Kai vienos prancūzų teatro kritikės paklausiau, kodėl, jos manymu, žmonės eina į teatrą, ji davė labai greitą ir paprastą atsakymą: į teatrą einame pabūti kartu ir ką nors atrasti. Šios dvi linijos daugiau ar mažiau buvo jaučiamos daugelyje Avinjono teatro festivalyje rodytų spektaklių, o tie, kurie, publikos nuomone, bent vienos neatitiko, jau per pačius pasirodymus pelnydavo garsius išeinančių žiūrovų žingsnius ir paskui juos užsidarančių durų trenksmus.
Vieną iš keisčiausių atradimų šių metų festivalyje pateikė prancūzų choreografas ir režisierius Jérôme´as Belis, Popiežiaus Benedikto XII salėje kartu su šveicarų teatru „HORA" pristatęs darbą „Disabled theater" (spektaklio pavadinimas programoje rašomas anglų kalba be vertimo į prancūzų). „HORA" trupėje vaidina žmonės, turintys mokymosi sutrikimų dėl Dauno sindromo, dar vadinamo 21-osios chromosomos trisomija. Ciuriche įsikūrusi trupė gyvuoja nuo 1993 metų ir yra sukūrusi virš 40 spektaklių.
Kodėl neįgaliųjų darbas įtrauktas į Avinjono festivalio programą? Ar verta žiūrėti protiškai neįgalių žmonių teatrą? Ciniškai spėjau, kad tokiame spektaklyje neverta tikėtis nei malonaus buvimo kartu (sutikite, kad pusantros valandos tarp keistuolių - visada sunkus darbas), nei atradimo džiaugsmo (greičiausiai tai bus dar vienas neįgaliųjų integracijos projektėlis, žymių vardų ir galingų pažinčių dėka įgavęs didesnį mastą). Vistik žymi pavardė suveikė ir smalsumas nugalėjo: jei Belis susimaus, aš būsiu šio įvykio liudininke!
Žinoma, prigauti šį kūrėją nėra taip paprasta. Belis nuo 1994 m. stato spektaklius, kuriuose kūnas yra svarbiausia išraiškos priemonė. Jis nuolat kvestionuoja įvairiausias teatro formas ir ieško naujų, tačiau nelenda į šiais laikais taip madingas netradicines erdves, o ieško naujovių tradicinio teatro - scenos dėžutės - rėmuose. Kiekvieno naujo pastatymo kūrybinį procesą jis vadina tyrimu (angl. research) ir jo sąmoningas siekis savo atradimą perteikti žiūrovui teatro priemonėmis greičiausiai yra daugelio jo pastatymų sėkmės priežastis. Kaip ir daugelio ekperimentus mėgstančių kūrėjų darbai, Belio spektakliai dažnai pritrenkia drąsa, kurią konservatyvesni žiūrovai galėtų pavadinti tiesiog įžūlumu. Kasdienės kultūros elementus perkeldamas į teatro šventovę, jis nuolatos ieško naujos scenos kalbos, kuri veiktų šiuolaikinį žiūrovą.
Gavęs pasiūlymą dirbti su „HORA" trupe, Belis atsisakė. Sutiko tik vėliau, kai, pažiūrėjęs kompanijos spektaklių įrašus, buvo nustebintas šių žmonių teatro sampratos: „Dirbdamas aš daug galvoju apie teatro taisykles: jas analizavau, dekonstravau, ardžiau; tačiau šie aktoriai nuėjo gerokai toliau!" - sakė jis. „Šių žmonių socialinis statusas yra profesionalūs aktoriai. Mano socialinis statusas yra režisierius. Taigi, mes galime sukurti spektaklį. Aš sutikau su jais dirbti tik todėl, kad jie yra profesionalūs aktoriai". Žiūrint spektaklį ši choreografo pabrėžta detalė tampa atspirties tašku, norint nepasimesti kylančių emocijų vėtrose.
Visa, kas vyksta „Disabled theater" scenoje, akivaizdžiai priklauso nuo vertėjos Simone Truong. Įsitaisiusi prie didžiulio garso pulto scenos dešinėje, ji valdo ne tik muziką, bet ir scenos veiksmą. Sakiniu „Jérôme´as Belis jų paprašė..." Truong pradeda kiekvieną naują pasirodymo dalį, taip pat vardu kviečia aktorius stoti prieš publiką individualiam numeriui ir iš šveicariškos vokiečių į prancūzų kalbą verčia jų žodžius. Tvarka ir aiškumas žiūrovui kelia pasitikėjimą - ši jauna moteris viską kontroliuoja, tad viskas bus gerai...
