67-asis Avinjono IN festivalis tarsi ir būtų eilinis. Bet yra kelios detalės, paverčiančios jį ypatingu. Pirmiausia - tai dešimtasis ir paskutinis jo direktorių Hortense Archambault ir Vincent´o Baudriller organizuotas festivalis. Nuo kitų metų jam vadovaus režisierius, aktorius ir dramaturgas, buvęs Odéono teatro vadovas Olivier Py. Šį kūrėją šiemet taip pat buvo galima sutikti Avinjone - OFF programoje jis pristatė kabaretą „Miss Knife“.
Gal todėl, kad būsimoji 2014 metų teatro fiesta vis dar yra šiokia tokia paslaptis, šiemet žiūrovams siūlyta žvelgti į praeitį - atsigręžti, prisiminti, permąstyti. Po ilgos kadencijos Archambault ir Baudriller Avinjono gyventojams bei svečiams palieka ne tik praėjusių įvykių akimirkų įspūdžius, bet ir naują rezidencijų erdvę „FabricA". Tai per vienerius (!) metus pastatytas didžiulis teatro fabrikas su repeticijų sale, techninėmis ir gyvenamosiomis patalpomis, kur kasmet ištisus metus bus ruošiamasi artėjančiam kitų metų festivaliui. Kiekvieną liepos mėnesį repeticijų erdvė performuojama į 600 vietų salę ir tampa viena iš spektaklių rodymo vietų.
Kitas svarbus šių metų aspektas - pirmą kartą Avinjono IN programa patikėta afrikiečiui. Kartu su prancūzu Stanislas Nordey tapti festivalio meno vadovu (artistes associés) buvo pakviestas Dieudonné Niangouna iš Kongo. Tokiu būdu siekta ne tik tiesti tiltus tarp Europos ir Afrikos kultūrų, bet ir sukurti sąlygas abiejų žemynų menininkų bendradarbiavimui. Tai gana drąsus žingsnis, nes greta kūrybinių šėlionių ir meninės meistrystės dažniausiai atsiranda vietos ir nepatogioms diskusijoms politinėmis temomis.
Įvadas į Afriką, arba Režisuota paroda
Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet į IN programą įtraukti ne tik spektakliai, bet ir susitikimai su menininkais, koncertai bei šiuolaikinio meno parodos. Štai Meno mokyklos (École d´Art) rūsyje įrengtoje ekspozicijų erdvėje pristatyta kanadiečio Phillipe´o Ducros „Vartai į vieną pusę" (La Porte du Non-Retour) - lyg estetiškai pateiktas politinis manifestas. Nors žiūrovai kviečiami apžiūrėti fotografijų, o ne spektaklio, ekspozicijoje pateikta ir dailei paprastai nebūdinga laiko dimensija, o jungti elementus pasitelkti režisūriniai principai. Lankytojams išdalinami ausinukai su valandos trukmės garso įrašu prancūziškai arba angliškai. Įėjusius į salę pasitinka atmosferinė muzika, juodos sienos ir švelniai apšviestos ryškiaspalvės nuotraukos. Ausinuke paspaudę „Play", patenkame į dramaturgo ir režisieriaus Ducros (at)kuriamą pasaulį. Ties kiekvienos scenos pabaiga įrašas sustoja, kol žiūrovas nusprendžia toliau jo klausytis.
Ramus vyriškas balsas iš Avinjono mus lydi į Kinšasą, Lomę, Gomą, pabėgėlių stovyklas. Jis ne tik informuoja, jis perteikia vietos atmosferą bei ką tik atvykusio europiečio jauseną. „Su savimi visada turėkite banko kortelę. Su savimi visada turėkite pakrautą mobilų telefoną su kreditais sąskaitoje. Miegodami užsidenkite tinkleliu nuo uodų. Nekramtykite nagų - ant rankų daug virusų ir bakterijų, galite užsikrėsti. Nevalgykite pabėgėliams matant. Būkite kantrus," - girdime instruktažą į pabėgėlių stovyklas vykstantiems europiečiams. Vėliau garso takelyje daugėja faktų apie pastarojo dešimtmečio įvykius Vakarų Afrikoje - išryškinama ekonominė, politinė, socialinė aplinka; tai perpinama su įvairiomis asmeninėmis vietos gyventojų bei parodos autoriaus patirtimis.
