Vardai, vardai! Jie veikia kaip masalas dažno festivalio potencialią publiką. Žvelgiant į 67-ojo Avinjono IN programą gali pasirodyti, kad šiemet Hortense Archambault ir Vincent´as Baudriller šiek tiek persistengė. Nicolas Stemanno „Faustas", Krzysztofo Warlikowskio „Varšuvos kabaretas", Angélica Liddell, Katie Mitchell, Wajdi Mouawadas, Sophie Calle, Anne Teresa de Keersmaeker... Ir čia - tik tradicinės programos režisieriai.
Baigdami Avinjono IN vadovų kadencijas, Archambault ir Baudriller sumąstė pristatyti darbų seriją „Viena menininko diena festivalyje", vienos ar dviejų dienų pasirodymams Operos teatre pakvietė Sashą Waltz, Alainą Platelį, Peterį Brooką, Thomą Ostermeierį, Josefą Nadjį, Romeo Castellucci, Patrice´ą Chéreau ir kitus (daugelis jų su direktoriais bendradarbiavo kurdami Avinjono IN programas nuo 2004-ųjų, kai buvo įsteigta festivalio meno vadovo - artiste associé - pozicija). Šioje serijoje dalyvaujantys menininkai pristatė 16 kūrinių - spektaklių, jų įrašų arba kino filmų.
Toliau - kiek plačiau apie kelių dar nepaminėtų selebričių spektaklius, pristatytus įprastinėje ir „Vienos menininko dienos..." programoje.
Ordos su ausinėmis
Spektaklis gali vykti ne tik salėje. Štai, apie 50 žmonių su ausinėmis stoviniuoja San Verano kapinėse už Avinjono senamiesčio sienų. Grupės palydovas, vietinis aktorius, duoda trumpas instrukcijas. Publika pasklinda tarp antkapių. Nors diena šviesi, saulė tvieskia net pavėsyje, iš ausinių sklindantys mistiški vėjo garsai, varnų kranksėjimas ir vaikų verksmai visus apgaubia baugoka atmosfera. Vėliau jie juda link miesto, energingi maršo ritmai diktuoja tempą. Supermarketo rūsys, automobilių aikštelė. „Eikite prie išėjimo jūsų kairėje. Pažvelkite į šiuos žmones. Tai - jūsų grupė. Pažiūrėkite, garažo viduryje stovi kita. Pamojuokite jiems. Netrukus jie jums nusilenks." Ir jie iš tikrųjų nusilenkia. Kažin, kaip šis spektaklis atrodo tiems, kurie instrukcijų negirdi? Kažin, ar jie numano, kad ausiniuotieji dalyvauja Rimini Protokoll spektaklyje?
Universitetas. „Įsivaizduojate, kiek informacijos yra praėję per šią auditoriją?" Gatvelės mieste. Fiktyvūs bobučių balsai iš už langų ir durų: „ėt, vėl šitie eina..." Aikštė su fontanu. „Čia - teatro scena. Matote žmones? Jie yra aktoriai." Aikštė prie Karmelitų bažnyčios. „Sustokite ir nejudėkite. Dabar lėtai pasilenkite ir ieškokite kažko, nukritusio ant žemės." Žiūrovai tapo veikėjais? Klauso Nicolas Sarkozy kalbos. Eina gatvėmis protestuodami, kaip plakatus išsitraukę darbo kalendorius ar kitus kasdienius asmeninius daiktus. Užsimiršę blokuoja eismą ir gauna pylos nuo vairuotojų. Pagal komandą bėga vandens. Apsupa pietaujančius aikštės kavinėse ir juos tyrinėja. Kas dabar aktoriai, o kas - žiūrovai? Visa orda artėja prie Popiežių rūmų. Ima jausti, kad teatras - tai mašina. Jie - gigantiškos mašinos dalis. Jie - žmonės, kuriuos jungia... mašina.
Neabejotinai sudėtinga techninė šio Stefano Kaegi (Rimini Protokoll vadovo) režisuoto spektaklio-ekskursijos „Remote Avignon" pusė. Kiekviename dalyvio radijo imtuvėlyje, kur pajungtos ausinės, yra trys kanalai, paprastai dalyviams paskirstomi proporcingai. Individualių užduočių tarsi nėra, tačiau žmogus turi būti budrus ir klausytis kas jam sakoma - žiūrėdamas į grupę ir darydamas kaip kiti, negali pajausti viso proceso. Laiko atžvilgiu instrukcijos duotos stulbinančiai tiksliai, pagal natūralų žmogaus ritmą - nurodymų nereikėjo nei laukti, nei skubėti juos įvykdyti, ir, nors dalyviai girdi įrašą, jie lengvai pasiduoda realaus laiko iliuzijai. Formuojant maršrutą kiekviename sustojimo taške bei judėjimo atkarpoje greičiausiai aprėpti įvairūs galimi įvykių scenarijai. Kad būtų lengviau suvaldyti dalyvius, iš pradžių jie skatinti suprasti pagrindinius organizacijos principus, vėliau užduotys darėsi sudėtingesnės. Iš teatro išėjusi režisūra reikalauja gerai pažinti (ir numatyti, suplanuoti) ne tik žmones bei jų elgesį, bet ir vietovę, kur pristatomas šis kūrinys. Įvairiabriaunis Rimini Protokoll darbas stulbina.
