Latvijos scenos menų svetainės Kroders.lv skiltyje „Nuomonės“ publikuotas teatrologės ir teatro kritikės Zanės Radzobės tekstas apie Latvijos nacionalinio teatro naujojo vadovo Mārio Vītolo paskyrimą rezonuoja su šių metų Lietuvos teatrų vadovų konkursų peripetijomis. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras bei Vilniaus senasis teatras ir jų kolektyvai atsidūrė nežinioje, kai teatrų vadovų konkursuose dalyvavę, bet nelaimėję buvę jų vadovai, atitinkamai - Jonas Sakalauskas ir Olga Polevikova, - apskundė Kultūros ministerijos vykdyto konkurso rezultatus. Užvesti teisiniai procesai. Tuo metu Rygoje vyksta dar painesnė drama, nes Latvijos nacionalinio teatro meno vadovas, režisierius Elmāras Seņkovas išreiškė nepasitenkinimą, o kartu iškėlė ir neregėtus reikalavimus, kai paaiškėjo, kad naujasis vadovas Vītolas savo programoje meno vadovu nurodė Seņkovą (įdomu tai, kad be jo paties žinios).
Įžangoje pateikiama „Menų faktūros“ parengta informacija. Toliau publikuojame visą Zanės Radzobės komentarą apie situaciją, kilusią Latvijos nacionaliniame teatre paskyrus naująjį vadovą. Taip pat publikuojama ir ilgamečio Naujojo Rygos teatro meno vadovo, režisieriaus Alvio Hermanio replika, parašyta reaguojant į šį Radzobės komentarą.
-----
Atsiliepiau į Kroders.lv redakcijos kvietimą parašyti, ką manau apie dabartinę situaciją Nacionaliniame teatre, ir tai padariau dėl kelių priežasčių. Iki šiol mano ir kolegų viešai reikšta nuomonė buvo fragmentiška, kaip ir reikalauja komentavimo spaudoje ar socialiniuose tinkluose žanras, todėl skaitytojai gali būti susidarę ne visai adekvačią nuomonę apie tai, ką iš tiesų kiekvienas galvojame. O jei jau suteikta proga pasisakyti išsamiau, tikiu, kad šis straipsnis gali būti tas akstinas, kurio pagrindu bus išplėtota platesnė diskusija. Tačiau svarbiausia - noriu pabrėžti keletą dalykų, kurie šiuo atveju mane nustebino. Kai kurių profesionalų elgesys. Daugelis, atrodo, nuoširdžiai nesuvokia pagrindinių Latvijos teatro sistemos principų. O labiausiai mane nustebino tai, kaip tik juodomis ir baltomis spalvomis yra piešiama ši situacija. Nes atvejis iš tiesų yra nevienareikšmis ir gali tapti pagrindu platesnėms, ne tik su šiais įvykiais susijusioms diskusijoms. Prieš pradedant dar būtina pridurti, kad šis mano straipsnis yra išskirtinai tik žvilgsnis iš šalies - remiuosi tik viešai visiems prieinama informacija, ignoruoju gandus, nepretenduoju į ypatingą artumą Nacionaliniam teatrui ir intymių procesų jame išmanymą. Tikrai yra dalykų, kurių mes nežinome. Tačiau viešumoje nuskambėjo pakankamai daug, kad situacijos apmatai būtų gana aiškūs.
Taigi - kas nutiko? Atsakymą į šį klausimą sudaro trys elementai - konkursas, direktorius ir meno vadovas. Nors ir vienas su kitu stipriai persipynę, tai vis dėlto yra skirtingi aspektai.
Tačiau siūlau pradėti nuo skandalo chronologijos. Baigiasi ligšiolinio Nacionalinio teatro vadovo Jānio Vimbos darbo sutartis, paskelbiamas naujas konkursas. Konkursą laimi kitas pretendentas Māris Vītolas. Nacionalinio teatro meno vadovas Elmāras Seņkovas yra šokiruotas, nes Vītolas konkursą laimėjo su meno programa, kurią įgyvendinant numatytas vaidmuo ir Seņkovui, tačiau režisierius ir naujasis direktorius iki tol nė nebuvo susitikę, ką jau kalbėti apie kažkokius susitarimus...
Akivaizdu, kad konkursas probleminis. Tai, kad pateikiant dokumentus nereikalaujama į programos įgyvendinimą įtrauktų kertinių figūrų patvirtinimų, mažų mažiausiai rodo neatsakingą paviršutiniškumą. Jei tokių būtų prašoma, nekiltų joks skandalas - Seņkovas savo sprendimą būtų priėmęs dar prieš pasibaigiant konkursui, ir vieša drama nebūtų įsisiūbavusi. Ar tai būtų pakeitę konkurso rezultatus? To mes nesužinosime. Iš vienos pusės, Elmāras Seņkovas kaip Nacionalinio teatro meno vadovas šiuo metu Latvijoje neturi realių alternatyvų. Iš kitos - vadovaujant Jāniui Vimbai, Nacionalinis teatras šokiruojamai greitai prarado savo pozicijas. Tai, kad teatras turi problemų, buvo matoma plika akimi - vien pažvelgus į pasirinktą repertuarą, meninę kokybę, į tai, kaip keitėsi trupės sudėtis... Tačiau ministerija, žinoma, ant stalo turi ir finansinę bei kitokią su valdymu susijusią informaciją, kuri, regis, praėjusiais teatro sezonais nedžiugino.