Akys skverbiasi į Ducros paveikslus, eksponuojamus lyg mizanscenomis - grupėmis nuo vieno iki keturių ar penkių. Plačios asfaltuotos gatvės, kuriomis rieda skardinės lūženos, o pakraščiais zuja gatvės pardavėjai. Šiukšlių kalnai ir betono blokai, kur sėdi ištisos bendruomenės - vyrai, vaikai, ryškiaspalviais apdarais apsivilkusios moterys. Hienų, begemotų, žiurkių galvų iškamšos, kitų gyvūnų kaukolės. Du vaikiščiai gatvėje su marškinėliais, ant kurių užrašas „Just wear it! Street wear" atrodo lyg linksmas pokštas virš nupiešto revolverio. Jauna moteris, prispaudusi skruostą prie vyro kūną išvežančio katafalko. Du apskurę ir purvini našlaičiai - tamsiomis akimis tiesiai į mus žvelgianti mergaitė ir ją stebintis berniukas. Tūkstančiai baltų pabėgėlių stovyklų namelių, maisto davinių ir vandens laukiantys „žmonių likučių" būriai. Išprievartauta našlė su skausmingos patirties vaisiumi, sunkiai sergančiu kūdikiu. Vienas po kito - kenčiantys ir besijuokiantys veidai. Tuo pat metu niekingas ir didingas Afrikos peizažas.
Ducros paroda - šioks toks įvadas į afrikietišką kontekstą, kur greta didžiulių gamtinių išteklių, naftos bei deimantų kasyklų antisanitarinėse sąlygose gyvena skurdžiai, kur klesti prekyba ginklais, o pilietiniai karai sujaukė šimtų tūkstančių žmonių gyvenimus, kur gyvenimo sąlygos yra šilta terpė plisti pačioms baisiausioms ligoms. Ir ką mes galime papasakoti taip gyvenantiems žmonėms? Kokį teatro spektaklį galėtume jiems parodyti? Toks klausimas, manau, labai natūralus, kalbant apie europiečių ir afrikiečių menininkų bendradarbiavimą.
Euroafropramogos
Ducros ekpozicija artima politinei žinutei. O štai Vokietijoje su afrikiečiais dirbančių Monikos Gintersdorfer ir Knuto Klasseno projektuose, įvykiuose, pa(si)rodymuose (kažin ar tai galima pavadinti teatro spektakliais) „Logobi 05" bei „Jet Set" beveik nerasime nei politikos, nei rimtų problemų, čia netgi nebus išsamiai nagrinėjamų temų. Abu pastatymai yra lengvo pramoginio žanro ir, atrodytų, labiau tiktų gatvėje, prekybcentryje ar klube, bet tik ne į atlikėjų bei žiūrovų dalis padalintoje ir atlikėjus sureikšminančioje teatro salėje. Gal todėl ir Šv. Juozapo licėjaus gimnazijos scenoje apipavidalinta erdvė - specialiai pastatyta dryžuota fono siena - neturėjo nei ryškesnės estetinės, nei reikšminės funkcijos.
„Logobi 05" išeities taškas - juodojo kontinento šokėjos teiginys, kad afrikiečiai šoka žymiai geriau už europiečius. Pagal afrikiečių gatvės šokį pavadinto pasirodymo esmė - dviejų šokėjų, vokiečio Richardo Siegalo ir iš Dramblio kaulo kranto kilusio Franko Edmondo Yao susitikimas. Abu scenoje sukuria tarsi improvizuotą dvikovą, panaudodami įgūdžius iš savo patirties ir konteksto. Šis pasirodymas vyksta kas kelis mėnesius ir kiekvienas susitikimas vis kitoks: šokėjai gali pasileisti kitą garso takelį (matytame seanse daugiausiai skambėjo afrikietiškas electro-pop), gali kalbėti ir judėti, bet, svarbiausia, kaskart turi pritaikyti savo naujausią patyrimą. Avinjone kasdien trijuose skirtinguose Gintersdorfer ir Klasseno kūriniuose pasirodantis stambus ir raumeningas Yao atrodė labiau „kietas" vyrukas, nei meistriškas šokėjas (ir jo sceninis vardas - Gadoukou la Star). Galbūt dėl nuovargio jis nusileido meistriškam europiečiui, kuris džiūgavo priešais publiką žaisdamas savo kūnu. Siegalo judesiai buvo artimesni afrikietiškajam šokiui, paremti įvairių kūno dalių raumenų atpalaidavimu ir sutraukimu.
