Aušrinės Stundytės ir Asmik Grigorian triumfas Zalcburge

2020-08-07 menufaktura.lt
Scena iš operos „Elektra“, režisierius Krzysztofas Warlikowskis (Zalcburgo festivalis, 2020). Chrisotemidė - Asmik Grigorian, Elektra - Aušrinė Stundytė. Berndo Uhligo nuotrauka
Scena iš operos „Elektra“, režisierius Krzysztofas Warlikowskis (Zalcburgo festivalis, 2020). Chrisotemidė - Asmik Grigorian, Elektra - Aušrinė Stundytė. Berndo Uhligo nuotrauka

aA

Prieš du metus Zalcburgo festivalyje iškilus Asmik Grigorian žvaigždei, retas galėjo patikėti, jog Lietuvos vardas čia taip greitai bus paminėtas dar kartą. Ir vis dėlto šią savaitę užsienio kultūrinė spauda linksniuoja jau nebe vieną, o dvi lietuviškas pavardes, taip įrašydami naują puslapį Lietuvos operos istorijoje. Aušrinė Stundytė ir Asmik Grigorian, tarsi Olimpinę ugnį paskutinius metrus nešančios sportininkės, tapo šiemetinio Zalcburgo festivalio pažibomis Krzysztofo Warlikowskio režisuotoje Richardo Strausso „Elektroje“.

„Aušrinės Stundytės Elektra - išskirtinė. - Dirigentas žavėdamasis ją apibūdino, - „ne metalo balso Elektra... o vaikiška, trapia, pažeidžiama Elektra - daugiasluoksne asmenybe vietoje harpijos.“ Padeda ir jos gebėjimas dainuoti šią milžinišką rolę, rodos, niekados nepertempiant vokalo, vietoje to griebiantis šauksmo, kovoje su sunkesniais Strausso orkestro momentais“, - rašoma klasikinės muzikos apžvalgų portale Bachtrack. Teksto autorius priduria: „šioje kovoje Aušrinei padeda ir dirigentas Franzas Welseras-Möstas, kurdamas tokią „Elektrą“, kurią galima dainuoti, o ne išrėkti, kaip to ir reikalavo kompozitorius“.

Iš tiesų, lietuvė kartu su dirigentu šiai partijai ruošėsi metus. Telefonu po premjeros Aušrinė pasakojo: „...nesu taip ruošusi dar nė vienos partijos, bet dabar suprantu, kad norint įsisavinti tą nerealų kiekį informacijos, kurį man davė dirigentas, tas laikas buvo reikalingas. Žinoma, per metus buvo ir kitų darbų, tačiau tas ilgas proceso ir panirimo į jį laikas irgi yra svarbus. O apie tai, kad dainuosiu Elektrą, mintyse „žaidžiau“ jau kurį laiką. Visuomet žinojau, kad tai galėčiau padaryti tik teatre, kur gera akustika, ir padedama dirigento, sugebančio suvaldyti „nežmonišką“ orkestrą. Tačiau niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tai galėtų būti Zalcburgas. Man tai reiškia be galo didelę atsakomybę ir dėmesį - didesnį, nei norėčiau, debiutuojant tokioje rolėje. Pandemija tą dėmesį ir atsakomybę dar labiau padidino, bet publikos reakcija vakar parodė, kad mūsų darbas nenuėjo veltui.“

Cituojant portalą ORF, solistės mintis galima papildyti: „Pagrindinėje rolėje - tamsaus skambesio Aušrinės Stundytės sopranas. Ji išpildė lūkesčius ir, kaip prieš du metus Asmik Grigorian, tapo šio vakaro moterimi - žvaigžde. Tik ji visai kitokia nei Salomėja, nors taip pat aprengta balta suknele, - ši dainininkė savita: pripildyta neapčiuopiamo grožio ir dramos, galinčios sujungti stiprybę ir trapumą.“

Kaipgi sukurti tokį sunkiai apčiuopiamą personažą? „Darbas su Warlikowskiu nėra priimtinas visiems solistams, bet man jis tinka, - pasakoja ne pirmą kartą su lenkų režisūros žvaigžde dirbanti Aušrinė, - Dirbant su juo reikia turėti tam tikros empatijos, suprasti režisierių ne tiek iš jo žodžių, bet tarytum skaityti jo mintis. Jis nėra toks konkretus, kaip kiti, o daugiau intuityviai pats įsigyvena į kiekvieną rolę ir kartu su dainininku ieško būdų ją išreikšti vaidyba.“

