Teatro keistenybės visada vilioja iškėlus koją už Lietuvos teatro lauko ribos. Postdrama, postabsurdas, postperformansas, postkonceptualizmas ten - ne kryptis, ne judėjimas, o būsena. Kai viskas, kas galėjo būti atrasta, jau atrodo žinoma ir išmėginta. Kai režisieriai žino scenos dėžutės ribas ir iš nuobodulio lenda lauk. Kai scenos dėžutė tampa įdomi šiuolaikiniams menininkams - dailininkams, skulptoriams, muzikantams, naujųjų medijų ekspertams, kompiuterių specialistams... Įvairios teatro kūrėjų (režisierių, aktorių, scenografų...) ir kūrėjų teatre (tų, šiuolaikinių...) kombinacijos sukuria produktus, nuo kurių kraupsta Literatūros bei Teatro mylėtojai. Ir dėl pirmiesiems nesuprantamų priežasčių tuos produktus mėgsta žiūrovai, kurių pasaulis neapsiriboja teatro sienomis.
Jan Fabre: Dekoratyviųjų menų ir amatų institutas ir Karališkoji dailės mokykla, Antverpenas
Keli sakiniai apie Fabrę tiktų ir į Avinjono IN 67 vardų skiltį. Vis dėlto programoje „Viena menininko diena festivalyje" parodytas jo spektaklis „Teatrinės beprotybės galia" tebėra truputį keistas, kaip vėliau aptariamų Antoine´o Defoorto ir Halory Goergerio bei Philippe´o Quesne´o kūryba. Čia reikėtų paminėti, kad „Teatrinės beprotybės galia" pirmąkart buvo parodyta beveik prieš 30 metų, 1984 metų birželį Venecijos bienalėje, Carlo Goldonio teatre, o pernai atstatyta Fabrei švenčiant teatrinės karjeros trisdešimtmetį. Šis spektaklis - lyg menininko manifestas, buržuazinio teatro, sceninės fikcijos ir teatrinių konvencijų kritika, po truputį tampantis... šiuolaikinio vakarietiško teatro klasika?
Keturių valandų ir dvidešimties minučių kūrinyje Fabre nepateikia nieko daugiau, tik penkiolikos atlikėjų, jų kostiumų, jų skleidžiamų garsų, jų operuojamų objektų, projektuojamų paveikslų, muzikos ir šviesos konsteliacijas. Tekstas - svarbiausių teatro istorijai spektaklių nuo 1876 iki 1982-ųjų sukūrimo metai / autorius / pavadinimas / vieta - čia neturi jokios dramaturginės reikšmės: „Tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt devintieji. Lėlių namai. Nora oder Ein Puppenheim! Henrikas Ibsenas. Tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimt tretieji, Panelė Julija, Augustas Strindbergas. Mademoiselle Julie, André Antoine´as, Laisvasis teatras, Paryžius. Tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimt aštuntieji, Žuvėdra, Antonas Čechovas. Konstantinas Stanislavskis..." ir taip toliau. Naratyvo spektaklyje nėra. Kūrinio tempas gana lėtas: ilgos mizanscenos, pats veiksmas lėtas arba pasikartojantis, jokios natūralios tėkmės, nes nuolat keičiamas vis kitas teatro elementas, nėra didelio, pritrenkiančio įspūdžio. Sakote, jums patinka Teatro menas? Štai, mėgaukitės!
Scenos gale aukštai keldami kojas vaikšto du nuogi karaliai; jiems ant galvų karūnos, rankose skeptrai. Scenos bortu pirmyn-atgal žingsniuoja du akis užsirišę atlikėjai, vyras ir moteris; vyro lūpose - vokiška giesmė, rankoje - metalinė mentelė; centre abu susitinka, vyras mosteli mentele, moteris išsilenkia; jie grįžta atgal ir vėl juda link centro; susitinka, mosteli, išsilenkia, ir vėl. 11 aktorių scenos priekyje leidžiasi bėgti vietoje; jie bėga; pakaitomis vardina spektaklius, režisierius, vietas ir metus; jie bėga; pakaitomis vardina; jie vis dar bėga; jie bėga ir vardina geras 20 minučių. Scenos centre - uždengtas dubenėlis; vienas aktorius jį atidengia, iš dubenėlio iššokuoja varlės. Bėgikai prisėda ir, dar neatgavę kvapo, užsirūko. Atlikėjų rankomis viena į kitą daužomos lėkštės; skardus ir šaižus dūžių garsas, grindis dengiančios baltos šukės. Ir pabaigoje: „Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt antrieji. Jan Fabre, This is theatre like it was to be expected and foreseen". Tai toks teatras, kurio tikėtasi ir numatyta.