Antrasis Gintersdorfer ir Klasseno darbas - teatralizuotas trijų atlikėjų pasakojimas apie realiai egzistuojančią „Jet Set" grupuotę, susibūrusią iš Dramblio kaulo kranto emigrantų Paryžiuje. Grupės nariai - keistuoliai, norintys kuo labiau išsiskirti iš kitų ir darantys tai pačiais idiotiškiausiais būdais: dėvintys visų vaivorykštės spalvų dažniausiai moteriškus drabužius (kad būtų kuo labiau aptempti!), besielgiantys iššaukiančiai ir besivadovaujantys principu „Show your values!" („Demonstruok savo vertybes"). Vertybės „Jet Set" pasaulyje konkrečios ir aiškios - tai pinigai. Nesvarbu, kad tavo šeima neturi ką valgyti, bet tu privalai būti „kietas" ir dėvėti „Versace" kostiumą ar „E&A" apatinį trikotažą. O jei jau dėvi prabangius apatinius, negali jų slėpti, privalai demonstruoti mados namų kompanijos logo. Ir jokiu būdu negali nukirpti etikečių nuo naujų drabužių - etiketės, kaip ir gamintojo logotipas, visur ir visada turi būti matomos!
Po truputį žiūrovus įvedę į grupuotės kontekstą, atlikėjai patys elgiasi pagal „Jet Set" taisykles. Žemyn tempia kelnes ir aukštyn apatinius; išsirinkę žiūrovę aprūpina ją pinigais, amerikietiškus žalius perduodami ne iš rankų į rankas, o iš lūpų į lūpas; rūko gigantišką, 5 cm skersmens ir gero pusmetrio ilgio cigarą; pasiskolinę iš žiūrovo batą, iš jo geria šampaną ir savininką ragina prisijungti... Kartas nuo karto į veiksmą įsiterpia Dramblio kaulo kranto pop žvaigždių (Douk Saga, Papa Ministre) atliekami muzikiniai gabalai ir „stilingi" šokiai. Kartu su „Jet Set" atlikėjai šiek tiek pristato ir paties Dramblio kaulo kranto kultūrinį kontekstą. Po truputį šis jaunų vyrukų cirkas, žaidimas savo įvaizdžiais ima atrodyti kaip absoliutus eskapizmas, mėginimas pabėgti nuo klaikios realybės, siekiant ne tik akimirkai apsimesti, bet ir iš tikrųjų gyvenime būti kažkuo kitu - tuo, kuo šiaip jau niekaip nepavyktų tapti. Pasirodymo pabaigoje raginimai „Parodyk, kad esi čia, kad esi gyvas", „Rodyk savo vertybes, nuo to nemirsi", „Mylėk save tokį, koks esi" suskamba lyg afrikietiškas moralas: nuolat gniuždomiems ir žeminamiems, ant skurdo ribos balansuojantiems žmonėms „Jet Set" gali tapti pavyzdžiu, kaip linksmai išgyventi nemalonų laikotarpį.
Mi(s)tinis teatras
Tradiciškiausio spektaklio autorius - pirmasis afrikietis Avinjono festivalio meno vadovas Niangouna spektakliui „Shéda" pasirinko Bulbono karjerą - didelę, uolų apsuptą sceną buvusiose akmens kasyklose. Festivalyje šią vietą pirmą kartą panaudojo Peteris Brookas 1984-aisiais „Mahabharatai" ir nuo tol ji traukia daugelį režisierių, nes yra ypatinga ne tik dėl savo mastelio, bet ir dėl aplinkos sąlygų. Žinoma, ne visiems pavyksta prisitaikyti ir išnaudoti ją savo kūrybai. Karjerą pasirinkęs kaip iššūkį, Niangouna kartu su savo trupės „Les Bruits de la Rue" (Gatvės triukšmai) nariais čia praleido daug laiko, siekdamas suvokti buvusių kasyklų aplinką bet kuriuo paros metu, su erdve ieškodamas dialogo ir norėdamas priversti ją pačią žiūrovams pasakoti istoriją. Kūrybinė trupė čia gyveno ne tik repetuodama - glaudus ir organiškas ryšys su aplinka išliko per visą spektaklį, tad žiūrovai daugelį veikėjų priėmė kaip šio natūralaus ir fikcinio peizažo sudedamąją dalį.
