Seniai, labai seniai, dar šių metų liepą, vos prasidėjus 66-ajam Avinjono teatro festivaliui, Williamas Kentridge´as savo spektaklį „Paneigtį laiką" (angl. „Refuse the hour", pranc. „La négation du temps") pradėjo nuo senos kaip teatras istorijos apie Persėją. Scenoje, prigrūstoje įvairiausių mechanizmų, nė truputėlio nekvepėjo Antika, tačiau ramus pasakotojo - paties Kentridge´o - balsas jau savaime perteikė visą amžinybę. Laikas buvo sustojęs.
Po akimirkos amžinybe virto dainininkių, šokėjos ir muzikantų kuriamas neįtikėtinai estetiškas chaosas. Spalvingų geometrinių formų drabužių judėjimas, scenos gilumoje projektuojami metronomai, per didžiulius ruporus sklindantys atlikėjų balsai skelbė, kad laikas bėga pasiutusiai greitai. Žvelgiant į šį siautulį atrodė, kad tai niekada nesibaigs.
„Paneigti laiką" man tapo vartais į šių metų Avinjono festivalį, kuris truko daugiau nei tris savaites, tačiau pralėkė kaip viena akimirka. Tikriausiai tokią laiko slinktį pranašavo ir žmogysta su didžiuliu ruporu festivalio afišoje - to paties Kentridge´o piešinys.
Šiais metais Avinjono IN programoje netrūko menininkų iš įvairių šalių: be prancūzų bei įprastinių svečių iš Italijos, Belgijos, Vokietijos, savo kūrinius čia pristatė ir Vengrijos, Švedijos, Suomijos, Portugalijos, Turkijos, Libano, Palestinos, Pietų Afrikos ir Kolumbijos kūrėjai. Paradoksalu, kad Kentridge´as, gimęs Johanesburge dar tuomet, kai Pietų Afrikai vadovavo jos didenybė karalienė Elžbieta II, iš matytų festivalyje kūrėjų man pasirodė labiausiai puoselėjantis Jungtinės Karalystės teatro tradicijas. Tai buvo puikus įvadas į teatro šventę, kurioje meno vadovo poziciją šiemet užėmė britų režisierius Simonas McBurney, publikos dėmesį prikaustęs trupėmis iš ūkanotojo Albiono . Britų teatras šįmet buvo dėmesio centre.
Intelektualusis Kentridge´o šou
 |
| Williamo Kentridge´o du turiniai. Christophe Raynaud de Lage (www.festival-avignon.com) nuotrauka |
Kentridge´o nepavadinsi tik režisieriumi: jis ir piešia, kuria skulptūras bei videodarbus. 2011 metais Paryžiuje buvo pristatyta jo paroda „La négation du temps", šįmet jie yra Kaselio „Documenta" forume, o daugelis eksponatų vėliau atsirado ir Avinjono operos teatro scenoje. Priklausomai nuo to, kur pateikiami jo darbai - parodų, kino ar teatro salėse, jie jungiami pagal dailės, video ar scenos meno taisykles.
Festivalyje rodytą spektaklį tarsi punktyru nužymi režisieriaus skaitomas tekstas ir trijų solisčių atliekamos dainos (kompozitorius Philipas Milleris). Nors visą punktyrinę struktūrą jungė muzikantų grupė, stulbinančios technikos šokėja Dada Masilo bei Kentridge´o sumanyti mechanizmai ir videoprojekcijos, aiškiai atskirti intelektinis ir emocinis turiniai labiau priminė ne spektaklį, o paskaitą su šou elementais. Režisierius atrodė panašus į Harvardo universiteto profesorių (ar ne toks yra vienas šio kūrinio bendraautorių fizikas Peteris Galisonas?), studentams pristatantį laiko sampratą bei matavimo būdus, savo kalbą iliustruojantis pasakojimais iš vaikystės, moksliniais faktais, fizikos ir geopolitine pasaulio istorija.
Intelektualiame lygmenyje Kentridge´o užduotis buvo perteikti laiko reliatyvumo principą - parodyti, kaip įvairiomis meninėmis priemonėmis jį galima ištęsti ar sutraukti, kaip kvėpavimas ar kitas kartojamas fizinis veiksmas gali stabdyti ar greitinti žmogaus vidinį laikrodį. Be jokios abejonės, visi keliaujame laiku viena kryptimi, tačiau jei laikas yra reliatyvus, ar neturėtume suabejoti globalia, unifikuota jo matavimo sistema?