Janas Lauwersas: Dailės studijos Karališkojoje meno akademijoje, Gentas
Kaip ir Maltos festivalyje, Avinjone buvo pristatytas naujausias Jano Lauwerso ir jo Needcompany darbas „Turgaus aikštė 76", jau aprašytas Vaido Jauniškio. Šio gan tradiciniais metodais sukurto (pjesė, personažai, konfliktai, įtampos...), bet labai šiuolaikiško spektaklio stiprybė - performatyvumas, kuris leidžia kaskart vis naujai sukurti pasaulį scenoje ir, tuo pačiu, tvirtą ryšį su publika. „Teatras man - energijos mainai su žiūrovu, - Avinjono publikai sakė režisierius. - Mes šiek tiek įplėšėme ketvirtąją sieną, kviesdami žiūrovus kartu šį bei tą nuveikti. Spektaklio aktorių kolektyvas yra glaudžiai susijęs su performansu, atėjusiu iš vizualiųjų menų. Aktorius yra atkūrimo mašina, o performeris - kūrimo mašina. Stengiamės ieškoti balanso tarp šių dviejų metodų. Rezultatas - išspinduliuojama tam tikra energija. Tai kūrybinė energija, leidžianti mums patiems, būnant ant scenos, rasti savo laisvę. Kai Needcompany spektaklis pavyksta, visi sako galvojantys, kad tai improvizacija. Bet čia jokios improvizacijos nėra. Tai tik daug galimybių suteikianti aktorių dvasinė būsena. Scenoje yra daug decentralizuoto veiksmo, vykstančio įvairiose vietose vienu metu, todėl žiūrovas pats gali rinktis, į ką jam labiau patinka žiūrėti."
Antoine´as Defoortas: po matematikos studijų - ERSEP, Aukštoji plastinės išraiškos mokykla, Turkuenas; Halory Goergeris: savamokslis
Defoorto & Goergerio „Žerminalis" (Germinal) neturi nieko bendro su to paties pavadinimo Émile´io Zola veikalu. Kažin ar apskritai jų kūrinys turi ką nors bendro su teatrine tradicija. Darbas buvo kuriamas pagal principus, dažnai sutinkamus konceptualiuose šiuolaikinio šokio spektakliuose, bet, nors projekto dalis gimė Liono Maison de la danse rezidencijoje, čia šokio nėra. Galima sakyti, kad „Germinal" - kaskart iš naujo scenoje kartojamas performansas. O patikint Lauwersu, jeigu tai pakartojama - tai jau teatras. Dramos teatras? Vargu, nes čia, kaip ir Fabres darbe, nėra konflikto, nors ir yra keturi individualizuoti veikėjai. Ne personažai, o veikėjai - Antuanas, Halori, Arno ir Ondinė. Grupelės veiksmas, neįtemptas ir lėtas, panašaus tempo nuo spektaklio pradžios iki pabaigos. Nors akivaizdžiai esama tam tikros veiksmų sekos, spektaklyje nėra griežtai sustatytų mizanscenų, galima manyti, kad procesas kyla iš vidinių veikėjų būsenų.
„Žerminalis" prasideda visiškoje tamsoje. Tuomet, visai kaip parašyta Biblijoje, atsiranda šviesa. Ji blyksi, apšviečia vis daugiau erdvės. Matome keturis jaunuolius su šviesų pultais (!) rankose. Jie valdo šviesas. Vėliau - titrus ant galinės sienos. Jie taip ir kalba - titrais. Scenoje visiška tyla. Žiūrovai tylomis seka keturių veikėjų pokalbį / susirašinėjimą. Kol keli žaidžia, vienas atranda, kad kažkur vaikščiojant grindys skamba kitaip. Išlupęs dangą atkapsto mikrofoną. Kvėpteli, pūsteli ir pastebi, kad gali kalbėti. Vėliau kompanija išgirsta, kad mikrofonas daro tuk-tuk, arba, prancūziškai, poc-poc. Kai kurie kiti dalykai, pvz., kulisai arba kartu-buvimo-džiaugsmas tuk-tuk nedaro. Visus scenoje esančius daiktus jie imasi klasifikuoti į tuos, kurie daro, ir tuos, kurie nedaro tuk-tuk.