Iš Brazavilio intelektualų šeimos kilęs Niangouna - ne tik režisierius, bet ir aktorius bei dramaturgas. Naujausias, „Shédos" pjesės tekstas gimė iš per dvylika metų brandintų vaizdinių, įvairiausių situacijų, išreiškiamų gan ilgais veikėjų monologais ir dialogais. Tai - tarsi situacijų virtinė, scenoje fragmentiškai sujungta į ištisą teatrinę ir muzikinę odisėją. Čia persipina Kongo ir pasaulio aktualijos, afrikietiškos pasakos ir europietiškos Viduramžių legendos. 12 aktorių savo personažams suteikė pačias įvairiausias formas: greta kaimo senio, Mirusiųjų pasaulio sergėtojo veikia juodaodė ragana, Gladiatorių įsimylėjusi baltaodė jos dukra, pora juodaodžių hipių, rasta-menininkas, moteriška Indianos Džounso versija, epizodiškai pasirodo ir Šrekas, Žmogus-voras, Mis Amerika...
Personažai kuriami taip, kad savo keistumu patrauktų žiūrovo akį. Pavyzdžiui, Gladiatorius beveik visą spektaklį mirksta Šventajame krokodilų ežere - scenoje įrengtame nedideliame baseinėlyje. Jis gan ilgiems laiko tarpams, trunkantiems ne vieną kitų personažų monologą, tai panyra, tai išnyra iš vandens, ilsisi gulėdamas ant nugaros beveik visiškai panardinęs savo veidą, kartais ilgas minutes tiesiog įsibridęs stovi ant vienos kojos. Naratyvo požiūriu šie jo veiksmai gali būti visiškai beprasmiai, tačiau jie įsimena ir per penkių valandų spektaklį padeda išlaikyti žiūrovo dėmesį. Panašiais principais dirbo daugelis personažų, tačiau vietoj ežerėlio jie kiekvienas savaip pasitelkdavo kitas priemones - keistus mechanizmus, sukneles ir aksesuarus, išsiskiriančius atributus (kryžius, valdovo nuotrauka). Ir viskas tam, kad būtų netikėta ir nebūtinai lengvai suvokiama.
Kartu su 12 aktorių scenoje nuolatos buvo ir 2 muzikantai, kurdami muzikinį foną monologams ir dialogams bei sustiprindavę spektaklio energiją dainomis ir instrumentiniais intarpais. Tačiau į muzikinį spektaklio audinį įsiliejo ir kiti kūrybinės komandos veiksmais išgaunami garsai. Žiūrovas negalėjo matyti keliu atžygiuojančių aktorių, bet artėjantis jų žingsnių aidas skatino mąstyti ir įsivaizduoti, kas galėtų vykti. Panašiai spektaklyje panaudojami ir šūvių garsai, mobiliojo telefono skambutis ir kt. Aktorių žaidimas erdvėje - tarp žiūrovų eilių, publikai už nugarų, užsilipus ant žemesnės ar aukštesnės uolos - sceninį pasaulį leido pajausti kaip tikrą. O tuomet, kai nuo aukščiausios uolos buvo pradėta mesti žmogaus dydžio skudurines lėles, jų krytį publika sekė sulaikiusi kvapą - tik objektui trenkiantis į žemę galėjai suprasti, kad nukrito lėlė.
Niangouna spektaklį sukūrė taip, kad žiūrovas beveik nejaustų ribos tarp fikcijos ir tikrovės bei savo kūnu patirtų mistinį pasaulį. Nors šiame darbe daug keistenybių bei netikėtumų, kūrinys nuosekliai apgalvotas ir švarus, o visa gausybė atskirtų elementų sujungti pagal režisieriaus kuriamo pasaulio taisykles. Vis dėlto režisavimo Niangouna negana - kartu su prancūzų aktoriumi Mathieu Montanier Bulbono karjere jis žavėjo ir savo vaidyba. Po spektaklio žiūrovai buvo pakviesti nutrinti ribą tarp kėdžių ir scenos bei prisijungti prie šokančių aktorių.
B.d.