Enharmonija operoje
Gyvenant festivalio tempu kartais nutinka, kad po atviro gyvenimo spektaklio, besibaigiančio Avinjono operos teatro balkone, netrukus tenka sėstis į aksomines kėdes uždaroje tos pačios operos salėje su vaizdu į šlykščiai tvarkingą žydrutėlį viešbučio kambarį gėlėtais sienų apmušalais ir tariamu auksu apdailintomis spintomis. Pačiame centre - king size lova ir joje miegantis pianistas. Kai jis pabunda, prasideda veiksmas, verčiantis prisiminti kažką labai labai senoviško. Gal operos žanrą? Ši disharmonija su prieš tai aptartu spektakliu mane verčia prisipažinti: viena vertus, dar niekada nesu taip patogiai sėdėjusi teatro kėdėje. Antra vertus, dar niekada (ir mintyse) nesu taip burnojusi ant tradicijos... Galbūt gerą trisdešimtmetį Europos scenose režisuojantis Christophas Marthaleris tai pavadintų enharmonija? Avinjone pristatytas jo kūrinys „King size" gimė iš muzikinio termino, žyminčio skirtingai vadinamus to paties aukščio garsus (pavyzdžiui sol# arba lab). Kas jam svarbu - skirtingai įvardijamas tas pats reiškinys? Skirtingi požiūrio kampai? Pagal režisierių, be nuolatinės enharmonijos jokie žmogiškieji ryšiai nebūtų įmanomi. Turbūt tai - neišvengiama gyvenimo dalis.
Neišvengiama buvo ir puikaus (!) atlikimo romantiškų dainų seka - nuo Bacho „Wachet auf" iki Jackson 5 „I´ll Be There" ar Boby Lapointe „Méli-Mélodie". Pianistas, pianisto mūza, padavėjas ir senutė, patys išliedami harmoningas melodijas, tarp kasdieninių buitinių ir kasdienių operos veiksmų išdarinėjo ir visiškai absurdiškus, verčiančius visą salę sprogti iš juoko. Garbaus amžiaus moteris su lietpalčiu žingsniuojanti skersai per įsimylėjėlių kambarį. Dama, savo partiją dainuojanti iš po lovos. Tiesiai iš rankinuko šlamščiami spagečiai. Arijos iš spintos. Valgomi saldainių popieriukai... Taip - romantiškai ir absurdiškai vienu metu - žiūrovas praleidžia 80 minučių. Visos scenos, nuo pirmos iki paskutinės, griežtai sustatytos. Jokios galimybės atsitiktinumui. Jokios galimybės klaidai!
Tiesiog filosofija
Nicolas Truongas - dar vienas Prancūzijoje gana žinomas vardas. Tai - dienraščio „Le Monde" žurnalistas, XX ir XXI a. filosofinės minties raidos tyrinėtojas, Archambault ir Baudriller kolega, Avinjono festivalyje bendradarbiauti pradėjęs 2004 metais su „Idėjų teatro" projektu. Truongas pernai pristatė trumpesnę „Project Luciole" („Šviesos projekto" arba „Švietėjų projekto") versiją „Sujet à vif" programoje, o šiemet žiūrovus pakvietė į „pilno metro" spektaklį. Šis darbas - tarsi režisieriaus pasiūlymas, koks šiandien galėtų būti filosofinis teatras. Nenorėdamas ieškoti filosofijos klasikiniuose tekstuose ar į sceną perkelti filosofinių veikalų, Truongas sukūrė koliažą iš Jeano Baudrillard´o, Walterio Benjamino, Guy Debord´o, Gilles´io Deleuze´o, Jeano-François Lyotard´o, George´o Orwello, Piero Paolo Pasolini ir kitų mąstytojų tekstų.
Šiuos režisierius perkėlė į Baltųjų atgailautojų (Péntinents blanks) koplyčioje įrengtą sceną, besiremiančią į užmūrytą apsidę. Švelniai apšviesta, įvairiausių pilkų atspalvių betono siena - šiltas fonas minimalistinio dizaino erdvei. Joje - lentyna paverstas suolas-supynės, stalas su kėdėmis, balto popieriaus lapai, knygos, šviesos dėmės ir du šviesuoliai, prancūzams puikiai pažįstami aktoriai: Nicolas Bouchaud ir Judith Henry. Čia nėra apsimetančių personažais. Tik Nicolas ir Judith, kuriems patinka ir būti kartu, ir su knygomis. „Štai kam filosofuoti: nes yra noras, nes yra nebūties būtyje, mirties gyvame; iš tikrųjų, kaip nefilosofuoti?" - lengvai ir su pasimėgavimu skamba Judith´os skaitomas Lyotard´as. Žiūrovai taip pat mėgaujasi. Mintimis, aktoriais, vaizdu, buvimu. Galbūt Truongas - kaip festivalis - truputį dengiasi vardais. Bet jo kūrybos rezultatas atrodo nuostabiai estetiškai!