Emociniame lygmenyje Kentridge´as siekė maksimalaus estetinio poveikio, kad intelektualus turinys taptų „skaniai valgomas" kiekvienam. Tobulas muzikinis atlikimas bei kūrėjo vizualinių idėjų įgyvendinimas - nuostabus gardėsis akims ir ausims. Viskas taip puiku, kad galima pamiršti intelektualiąją spektaklio pusę. Iš kitos pusės, kartkartėmis vizualiniai elementai ima užgožti visus kitus, jų perteklius rodosi padrikas, sudėtinga jungti į bendrą visumą. Nors, anot Kentridge´o, tokių jungčių ieškojimas - paties žiūrovo reikalas, panašu, kad šio esteto darbe turinys labiau keliauja paskui formą nei žengia kartu. Ar visas spektaklis nėra pretekstas gerai praleisti laiką - paganyti mintis, akis ir ausis? O gal tai net viso parodyto britų teatro esmė?
Audringas priverstinis pasilinksminimas
Sakyčiau kad niekas taip gerai nepatvirtina taisyklės, kaip išimtys iš jos. Britų teatro avangardistais vadinamos trupės „Forced Entertainment" (liet. „Priverstinis pasilinksminimas") pasirodymo ėmiau laukti vos užmetus akį į išankstinę Avinjono festivalio programą. Režisieriaus Timo Etchellso vadovaujama kompanija, pradėjusi gyvuoti 1984-aisiais ir beveik trisdešimtį metų išlaikiusi pagrindinį šešių aktorių branduolį, nuo pat susibūrimo ėmėsi improvizacijos, taip sviesdami iššūkį britų teatro tradicijoms. Avinjone, Popiežiaus Benedikto XII salėje jie pristatė savo darbą „Artėjanti audra" („Coming storm"), kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tikra Kentridge´o „...laiko" priešingybė.
 |
| Ko reikia gerai istorijai? „Artėjanti audra". Agnès Mellon (www.festival-avignon.com) nuotrauka |
Scenoje - savo vardais prisistatantys šeši veikėjai. Trys vyrai ir trys moterys. Jie visi lygiaverčiai, kiekvieno individualumas bei noras pasirodyti tampa sceninio veiksmo impulsu ir iššūkiu kolegoms. „Ko reikia, kad gerai papasakotum istoriją?" klausia Terry spektaklio pradžioje, taip tarsi nusakydama žaidimo esmę. Jie ima pasakoti... Papildyti... Pertraukinėti... Groti muzikos instrumentais... Šokti... Persirenginėti... Demonstruoti savo išradimus... Žodžiu, rodyti „save" kaip tik gali.
Spektaklyje nėra aiškios struktūros - ją galėtų žymėti kiekvieno personažo pasakojama istorija, tačiau kai kurios jų baigdavosi tespėjus pasakyti „man yra penkiasdešimt metų", o kitos išsisklaidydavo dėl kolegų keliamo šurmulio - demonstruojant kokią vėjo mašiną, medinę elektros kėdę arba už virvės per visą sceną tampant pianiną ir pianistę kartu... Kartais kolegos būdavo itin drausmingi ir susidomėję pasakojimu, tačiau pačioje įdomiausioje vietoje lyg tyčia vėl prasidėdavo individų sujudimas!
Be jokios abejonės, žiūrovų dėmesys buvo laimėtas ne istorijomis, o absurdiškais ir neįtikėtinais veiksmais. Teatro scenoje gerti alų, apsivilkti suknele, bet jos neužsisegti, mėginti kartis su maišu ant galvos, demonstruoti vaiduoklių šokį ar tampyti būgnus skersai išilgai ir demonstruoti rusų kalbos žinias... Bet kodėėėl??? Šitas klausimas kyla daugeliui žiūrovų ir matyt vien dėl to įdomu į tai žiūrėti.