Galima diskutuoti, kokie turėtų būti konkurso į teatro direktoriaus vietą reikalavimai, sutinku, kad būtų įdomu viešai susipažinti su pateiktomis koncepcijomis ir jas palyginti... Tačiau bent jau pažvelgus į CV, atrodo, kad Vītolas ir yra stipriausias kandidatas. Argumentas, kad jis nėra „teatro žmogus“, nėra labai rimtas - esame matę sėkmingų direktorių, kurių biografijos iš pirmo žvilgsnio atrodė visiškai netinkamos, ir nesėkmių, kurios „ant popieriaus“ turėjo puikiausiai suveikti. Vimbą nuo Vītolo skiria tik tai, kad Vimba kaip vadovas buvo prieštaringos reputacijos, o Vītolas neturi jokios reputacijos, nes apie jį teatro aplinka nieko nežino.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad problema yra konkursas ar jo rezultatai, tikroji painiava, mano manymu, slypi kitur - ji susijusi su tuo, kaip Seņkovas suprato savo kaip Nacionalinio teatro meno vadovo vaidmenį. Reikia pabrėžti, kad savo bendradarbiavimą su Nacionaliniu teatru režisierius nusprendė nutraukti pats, niekieno neverčiamas, tokiu būdu netiesiogiai atskleisdamas gana daug dalykų apie bendradarbiavimą su ligšioline teatro vadovybe. Kadangi Vimba dar visai neseniai apskritai tylėjo, būtent Seņkovo pasisakymai mums leidžia daryti tam tikras išvadas.
Žinoma, Seņkovas buvo nepavydėtinoje situacijoje - kaip galima nujausti iš to, ką jis kalbėjo viešai, jis buvo Vimbai pažadėjęs bendradarbiauti tik su juo; bandysiu spėti - jis manė, kad direktoriaus konkurse lemiamą vaidmenį atlieka meno programa ir kad dėl to kitų alternatyvų Vimbai tiesiog nėra. Akimirką net pasirodė, kad Seņkovas vyriškai priims konkurso rezultatus ir pasaka bus baigta. Vis dėlto jųdviejų su Vītolu pokalbiai tęsėsi toliau, vėliau paskelbta, kad 95 proc. klausimų buvo sutarta ir tik vienu klausimu sutarimo nėra. Esą Seņkovas reikalavo absoliučios, niekaip neribojamos meninės dalies kontrolės. O Vītolas pageidavo, kad ir direktorius dalyvautų priimant sprendimus kaip meno tarybos narys.
Kai tik viešumoje nuskambėjo, kad, nesutaręs šiuo klausimu, Seņkovas palieka Nacionalinio teatro meno vadovybę, socialinius tinklus užplūdo siaubo perpildytos žinutės, kad konflikte menas vs. biurokratija esą laimėjo antroji. Tačiau man atrodo, kad būtų sąžininga užduoti iki šiol dar nenuskambėjusį klausimą - ar Seņkovo reikalavimai apskritai gali būti realiai įgyvendinami? Mano įsitikinimu, atsakymas yra „ne“.
Tai, žinoma, yra paradoksas, nes teatrų egzistavimo esmė apskritai yra meno kūrimas, bet vis dėlto - didžiuosiuose Latvijos teatruose pagrindinis asmuo yra ne meno vadovas, o direktorius. Kultūros ministerija konkursus skelbia direktoriams, ne režisieriams. Žiūrovai žino, kas vadovauja jų lankomiems teatrams, tačiau ne visada gali įvardyti teatrų meno vadovus. Priežastis paprasta - būtent direktorius, o ne meno vadovas iš tiesų prisiima visą atsakomybę už teatrą. O jei jau taip, tai direktorius negali nedalyvauti priimant meninius sprendimus, net jei teatre dažniau atlieka visai kitas funkcijas. Aš negaliu įsivaizduoti vadovo, kuris pasakytų - ok, aš prisiimsiu atsakomybę už sprendimus, kurių nepriėmiau. Jei toks ir atsirastų, kažin ar kas nors jam patikėtų vadovauti bent ledų kioskui gretimoje gatvėje, ką jau bekalbėti apie teatrą, kuriame nuo direktoriaus priklauso šimtai žmonių. Ar Vimba būtų buvęs toks direktorius, taip ir liks neaišku; Seņkovas yra sakęs, kad jis su ankstesniuoju direktoriumi tokį susitarimą yra turėjęs, o pats Vimba savo įraše Facebook tinkle yra pareiškęs, kad visada dalyvaudavo priimant sprendimus, susijusius su menu... Akivaizdu, bus įvykęs kažkoks nesusipratimas.
