryba, bet šį sprendimą Wolfgangas ignoravo dabartinės žmonos Gudrun ir jųdviejų 29 metų dukters, režisierės Katharinos naudai. Matyt, ta intencija jai buvo patikėta šiemet inscenizuoti Bairoite „Niurnbergo meisterzingerius“, kurių premjerą vokiečių kritikai pavadino labiausiai lauktu ir daugiausiai erzelio sukėlusiu įvykiu šių metų Vokietijos kultūros kalendoriuje.
Teoriškai paveldėti sostą gali mirusio Wielando duktė, taip pat 62-ejų intelektuali Nike Wagner. Ji – menotyrininkė, teatro, muzikos ir literatūros žinovė, tyrinėjanti, žinoma, Wagnerio operas. Beje, Nike kategoriškai pasisako prieš lėkštą Wagnerio idėjų sušiuolaikinimą, kas operos teatruose vyksta „į kairę ir į dešinę“ (ir ką, deja, pamatėme pačiame Bairoite).
Ir nors nuo 2004 m. Nike vadovauja Veimaro menų festivaliui „Pelerinage“ (pavadintam pagal proprosenelio Liszto „Klajonių metus“), o pačiame Bairoite ji įdiegė modernios rinkodaros struktūras, praktiškai jos galimybės perimti festivalio vadovavimą labai menkos.
Katharinos Wagner „Niurnbergo meisterzingeriai“
 |
| Kanclerė Angela Merkel po 7 valandas trukusio spektaklio labai gyvai kalbėjosi su režisiere Katharina Wagner |
Šių metų Bairoite buvo rodomas „Nybelungo žiedas“, 2006 m. pastatytas režisieriaus Tankredo Dorsto ir dirigento Christiano Thielemanno, atnaujintas Philippe’o Arlaud „Tanhoizeris“ (dirigentas – ilgametis Thielemanno asistentas Christophas Ulrichas Meieris), skandalingasis Christopho Schlingensiefo „Parsifalis“ (muzikinis vadovas – Adamas Fischeris), o pradėjo festivalį liepos 25 d. Katharinos Wagner „Niurnbergo meisterzingerių“ pastatymo premjera.
Jaunos režisierės debiutas Bairoite, pasak „The Guardian“ kritikės Kate Connoly („Ms. Wagner jeered as great-grandad´s opera flops at Bayreuth“, liepos 27 d.), tapo jos krikšto ugnimi. Premjera sutikta vieningu publikos „bu“, o spaudoje Katharinos Wagner „Meisterzingeriai“ lyginti su pica plonu pagrindu ir perkrautu viršumi („Der Spiegel“). Spektaklis, kuriame netikėtai išvystame ir šokantį vien su apatinėmis kelnėmis patį kompozitorių, tradicionalistams, kurių tarp publikos buvo daugiausia, pasirodė „pernelyg“ – „erzinantis ikonoklazmas“. Tiesa, režisierė to neima į galvą arba bent jau dedasi esanti rami: „Būti nušvilpiamam – režisieriaus profesijos dalis.“
„Die Stern“ kritikui patiko režisierės „humoras“ prosenelio atžvilgiu, tačiau kritikavo ją už nepavykusias pastangas atskirti kūrinį nuo jo nacionalistinių atributų (Wagneris ir nacionalizmas – tai atskira tema, kurios dabar nenagrinėsime).
Kita vertus, teigia „Die Stern“, spektaklyje pasigendi aiškios vienijančios „dramatinės gijos“: „Vietoj to Katharina Wagner rodo keistą panoptikumą, kuriame jos prosenelis Richardas pusnuogis šokinėja dėžėje...“
„Der Spiegel“, pagyręs, kad atėjo „apsišarvavusi daugeliu idėjų“, peikė, nes „bandė realizuoti visas iš karto“.
Įdomu, kad vokiečių teatro „enfant terrible“ Christophas Schlingensiefas, kurio eklektišką „Parsifalį“ netrukus aptarsime, jaunajai kolegei buvo itin griežtas. Vokietijos radijui sakė jautęsis tarsi „fitneso klube ar porno parduotuvėje“.
Kasmetinė Bairoito viešnia, kanclerė Angela Merkel, rašė „The Guardian“, sėdėjusi žiūrovų salėje greta prezidentų, politikų ir verslo šulų, negarsino savo nuomonės, tačiau po 7 valandas trukusio spektaklio labai gyvai kalbėjosi su režisiere.