Įdomu vieną kartą. O kaip yra antrą? Jei „Artėjanti audra" paremta improvizacija, galbūt antro karto nėra? Susitikime su publika režisierius gailėjosi, kad gastrolių užsienyje metu būtinas teksto vertimas įspraudžia komandą į gan griežtus rėmus bei apriboja galimybę improvizuoti. Būtų įdomu stebėti, kokius pavidalus „Artėjanti audra" galėtų įgauti, jei šešeriukė būtų visiškai laisva nuo vertimo. Įdomu stebėti... bet kas iš to? Teatras - tai pasilinksminimas ir taškas?
Animacinis 1927 m. teatras
 |
| Gyvoji ir negyvoji animacija. Christophe Raynaud de Lage nuotrauka |
Tikru teatro siurprizu tapo Londono trupės „1927" Avinjone pristatytas spektaklis „Vaikai ir gyvūnai užgrobė gatves", vienintelis darbas, skirtas festivalio jaunajai publikai - žiūrovams nuo devynerių metų. Kūrėjų grupės pagrindą sudaro režisierė Suzanne Andrade ir animatorius Paulas Barrittas, kurių bendros veiklos vaisius - stulbinamai tiksli bei natūrali aktorių ir animacijos sąveika.
Laukiant, kol prasidės spektaklis, ryškiais drabužiais apsivilkusi pilietė be dantų vaikams maloniai dalina paketėlius su „Močiutės guminukais". Nieko įtartino nepastebėję, mažieji skubiai jais vaišinosi. Pirmieji pianino akordai, nupiešto miesto projekcijos ekrane iš trijų plokščių, „užkadrinis" Jameso Addie balsas ir pasakojimas įsibėgėjo nebyliojo kino filmų tempu.
Visos teatro ir kino priemonės - aktorių darbas, muzika, scenografija - plokštės su ertmėmis-langais ir projektuojama nenutrūkstama animacija, - kostiumai, apšvietimas, - viskas šiame spektaklyje sutelkta vienam tikslui: greitai, paprastai ir aiškiai papasakoti istoriją, kurioje išryškinamos emigrantų užtvindyto Rytų Londono problemos. Kartkartėmis į judančių paveikslėlių srautą įterpiami užrašai anglų kalba rusiškomis raidėmis bei lenkiškų laikraščių projekcijos leidžia spėti, kad į pasakojimą gali būti įtraukti ir Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo" personažų prototipai. „Sunku išlaikyti vilką už durų", - trijų aktorių daina piešia gigantiško, „Pelke" vadinamo namo gyventojų kasdienybę.
Spektaklyje kalbama apie vaikus, kuriems skurdas ir tėvų nepriežiūra tampa tramplinu į nevaldomą ir visagriaunantį siautėjimą mieste. Trys baltai veidus nusigrimavusios aktorės kuria pagrindinius suaugusius personažus, kurie nuolat bendrauja su videoprojekcijose pieštais vaikais. Per visą 70 minučių spektaklį išlaikoma aukščiausio laipsnio sinchronizacija tarp pianinu grojančios aktorės - kompozitorės Lillian Henley, iš anksto paruoštos ir spektaklio metu projektuojamos animacijos bei kaip laikrodis vaidinančių aktorių - pačios Andrade ir Esme Appleton.
Pasakojamoje istorijoje netrūksta juodo humoro ir šiuolaikiško gyvenimo metaforų - vilkas, sutikęs gerąją tetą, iš jos reikalauja vestuvinio žiedo ir kepenų; mielasis dėdė - namų sargas dar septynerius metus taupys 777,77 svaro, kad galėtų pagaliau grįžti namo; žiūrovams siūloma pasirinkti vieną iš dviejų galimų istorijos pabaigų - realistinės ir idealistinės. Publikai besvarstant, kurią pabaigą labiausiai norėtųsi pamatyti, pasirenkamas liūdnasis variantas, kuriame visgi yra šviesos: saldainius valgę išdykę vaikai per septynias savaites tampa visiškai ramūs...
Po trečiojo britų spektaklio nebegalėjau nuvyti minties, kad Jungtinėje Karalystėje spektakliai neįmanomi be geros istorijos, gero reginio ir geros muzikos. Nors techninis atskirų dalių atlikimas dažniausiai viršija bet kokius lūkesčius, visgi vargu, ar tai būtų galima pavadinti „teatro menu": atskiriems elementams trūksta vienijančios idėjos, lemiančios menų sintezę. O juk būtent ji trupės „1927" pasirodymą pavertė tikru europietiško teatro spektakliu.
