Liepos 29 d. baigsis 63-asis Avinjono teatro festivalis. Festivalį kritikai neatsitiktinai lygina su „Tour de France" - trijų savaičių trukmė, ekstremalūs išbandymai, varžybos tarp lyderių. Prasidėjęs liepos 7 dieną, šiųmetis festivalis ryžosi aprėpti ypač daug kūrėjų ir autorių. Asocijuotu menininku šįkart išrinktas libaniečių kilmės dramaturgas ir režisierius Wajdi Mouawadas (g. 1968), kurio biografijoje - pilietinis karas Libane ir kelionė į Paryžių, teatro studijos Monrealyje ir darbas Kanados bei Prancūzijos teatruose, o kartu - nesiliaujančios savo šaknų ir istorijos paieškos. Festivalį pristatydami jo vadovai Hortense Archambault ir Vincent´as Baudriller, įkvėpti pokalbių ir kelionių su Mouawadu iš Prancūzijos į Beirutą ir Monrealį, teigė norėję ir kitus menininkus pakviesti papasakoti savo istorijas.
Istorijų apie savo šalis ir žmones, apie nūdieną ir praeitį, apie kasdienį patyrimą ir atmintį pasakotojais šįmet tapo lenkas Krzysztofas Warlikowskis („(A)pollonia"), olandas Johanas Simonsas („Kazimiras ir Karolina"), prancūzai Joëlis Jouanneau („Edipo žvilgsnis"), Christophe´as Honoré („Andželas, Padujos tironas"), Claude´as Régy („Jūros odė"), Hubert´as Colas („Auksinė Jono knyga", „Mano balta kepė"), izraelietis Amos Gitai („Šviesos vaikų karas prieš tamsos vaikus"), argentinietis Federico Leónas („Aš ateityje"), kanadietis Denis Marleau („Boriso šventė"), flamandas Janas Lauwersas ir jo „Needcompany", Vokietijoje įsikūręs šveicaras Stefanas Kaegi ir „Rimini Protokoll", taip pat šveicaras Christophas Marthaleris, italas Pippo Delbono, flamandas Janas Fabre, ispanas Israelis Galvánas, kongietis Dieudonné Niangouna, madagaskarietis Jeanas Lucas Raharimanana, šokio meistrė Maguy Marin ir daugelis kitų. Festivalis pristato 28 kūrėjus ir 36 dramos, šokio bei performanso spektaklius, jungiančius ne tik klasikinius ir šiuolaikinius tekstus, bet ir teatro bei kino meną.
Festivalis prasidėjo neįprastai - ne premjera Popiežių rūmų kieme, bet spektakliu Bulbonų karjere, statytu architekto ir kino režisieriaus Amoso Gitai. Svarbiausia spektaklio „Šviesos vaikų karas prieš tamsos vaikus" pagal Flavijaus Juozapo „Žydų karą" atlikėja režisierius pasirinko legendinę Jeanne Moreau. Anot režisieriaus, kiekvieną vakarą spektaklis keičiasi, nes kiekvieną vakarą skirtingai suskamba Flavijaus Juozapo tekstas ir „polifonine oratorija" virstantys tašomų akmenų garsai. Tekstas nesiliauja režisieriaus „persekioti" - prieš penkiolika metų jis statė jį Džibelinos festivaliui Sicilijoje, vėliau Venecijos bienalei. Vis dėlto Avinjone kritikams didžiausią įspūdį paliko ne režisieriaus sprendimai, bet aikštelė ir Moreau, sėdinčios prie staliuko aikštelės viduryje, skaitymas. Jos pauzės, anot kritikų, buvo gerokai įtaigesnės už mėgėjišką šešių akmentašių vaidybą, stipresnės už būgnų garsus, nuolat permušančius akmens gausmą.