Iš tiesų, ne kiekvienam operos solistui gali būti įkandamos dramaturginės ir aktorinės Warlikowskio sceninės užduotys. Lygiai taip pat visi kada nors scenoje matę Stundytę ar Grigorian, puikiai įsivaizduos, jog būtent tokio lygio atlikėjos tą įgyvendins su kaupu. Tad kas įvyksta, kai jos abi užlipa į tą pačią sceną? „Manau, kad tokio masto pastatyme turėti du atlikėjus iš to paties miesto, tos pačios dainavimo klasės, - to dar nebuvo. Ir aš tuo be galo džiaugiuosi. Galimybė dirbti su Asmik buvo tikra dovana, - geras partneris scenoje užveda ir iškelia energiją. Elektros ir Chrisotemidės scena ilga ir statiška, tad greitai gali pasidaryti nuobodu. Tikiuosi, kad su mumis nebuvo nuobodu“, - pasakojo Aušrinė.

Tikrai ne - gali patvirtinti visa apie festivalį rašiusi spauda, vieningai pabrėždama, jog dviejų lietuvaičių duetas ne tik viena kitą papildė, bet ir kūrė įtikinamai skirtingus vienos šeimos seserų portretus. Tad kaip nutiko, jog anksčiau šios dvi solistės scenoje nesusitiko? „Mūsų keliai negali pernelyg dažnai susidurti, nes dainuojame panašų repertuarą ir soprano partija dažniausiai yra tik viena. Tokia galimybė pasitaiko labai retai“, - mintimis dalijosi Grigorian.

Šiandien viena didžiausių operos pasaulio žvaigždžių tapusi solistė neslepia, jog dvi lietuvės šimtmetį skaičiuojančio Zalcburgo festivalio scenoje visų pirma yra didelis įvykis Lietuvai. „Dėl to yra labai smagu ir gera būti kartu. O man, be abejo, buvo labai gera pažinti Aušrinę. Nors mes abi mokėmės pas mano mamą, tačiau prasilenkėme, nes tik man įstojus į Muzikos akademiją, Aušrinė išvyko iš Lietuvos ir iki dabar nebuvo progos tiek daug pabendrauti“, - atviravo Asmik.

„Prieštaringa Grigorian Chrisotemidė buvo atlikta sensacingai, dominavo vokale ir lyg magnetas įtraukė dramine vaidyba. Lietuvė neabejotinai nusipelnė būti vadinama naująja diva, kurią scenoje privalo išvysti kiekvienas“, - trumpai ir aiškiai solistės pasirodymą įvertino britų „The Times“. Visa kritika pritariamai antrino, pabrėždama nepriekaištingą lietuvės vokalą ir stulbinančiai įtikimą vaidybą. Tad ką viso pasaulio spaudos liaupsinamai operos atlikėjai šiandien reiškia dalyvavimas Zalcburgo festivalyje?

„Visų pirma šiemet žemai lenkiu galvą prieš visą Zalcburgo festivalio komandą už tai, kad jie laimėjo kovą ir neuždarė festivalio. Manau, jog šiandien labai svarbu parodyti pasauliui, kad spektaklius rodyti galima ir būnant labai atsargiems. Visų repeticijų metu mus kas savaitę testavo, buvo būtinos kaukės. Viskas buvo sudėliota taip, kad jaustumėmės saugūs, tikiu, jog tai labai svarbu žinoti ir žiūrovui, skleidžiant jam žinutę, jog tokiu metu menas irgi, o gal net labiau nei įprastai, yra reikalingas. Tą pajautėme susitikę su publika, kuri taip pat buvo išsiilgusi tikro kontakto su atlikėjais. Suvokdama, kokią didžiulę atsakomybę prisiėmė festivalio vadovai, galiu tik išreikšti didžiausią pagarbą.

Man pačiai šis miestas, kur grįžtu jau ketvirtą vasarą ir kuris atvėrė naująjį mano karjeros etapą, tapo labai brangiu. Čia esu sutikusi daugybę man labai artimų žmonių ir grįžtu tarsi namo, mano vaikai čia net švenčia gimtadienius“.