Spektaklis prasideda nuo paprastos užduoties: „Jérôme´as Belis jų paprašė išeiti prieš publiką ir pastovėti vieną minutę". Vienas po kito į sceną įeina ir išeina aktoriai, į kuriuos įbedame akis. Simpatija? Susidomėjimas? Pasibjaurėjimas? Užuojauta? Baimė? Neproporcingi kūnai, didžiulės riebalų sankaupos ties juosmenimis, trumpos galūnės, keistai išdėstyti kojų pirštai, netaisyklingų formų veidai, mažos akys... Ką jie dabar galvoja? Ar jie nori čia būti? Minutė - pakankamai ilgas laiko tarpas tokiai keistai akistatai. Kai kur publikoje pasigirsta isteriškas juokas: žmonės neišlaiko įtampos. Kyla lengvas šurmulys: „isterikai" gauna pylos nuo „kultūringųjų". Aktoriai tęsia savo užduotį. Vieniems minutė trunka vos akimirką, kitiems tol, kol veiksmą scenoje valdanti Truong nepasako „ačiū".
Scena šiltoje išsklaidytoje šviesoje. Kiek toliau nuo centro lanku sustatytos vienuolika kėdžių atlikėjams. Tai - savotiška jų, protiškai neįgaliųjų, erdvė, iš kurios priekin išėjęs aktorius tampa tarpininku tarp dviejų bendruomenių - scenos su „Disabled theater" aktoriais, ir publikos su „sveikais" žmonėmis.
„Jérôme´as Belis jų paprašė prisistatyti, pasakant savo vardą, amžių ir profesiją."
„Jérôme´as Belis jų paprašė pasakyti savo negalią."
„Jérôme´as Belis jų paprašė sukurti šokį pagal savo pasirinktą muziką. Iš vienuolikos darbų jis atrinko septynis ir dabar jie bus parodyti."
„Jérôme´as Belis jų paprašė pasakyti, ką jie mano apie šį spektaklį."
Pažintis tęsiasi, kiekvieno žmogaus paveikslas įgauna papildomų bruožų ir tampa vis įdomesnis. Atradę jų kūną, imame pažinti jų balsą. Visi jie akivaizdžiai skirtingi, tad vienodas profesijos įvardijimas „ich bin Schauspieler/Schauspielerin" („esu aktorius/aktorė") giliai pasąmonėje jau ima kelti nepasitenkinimą: tik nekiškite jų į rėmus, leiskite jiems būti!
 |
| 11 turtingų pasaulių ir Simone Truong (viduryje) susitikimo su publika metu. Monikos Jašinskaitės nuotrauka |
Griežtoje spektaklio struktūroje jautėsi vis daugiau kiekvieno asmeninės laisvės. Įvardijant negalią atsiskleidė jų kasdieninio gyvenimo trūkumai („negaliu mokytis", „čiulpiu pirštus va taip" (toliau seka vaizdinė iliustracija)), santykiai su artimaisiais („mama kartais ant manęs pyksta, nes aš labai lėtas"), humoro jausmas („turiu viena chromosoma daugiau, nei vadinamieji normalūs žmonės"). Kiekvieno aktoriaus išėjimas į priekį buvo žingsnelis link publikos atsipalaidavimo, kol Truong pranešdavo apie naują iššūkį - choreografo prašymą.
Panašu, kad iššūkiai ir buvo skirti ne „HORA" teatro aktoriams (jie su choreografo užduotimis susidorojo kuo puikiausiai), o publikai, kuriai (didžiąja dalimi) žmonės su protine negalia buvo visiškai nepažįstami - lyg ateiviai iš kitos planetos. Nieko nuostabaus, greičiausiai pasakytų Belis: „Vaikystėje tėvai į tokius man neleisdavo žiūrėti. Sakydavo, kad mano žvilgsnis gali juos įskaudinti". Ar tai ne ta pati, sena kaip žmonija, kitokio baimė?