Tarp festivalio pradžioje parodytų darbų išskirtinio dėmesio susilaukė taip pat kino režisieriaus Christophe´o Honoré darbas - spektaklis „Andželas, Padujos tironas", statytas pagal mažai žinomą Victoro Hugo pjesę. Šis spektaklis bene visam festivalio laikui užėmė vienintelę tradicinę Municipalinio teatro sceną, o vieną vakarą buvo tiesiogiai transliuojamas per „France2" televiziją. Iš pradžių knygų vaikams, vėliau pjesių aštria socialine ir šeimos tematika autorius Honoré prancūzams gerai žinomas ir kaip vienas jaunesnės kartos kino režisierių (g. 1970 m.), kurio filmai spėjo pabuvoti konkursinėse Kanų programose. Kinematografiškai, anot kritikų, atrodo ir jo „Andželas...", vaidinamas tarp metalinių konstrukcijų dekoracijų, labiau natūralistinis, sutelktas į „stambius planus" ir intymų veikėjų gyvenimą. Šių stambių planų centre atsiduria moteriški vaidmenys - Clotilde Hesme vaidinama Tisbė ir Emmanuelle Devos - Andželo žmona Katarina. 1835 m. rašyta Hugo pjesė kupina melodramiškumo ir aistringų jausmų, bet Honoré, įvardydamas tironiškumą kaip geismą ir aklą meilę, suteikė jiems šiuolaikinį skambesį, sutirštindamas veiksmą ir perkeldamas įvykius į kino studijos, kurioje filmuojama Hugo pjesė, aplinką.
Pro festivalio recenzentų akis neprasprūdo faktas, kad į Avinjoną atvykęs naujasis kultūros ministras Fredericas Mitterrand´as vietoj Mouawado spektaklio Popiežių rūmų kieme pasirinko „Andželą...". Nieko nuostabaus - Mouawado tetralogija „Pažadų kraujas", kurios pirmos trys dalys („Pakrantės", „Gaisrai", „Girios") rodytos kaip vienas spektaklis, prasidėjo 8 val. vakaro ir truko ištisas 12 valandų. Nė vienas, rašęs apie šią Mouawado sagą, neužmiršo pasidalyti įspūdžiais apie mistralio gūsius, priešaušrio šaltuką, pledus ir sumuštinius. Ir negailėjo gerų žodžių spektakliui, aprėpusiam žmonijos istoriją nuo 1914-1918 metų karų iki Berlyno sienos griuvimo ir sujungusiam dvidešimt tris aktorius bei 2000 žiūrovų vieno alsavimo kvėpavimui.
Šįkart beveik „nuoga" Popiežių rūmų erdvė, anot kritikų, užsipildė kanadiečių aktorių kūnais ir emocijomis, išsišakojančiu į atskirus likimus pasakojimu ir nenutrūkstamu karo, kuris niekad nesibaigia, liudijimu. Tiesa, iš šių trijų dalių recenzentai kaip idealiausią išskyrė „Gaisrus" apie jauno Wilfrido kelionę į Libaną palaidoti tėvo palaikų. Ketvirtoji spektaklio dalis „Padangės", vaidinta Parodų paviljono aikštelėje, kitokia - keturi vyrai ir moteris priklauso pasaulinei antiteroristų grupei, kuri tiria koduotus pranešimus. Vieną tokių kompiuteryje palieka nusižudęs grupės vyriausiasis, užminęs savo paslaptį kaip Tintoretto paveikslą. Įkurdinti beveik uždarame baltame kube, sėdėdami ant taburečių ir dairydamiesi aplinkui, klausydami Bertrand´o Cantat kaip pasakotojo balso, žiūrovai tapo nebyliais šios paslapties tyrėjais, aktorių vedamais mįslingais skirtingų kalbų ir vaizdų labirintais.