O be „Elektros“ ir sūnaus Nojaus išskirtinio aštuonioliktojo gimtadienio, Asmik Zalcburge šiemet dar laukia debiutas su legendiniu dirigentu Ricardo Mutti atliekant Ludwigo van Beethoveno IX simfoniją. Nors sudainuoti reikės vos kelias frazes, kūrinys, pasak atlikėjos, sudėtingas ir streso išvengti tikrai nepavyks.

Užklupus pandemijai ir atšaukus visus darbus, Asmik priėmė šį priverstinio nedarbo laiką kaip ypatingą dovaną, mat iki jos solistė kelis metus beveik neturėjo laisvo laiko sau ir šeimai. Vis dėlto, kaip sako atlikėja, jos paskirtis šiame gyvenime - būti scenoje, todėl spėjo jos išsiilgti. O Aušrinė iki dabar nesiryžta kalbėti apie tolesnius darbus - dar neaiškūs daugumos pasaulio teatrų planai. Tad tėvynę ji aplankys dabar, mat pandemijos pradžioje grįžti nespėjo. Seniau solistė yra minėjusi, jog namuose Belgijoje ji mėgsta užsiimti instaliacijomis ir eksperimentuoti su dažais, - pasirodo, ši trauka niekur nedingo, o būsimasis jos taikinys - automobilio salonas: „Labai nuobodus juodas interjeras, reikia pataisyti“, - juokauja naujoji Zalcburgo scenos žvaigždė.

Lietuvoje artimiausiu metu abiejų solisčių išvysti spektakliuose dar nepavyks, tačiau nuo rugsėjo 3 d. dar nematytos jų pusės atsiskleis MO muziejuje atsidarysiančioje „Vilnius City Operos“ veiklai dedikuotoje parodoje „Iš tos operos“.

VCO informacija

Užsienyje
  • „Pasišiukšlinę“, arba Pasakojimas vaikams apie klimato kaitą

    Vaikai nelaikomi idiotais, nesistengiama jų mokyti, gąsdinti ar slėpti situacijos rimtumo. „The Storymakers“ kuria gana nuoširdų paveikslą, kurį būtų galima pavadinti „Suaugusieji nežino, ką daryti“.

  • Teatras grėsmės akivaizdoje

    Savo forma keturi Rygos spektakliai skirtingi, tačiau visiems be trauminių dabarties laiko ir istorinės praeities atspindžių svarbi ir menininko bei meno misijos tema grėsmingų politinių tendencijų metu.

  • „Focus Lituanie“ Paryžiaus centre: dėmesys Lietuvos politinio performanso scenai

    Dėmesys Lietuvos teatrui išplėtė Paryžiaus žiūrovų akiratį spektakliais, pažangiais ne vien savo turiniu, bet ir forma.

  • Laiškai iš Rygos

    Laiškai apie Rygoje vykusį Baltijos šiuolaikinės operos tinklo susitikimą ir ryškiausius metų scenos meno darbus pristatančią Latvijos teatro vitriną: spektakliai, erdvės, patirtys, įspūdžiai ir vertinimai.

  • Lietuvos teatras prancūzų akimis

    Diskusija su prancūzų kritikais apie Lietuvos teatro programą Paryžiuje ir jų nuostabą ne tik dėl spektaklių kokybės, bet ir kad kūrėjos moterys imasi lyderystės, – „Lituanie c’est l’Europe“.

  • Atvirukas iš Moravijos

    Alvis Hermanis „Jenufoje“ išgrynina stebėtinai paprastą, tyrą grožį, kurį tikriausiai taip šiltai išskleisti gali tik stereotipams nepasiduodantis ir mažų šalių kultūros paveldui empatizuojantis kūrėjas.

  • Menas ir laikmetis

    Latvių scenos meno kritikės ir literatūrologės svarsto apie meną ir menininką laikmečių peripetijose. Ar reikia sieti politiką ir meną? Ar teatro istoriją reikia redaguoti ir tirti iš naujo?

  • Prasideda programos „Focus Lituanie“ renginiai Paryžiuje

    Viename svarbiausių Paryžiaus teatrų „Théâtre de la Ville“ startuoja tris savaites truksianti itin plati ir įvairi Lietuvos scenos meno kūrinių programa.