Garbingiau nebūna
Kaip nedidelės Rytų Europos valstybės sporto mėgėjai, tautiečiams betampant pasaulio čempionais, greičiausiai jautėsi Avinjono gyventojai bei festivalio mylėtojai, Popiežių rūmų Garbės kieme stebėdami Jerôme´o Belio „Garbės kiemą". Dar rinkdamiesi scenoje jie jau matė keturiolika kėdžių, skirtų keturiolikai teatro žiūrovų. Kai jas užėmė spektaklių Garbės kieme liudytojai, tapo visiškai aišku, kad „Garbės kiemo" žiūrovų laukia kiekvieno Garbės liudytojo asmeninis pasakojimas. Keturiolika asmeninių pasakojimų. Keturiolika odžių Garbės kiemui. Iš širdies sakomų iš anksto atrinktų, eilinių festivalio lankytojų, stebėjusių vieną ar daugiau spektaklių Garbės kieme. Kiekviena odė kitokia, jaunesniųjų - atskiesta rimtais juokais ir skepsiu senoviškam teatrui, vyresniųjų, ypač moterų, - užlietų rožiniais sentimentais. Įdomu, kaip žiūrėdami į tą pačią sceną, žmonės gali išgyventi labai skirtingus arba labai panašius jausmus. Įdomu, kad yra tų, kurie nešiojasi labai panašias teatro patirtis. Įdomu, kad tarp didžiųjų vardų yra tų, kurie gražino į teatrą jaunąją kartą. Spektaklis - ištisas socialinis tyrimas!
Didelė Belio „Garbės kiemo" malonumo bei dar stipresnio dvasinio poveikio dalis slypėjo ne žiūrovų kedenamuose gyvosios teatro istorijos puslapiuose, ne žodžiais piešiamuose didinguose vaizduose, ne požiūrių įvairovėje, netgi ne ekskliuzyvinę informaciją teikiančiuose liudijimuose. Vien žmonių vaizduotėje gyvi prisiminimai virto spektaklių scenomis. Popiežių rūmų siena iki aukščiausio stogo kopė Antoine´as Le Menestrelis - lygiai kaip 2008-ųjų vasarą Romeo Castellucci „Pragare". Australijoje esanti Isabelle Huppert per skaipą tapo Medėja, kaip ją Garbės kieme vaidino 2000-aisiais Jacques´o Lassalle´io spektaklyje. Kaip 2001-aisiais, Agnès Sourdillon pasirodė scenoje iš Didier Bezace´o režisuotos „Žmonų mokyklos". Gal koks lietuvis matė, kaip 2009-aisiais, kai žiūrovai ne tik garsiai išeidinėjo iš spektaklio, bet ir viešai, prieš pora tūkstančių kitų, juos išplūdo Johano Simonso pastatyme „Kazimieras ir Karolina" vaidinantis aktorius? Garbingoje „Garbės kiemo" scenoje aktorius Oscaras van Rompay pakartojo viską, ką tuomet išrėžė garbingajai publikai.
Belio spektaklyje buvo prisiminti ir streiko metai - 2003-ieji (tada Avinjono festivalyje ruoštasi pristatyti ir Gintaro Varno bei Oskaro Koršunovo spektaklius), kai Garbės kieme, Alaino Platelio pastatyme „Wolfas", turėjo pasirodyti Samuelis Lefeuve´as; šiemet, nuo streiko prabėgus dešimčiai metų, garbingiausioje Avinjono scenoje jis šoko pirmą kartą. Akimirką žiūrovai galėjo pajusti ir 2011-aisiais ankstyvais rytais rodytos Anne Teresa de Keersmaeker „Čezenos" tamsą. Ir prie kėdžių spaudžiančią Maciejaus Stuhro jėgą iš 2009-aisiais pristatyto Krzysztofo Warlikowskio „(A)pollonios". Norėtųsi prisijungti prie Garbės kiemo spektaklių liudininkų ir jų stiliumi pridurti, kad Stuhro monologas man buvo įspūdingiausia 67-ojo Avinjono festivalio scena. Gali būti, kad dėl to kalta ne tik aktoriaus meistrystė (Avinjone žiūrėdamas puikius režisūrinius darbus vis dėlto imi pasigesti psichologinės vaidybos), bet ir asmeniniai sentimentai - „(A)pollonia" buvo mano pirmas Avinjono festivalyje matytas spektaklis. Dviejų valandų trukmės „Garbės kiemas" baigiasi keturioliktosios liudininkės prašymu po mirties ją sudeginti ir pelenus išbarstyti jai brangiausiose vietose. Viena jų - Avinjono Popiežių rūmai.
B.d.