Pro recenzentų akis nepraslydo ir naujausi gerai prancūzams žinomų menininkų Jano Lauwerso, Jano Fabre´s, Krzysztofo Warlikowskio, taip pat Maguy Marin spektakliai. Po ankstesniais metais Avinjone rodytų ir furorą sukėlusių Lauwerso spektaklių „Izabelės kambarys" ir „Omarų turgus", šįkart suvaidinti „Elnių namai" kritikus nuvylė. Ne todėl, kad Lauwersas keistų savo manierą jungti skirtingas pasakojimo linijas bei stilius, bet todėl, kad „Elnių namai" pasirodė savotiškas „Izabelės kambario" antrininkas, kuris, prasidėjęs kaip tikros istorijos liudijimas (vienos iš šokėjų brolis, karo fotografas, žuvo Kosove), netrukus pasuka seklesnio iš piršto laužto siužeto link. Pasirodo, kad elnių namai - tai vieta pasaulio pakraštyje, į kurią patenka fotografas, nužudęs vieną čia gyvenančios keistos šeimos dukterų. Šįkart anekdotu virtęs Lauwerso spektaklis, anot kritikų, tik prisilietė prie karo, netekčių ir skausmo temų, nes jas užgožė nuogi šokėjų kūnai ir į akis krintantis kičinis spektaklio dekoratyvumas, susilpninęs net Lauwerso trupės žvaigždės Viviane de Munyck vaidybos įtaigą.
Vizualusis Janas Fabre į Avinjoną atvežė „Tolerancijos orgiją" - vartojimo ekstazės ir orgazmo paveikslų seriją, kur išsitrina ribos tarp žmoniškumo ir gyvuliškumo, troškimo turėti ir valdyti. 2005 metais Fabre buvo asocijuotu festivalio menininku ir pagal jo teatro sampratą formuota festivalio programa kaip skandalinga ir „neteatriška" susilaukė kritikos. Šiųmetis Fabre darbas nebešokiravo: užrašęs savo darbui paantraštę „Fuck you", šis performansų meistras išjuokė visas įmanomas žmogaus aistras, jungdamas šokį, teatrą bei roko muziką, fiziškai ir dvasiškai apnuogindamas žmogaus netobulumą. Anot kritikos, tai įniršusio žmogaus spektaklis, bet netuščias ir veiksmingas.
Naujausias Maguy Marin darbas - „Mūšio aprašymas" - išeina už įprasto šokio spektaklio ribų. Kurtas pagal Homero ir Hugo tekstus, „Mūšio aprašymas" susitelkia į vaizdą ir žodį: devyni atlikėjai tol keičia kostiumus, kol lieka su variniais šarvais, o nuolat skambantys įrašyti balsai įtraukia į nenutrūkstančią kovojančio žmogaus istoriją. Warlikowskio „(A)pollonia", rodyta Popiežių rūmų kieme ir prancūzų kritikų pavadinta žmogaus esmės mozaika, tapo jiems ir vienu įsimintiniausių festivalio darbu. Lenkų režisierius ne tik pratęsė Wajdi Mouawado spektaklių temą, bet uždavė ir XXI a. žmogų kamuojančius klausimus: kodėl vieniems lemta tapti budeliais, o kitiems - teisuoliais, kas yra tikrasis pasiaukojimas ir ko jis vertas?
Šiuo metu Avinjono festivalis juda prie pabaigos. Programoje dar liko nemažai dėmesio vertų darbų, tarp kurių - Johano Simonso „Kazimiras ir Karolina" pagal olandų dramaturgo Ödöno von Horvatho pjesę, Pippo Delbono „Melagystė", Christopho Marthalerio „Riesenbutzbach. Amžina kolonija". Liepos 29 d. „Arte" kanalas tiesiogiai transliuos Popiežių rūmų kieme vaidinamą „Kazimirą ir Karoliną", tad net ir nebūnant Avinjone bus galima pamatyti paskutinį, 63-ojo Avinjono festivalio uždarymui skirtą spektaklį.
Parengė Rasa Vasinauskaitė