Su ketvirtąja užduotimi - choreografiniais numeriais - dar labiau išryškėjo kiekvieno aktoriaus individualumas ir vidinio pasaulio turtingumas. Popso, roko, folko ir elektroniniai gabalai parodė, kad muzikiniu skoniu jie nesiskiria nuo savo bendraamžių, be to, kiekvienas jų turi asmeninių interesų ir svajonių. Pristatytas šokis buvo iš anksto apgalvotas ir paruoštas: mažiau judrūs žaidė judesio tikslumu, kiti siautėjo taip, kad nebegalėjai suprasti, ką reiškia „aš lėtas"; dar kitų judesiai atrodė unikalūs savo minkštomis formomis. Scenoje nė vienas nedarė to, ko negalėjo padaryti ir rodė tik tai, ką tikrai sugeba. Ši gebėjimų įvairovė šaukė į dvikovą žodžio „neįgalieji" sampratą: juk jie gali!
Po savo numerių atlikėjai vis laisvėjo, o su scenos centru nejučia ėmė konkuruoti fono linija. Sėdėdami kėdėse ir stebėdami kitus, „HORA" aktoriai, kaip ir publika, plojo į taktą, plepėjo tarpusavyje arba tiesiog sėdėjo mintimis nuklydę į savo pasaulį. Žvelgiant į sėdinčiuosius už pasirodančiųjų nugarų, aiškėjo jų tarpusavio santykiai ir bendravimo būdas. Šioje bendruomenėje egzistuoja gerumas, nuoširdumas, meilė, džiaugsmas, kritinis mąstymas ir humoro jausmas. Visų šių dalykų dažnai pasigendu mūsų, vadinamų „normaliųjų" susibūrimuose ir ypač viešojoje erdvėje.
Stebint „Disabled theater" kilo ir kitokių minčių. Ar kas žiūrėtų šį spektaklį, jei tą patį mums rodytų sveiki žmonės? Ar negalia nėra pretekstas gailesčiui ir dėmesiui išsireikalauti? Kodėl jie pastatyti prieš mus rodyti savo galimybes? Grįžtame į ankstesnius amžius, kuomet smalsiai publikai už pinigus buvo demonstruojamos visokios anomalijos? O gal tai, kad jie turi mums įrodyti, kad irgi šį tą sugeba, šaukte šaukia ne apie jų, ne apie režisieriaus, o apie pačios visuomenės problemas?
Kai Belis „surinkinėjo" šį spektaklį į baigtą kūrinį, be jokios abejonės, jis numatė audras žiūrovų galvose. Buvo galima tikėtis, kad jo pareikalautas viešas atgalinis ryšys taps „Disabled theater" advokatu bei sudėlios daugelį taškų ant ı.
„Mama sakė, kad spektaklis yra frykų šou, bet jai patiko."
„Man patiko, bet mano tėvai galvoja kitaip. Sesuo verkė mašinoje. Ji sakė, kad mes kaip gyvūnai cirke."
„Esu nusivylęs, kad Jérôme´as Belis neatrinko mano choreografijos. Manau, kad tai neteisinga."
Girdint tokius atsiliepimus buvo akivaizdu, kad klausimai, kylantys publikai, jau seniai yra iškilę bei apsvarstyti „HORA" trupės aplinkoje. Tai, kas mums buvo naujiena, jiems yra gyvenimo kasdienybė. Neįgalieji aktoriai spektaklyje parodė, kad jie visiškai adekvačiai suvokia visuomenėje susiklosčiusią situaciją, taip pat sąmoningai imasi veiksmų ir numato atoveiksmius. Jie, kaip visi žmonės, nori būti matomi ir tapti visuomenės dalimi. Be to jie reikalauja lygių teisių savo kūriniams pristatyti!
„Jérôme´as Belis jų paprašė parodyti likusius keturis kūrinius."
Dabar salė buvo visiškai atsipalaidavusi. Panašu, kad Belio uždavinys „Publika turi pereiti tokias pačias emocines ir intelektualines būsenas, kokias aš perėjau atlikdamas savo tyrimą", buvo įvykdytas. Svetimo baimė išnykusi. Režisierius pasiekė tikslą pristatyti neįgaliuosius kaip individus - žmones, besiskiriančius ne tik išorinėmis, bet ir vidinėmis savybėmis. Publika atrado vienuolika turtingų pasaulių.