Festivalio tarybos (kaip minėjau, jau 2000 m. pasiūliusios vadovavimą perleisti Evai Wagner-Pasquier ir dabar sprendžiančios Katharinos Wagner likimą) premjeroje nebuvo.
Tačiau Kathariną palaikė populiarus vokiečių leidinys „Bild“: „Šviesiaplaukė sosto įpėdinė gali jį perimti iš tėvo tik premjeros sėkmės atveju, tačiau jei Bairoitas nori naujai atrasti operą, Katharina Wagner yra ta, kuri tai padarys.“
Nurimus pirmoms aistroms po premjeros skeptikus ėmėsi tramdyti ir „sunkioji artilerija“ – solidūs vokiečių operos žurnalai. Čia pastatymas vertinamas kaip apskritai pavykęs (Ralf Tiedemann, Opernglass: „Katharina Wagner nesiūlo provokacijos vardan provokacijos“; Stephan Mösch, Opernwelt: „Gerai išstudijuotas, nuoseklaus žodyno, nuoširdus renkantis sceninius ženklus, dažnai plakatiškas, nepritrūkstantis idėjų“ pastatymas), nors su tam tikrais, režisierės nepatyrimo, jaunystės nulemtais nelygumais. Beje, abu straipsniai parašyti žurnalų vyr. redaktorių, kas byloja apie teikiamą pastatymui reikšmę. Jau pranašaujama, kad 2013 m. švenčiant Wagnerio 200 jubiliejų, „Nybelungų žiedą“ greičiausiai režisuos Katharina Wagner.
Bet savo akimis nemačius sunku spręsti, ar spektaklis toks ryškus, kaip jį nušviečia patys vokiečiai. O štai „Parsifalį“ teko pamatyti.
„Skandalas-Parsifalis“
 |
| Scena iš Christopho Schlinggensiefo režisuoto Wagnerio „Parsifalio“. Nuotraukos iš festivalio archyvo |
Jau daugiau nei 100 metų statant tas pačias Wagnerio operas, natūralu, ieškoma įvairovės. Be minėtos Wielando Wagnerio „revoliucijos“ 1951 m., meninį perversmą sukėlė ir 1976 m. (minint festivalio šimtmetį) prancūzų režisieriaus Patrice‘o Chereau pastatymai. Tad kartkartėmis meninis triukšmas Bairoite yra netgi pageidaujamas. Akivaizdžiai tą įrodo dabartinis „Parsifalio“ – iškilmingos sceninės misterijos (Bühnenweihfestspiel), kaip savo kūrinį apibūdino Wagneris – pastatymas (2004 m., atnaujinimas 2007 m.). Režisierius, 47-erių Christophas Schlingensiefas, Vokietijoje garsėja kaip menines-politines provokacijas itin mėgstantis teatro ir kino menininkas, hepeningų (pvz., „Nužudykime Helmutą Kohlį“) rengėjas, netgi kairuoliškos partijos Chance 2000 įkūrėjas. Jis vadinamas tiesioginiu Bertoldo Brechto pažiūrų sekėju. Taigi šio „Parsifalio“ atveju, matyt, buvo svarbiau pademonstruoti meninę Schlingensiefo tapatybę, o Wagnerio medžiaga – tarsi savaime suprantamas pagrindas, kuris „niekur nepabėgs“, kad ir ką su juo darytum. Bėda ta, kad jei nežinai apie režisieriaus nuopelnus ir vietinę „charizmą“ ir žiūri į sceninį vyksmą be jokių išankstinių nuostatų, matai tik beprasmį simbolių kratinį. Kadangi pagrindinė režisieriaus priemonė yra provokacija, o pastatymo tikslas, matyt, ir buvo skandalas (spaudoje pastatymas taip ir įvardijamas „Skandalas-Parsifalis“), vienintelė logika, paaiškinanti scenos griozdinimą scenografijos „objektais“ (pvz., 2 v. pabaigoje į viršų iššauna raketa) ir visiškai nemotyvuotus personažų veiksmus, yra netikėtumo efektas – daroma tai, ko mažiausiai galima būtų tikėtis. O statytojų fantazijos skrydis platus...