Ilgainiui jų veiksmai įtraukia. Nors procesas scenoje atrodo lygiai taip pat idiotiškai, kaip ir skamba čia skaitant, negali nesutikti, kad viskas vyksta logiškai, taigi - teisingai. Iš grindų skylėje jie ištraukia gitarą ir tarpusavyje pradeda ne šnekėti, o dainuoti. Vėliau grindyse atranda ir kompiuterį. Toliau - komiška, bet ir logiška seka nevykusių bandymų pasinaudoti galimybėmis, help-desko instruktažas ir įvaldytos šiuolaikinės technologijos. Kompiuteris leidžia pasirinkti aplinką (mode, arba environment). Ekrane matome: aplinka --> miškas. Iš scenos grindų pradeda kaltis eglės. Galiausiai scenoje atsiranda putplasčiu užpildytas baseinėlis, o šie keturi suaugę žmonės į jį susėda lyg į tikrą, jaučiasi patogiai ir smagiai. Kūrinys baigiasi visiems peržvelgiant loginę sąsajų seką, primenančią 90-aisiais populiarius kompiuterinius civilizacijų kūrimo žaidimus.
„Žerminalyje" nėra Scenografijos, Muzikos, Dramaturgijos. Nepaisant to, Defoorto & Goergerio pasiūlytas procesas - įtraukiantis ir įdomus, žiūrovams smagu dalyvauti įvykiuose, atradimuose kartu su atlikėjais, o ne išgirsti jų raportą, kaip kažkas buvo atrasta. Žiūrovo sąmonėje „Žerminalio" autoriai panaikina bet kokias teatrinio pasaulio konvencijas ir prieš akis sukuria visiškai kitą sceninį pasaulį. Jame galioja ne įprastos, t. y. kažkieno, o jų pačių nustatytos taisyklės. Defoortas & Goergeris paprastai ir suprantamai dekonstruoja teatrą, išardo ir vėl sujungia jo elementus, parodydami, kaip yra kuriamas ir kaip veikia jų sceninis pasaulis.
Philippe´as Quesne´as: ESAIG, Aukštoji meno ir grafikos industrijų mokykla ir EnsAD, Aukštoji dekoratyviųjų menų mokykla, Paryžius
Priešingai nei Defoortas ir Goergeris, Quesne´as savo darbe „Pelkės klubas" aktorius apgyvendina jau sukurtoje sceninėje pelkėje. Žolių kupstai, medinės gervės, vanduo, lelijų lapai, kelmas, iš šakų surištas spektaklio pavadinimas „Swamp Club", iš rąstų suręsta apžvalgos aikštelė ir įėjimas į urvą - dominuojanti rusva spalva ir natūralios medžiagos. Pelkės vidury - šiuolaikiškos architektūros stiklinis namas-rezidencija su Apple kompiuteriais, WiFi, projektoriais, nuotolinio valdymo titrų lenta ir kitais išmaniais įrengimais bei styginių kvartetu. Trys „Pelkės klubo" organizatoriai čia priima rezidentus; panašiai kaip „Žerminalyje" veikėjai-personažai tarsi natūraliai būna šioje aplinkoje kartu ją tyrinėja, persimeta vienu kitu žodžiu, kol iš urvo nepasirodo deus ex machina - monstriško dydžio sergantis kurmis.
Lėtas, ištįsęs sceninis veiksmas, intensyvi erdvė bei Dimitrijaus Šostakovičiaus ir Franzo Schuberto muzika žiūrovo vaizduotėje gimdo asociacijas ir poetinius vaizdinius. Spektaklyje nėra priežasties ir pasekmės. Veiksmo variklis - kalba, bet ji buitiška, paprastas dalinimasis informacija. Jokios logikos, kai kurie teiginiai tarsi laužti iš piršto. Štai kad ir kurmio liga - ženklas, kad visiems reikia palikti pelkę. Atrodo visiška nesąmonė, bet veikėjai čia nekelia klausimo kodėl?, o priima tai kaip to pasaulio faktą. Nepaisant neegzistuojančios dramaturgijos ir visiškos ramybės būsenos, žiūrovas įtraukiamas sekti ir stebėti scenos veiksmą. Spektaklis baigiasi, kai gyvūnai bei augalai sunešami į stiklinį namelį (gervės lieka lauke, galbūt todėl, kad raudonai įsižiebtų jų akys), o muzikantai, rezidencijos gyventojai ir svečiai palieka „Pelkės klubą".
Akivaizdu, kad teatras keičiasi kartu su pasauliu. Ieško naujų būdų veikti. Tai jokiu būdu nereiškia, kad tradicinio teatro nebėra - kiek prancūzų aktorių tebėra ištikimi XVIII amžiaus deklamaciniam stiliui! Bet gal nieko blogo truputį išplėsti savo akiratį ir pamėginti paieškoti ten, kur „standartiniai" kūrėjai dar nebandė? Žinoma, ieškoti - nebūtinai atrasti.