Savo pakutinę operą „Parsifalis“ (1882 m.) Wagneris sumanė kaip „atpirkimo“ operą, čia toliau plėtojama šventojo Gralio tema, o pagrindinis veikėjas Parsifalis – tarsi Kristus, arba kaip rašo skeptikai – „arijų supermenas“. Galbūt operos libretas, rašytas paties kompozitoriaus, gerokai pritemptas, bet pastatymo vingrybės – dar labiau. Režisierius sudėjo visas įmanomas nuorodas, kad suprastume, jog jis – šiuolaikinis menininkas: čia ir lazeriai, ir vaizdo projekcijos (jose rodomi neidentifikuojami ritualai su „pramotės“ formų pusnuoge moterimi – indėne? – ir negyva višta; arba padvėsęs kiškis), ir scenografija iš šiuolaikinių didmiesčių „bomžynų gyvenimo“. Matyt, Brechto inspiruotas, „pankuojantis“ režisierius netaupydamas naudoja „susvetimėjimo efektą“
(Verfremdungseffekt): kad tik, neduok Dieve, žiūrovai nepradėtų tapatintis su scenos personažais. Tad moteriškų kerų – nuodėmės ir kartu tyrumo – įsikūnijimą Kundri atlieka dvi dainininkės: dainuojanti scenos šone solistė (Judit Nemeth) ir jos įgarsinama nebyliai žiopčiojanti dainininkė (!), kuri scenoje ir vaidina (Evelyn Herlitzius). O gal vaidinanti solistė tiesiog prarado balsą tą vakarą (rugpjūčio 26 d.)?..
„Amžinąjį moteriškumą“, matyt, įkūnija ir minėta liulanti pusnuogė „pramotė“, tai vaikštanti po sceną, tai atsigulanti; beje, „tikrovėje“ matome ir gyvą kiškį. Ką jis simbolizuoja? Gal turint minty Schlingensiefo pilietinį ir socialinį „aštrumą“, kiškis – tai nuoroda į Wagnerių šeimos vislumą?..
Istoriją pasakojantis riteris Gurnemancas paverčiamas gaurais apaugusiu atsiskyrėliu, o blogio karalius Klingzoras tampa „papuasu“.
Taigi vaizdinės, pilietiškai angažuotos (žinantiems, kas toks yra Schlingensiefas) kakofonijos fone Wagnerio drama lieka kažkur nuošaly. Tačiau kad ir kaip stengėsi režisierius, bet daug įdomiau stebėti kukliai prie kulisų dainuojančią Kundri partiją vengrę Judit Nemeth, ne tik dėl to, jog į sceną galima žiūrėti tik tuomet, jei pasišlykštėjimas jums teikia savotiško malonumo, bet ir dėl pačios operos prigimties: mat operos solistei dainuojant žiūrovams kažkodėl visada svarbu yra matyti ir jos kūną. Muzikinis atlikimas apskritai buvo labai geras, ypač sužavėjo patyręs Wagnerio muzikos atlikėjas Robertas Hollis (Gurnemancas) ir minėtoji Judit Nemeth, taip pat dainavo Jukka Rasilainenas (Amfortas), Alfonsas Eberzas (Parsifalis), Arturas Kornas (Titurelis), Karstenas Mewes (Klingzoras) ir kiti. O ko vertas festivalio orkestras, kuriame groja Bavarijos radijo, Drezdeno Staatskapelle ir kitų puikių orkestrų muzikantai, o diriguoja Adamas Fischeris! Operos uvertiūra, skambėjusi uždangos dar slepiamą sceną apšvietus paslaptinga prieblandos šviesa, atskleidė Wagnerio muzikos ir Bairoito festivalio paslaptį – kodėl iki šiol yra tiek aistringų gerbėjų. Tai – nepaprasta, tiesiog perfekcionistinė muzikinė kokybė, kad ir kas vyktų scenoje.
Publika
Operą publika įdėmiai išklausė iki pat paskutinės natos, nors vaizdo projekcijoje skambant dieviško subtilumo finalinei muzikai buvo rodomas kirmėlių naikinamas padvėsęs kiškis – ilgai ir saldžiai. Tad visiškai natūralus žiūrovo šūksnis „Schweinerei“ – „niekšinga kiaulystė“ ir vėliau pasipylęs „bu“ choras statytojams. Dainininkams, dirigentui, orkestrui publika plojo stovėdama. Vakariečių publika labai aistringa, nesidrovėdama reiškia savo nuomonę ir, svarbiausia, ją turi. Ir, beje, jei norite pamatyti tikrą europinę aukštuomenę, važiuokite į Bairoitą. Pertraukos ten trunka po valandą.