Ar toks modelis yra normalus? Šis klausimas socialiniuose tinkluose taip pat neretai užduodamas, kai reikalaujama, kad Latvijoje būtų dirbama kaip užsienyje. Šiuo klausimu Facebook platformoje yra pasisakęs ir režisierius Alvis Hermanis, kuris tvirtino, kad jam dirbant meno vadovas visada būdavo svarbiausias... Nesu išnagrinėjusi teatrų administracijos struktūros tarptautiniu lygmeniu, galiu tik paprašyti savo kolegų mane papildyti, jei jie turi konkrečios informacijos. Bet turiu šiokių tokių abejonių dėl to, kad kitur žolė yra konceptualiai žalesnė. Pirmiausia todėl, kad - pripažįstant specifinę Hermanio patirtį - gerai atsimenu, kaip buvo nelengva tuo metu, kai JRT[1] buvo vienas ryškiausių Europos teatrų, įtikinti užsienio kolegas, kad tai nėra privatus teatras. Matydami, kaip Hermanis dirba, jie tiesiog nesugebėdavo suprasti, kad visa tai daroma už valstybės dotacijas, o ne privačias lėšas (tada, žinoma, žaidimo taisyklės yra kiek kitokios, nors, kalbant visai ciniškai, taisykles nustato finansavimo šaltinis). Tačiau svarbiausia - teatras vis dėlto yra brangi meno rūšis, kurią veikia patys įvairiausi aspektai, ir jei pas mus, pavyzdžiui, finansiniai motyvai kartais daro įtaką repertuaro politikai, tai užsienyje neretai pasitaiko, kai rinkodara tiesiogiai nulemia net konkretaus spektaklio estetiką, pasakojimo kryptį ir aktorių pasirinkimą. Žinoma, teoriškai yra įmanomi ir atvejai, kai viską iš tiesų sprendžia menininkas. Tačiau tokiu atveju ir visą atsakomybę prisiima būtent jis, perimdamas direktoriaus funkcijas. Nežinau, ar Latvijos teatrų meno vadovai to norėtų. Atrodo, kad modelis, duodantis daugiausiai vaisių, vis dėlto yra komanda - grupė profesionalų, kurie atsižvelgia į vienas kito požiūrius, susiduria su neišvengiamais kompromisais ir siekia bendro tikslo. Jei konkursas skelbiamas direktoriaus vietai, tai omenyje turimas direktorius ir jo suburta komanda, kurioje meno vadovas yra vienas iš elementų...
Man asmeniškai su šiuo aspektu yra susijęs turbūt didžiausią šoką šioje Nacionalinio teatro epopėjoje sukėlęs faktas, kuris privertė iš naujo įvertinti Seņkovą kaip vadovą. Iš tiesų, Senkovas per pokalbius visiškai rimtai viešai grasino: jei jis nebus meno vadovas, kils grėsmė naujajam sezonui, ypač jo paties pastatytai premjerai „Spēlēju, dancoju“ („Grojau, šokau“), kuri žiūrovams bus parodyta jau rugsėjį. Tokie pasisakymai geriausiu atveju rodo neeilinį įsižeidimą, kuris užgožė bet kokį racionalų mąstymą; blogiausiu... Blogiausiu atveju jie verčia klausti, kas per praėjusius sezonus nutiko Nacionaliniame teatre, nes dideliame teatre darbai būna „sustyguoti“ metams į priekį, jokie vadovybės pasikeitimai „valties“ su pradėtais darbais taip paprastai negali išsiūbuoti...
O toliau, žinoma, iškyla ir nebūtini pamąstymai, o ką daryti - konkreti situacija verčia pagalvoti ir apie tai. Koks Nacionalinio teatro meno vadovas būtų buvęs Seņkovas? Sąžiningiausias atsakymas - mes nežinome. Taip, Seņkovas yra vienas talentingiausių šiuo metu dirbančių latvių režisierių ir jo pasitraukimas Nacionaliniam teatrui yra neabejotinai netektis. Tačiau būti režisieriumi ir būti meno vadovu yra labai skirtingi dalykai, suklusti verčia ir tai, kad teatro kolektyvas viešai nepalaiko ne tik Vimbos, bet ir Seņkovo. Akivaizdu, kad jis kažko nepadarė, galbūt nespėjo ar nesugebėjo. Jo pirmasis sezonas teatre buvo intriguojantis pareiškimas, tačiau, mano manymu, jis labiau parodė, kad Seņkovą domina Seņkovo, o ne viso Nacionalinio teatro darbas; tai akivaizdžiai liudija ir jo laikysena šios krizės metu. Tačiau vadovavimas nacionaliniam teatrui neišvengiamai iš žmogaus reikalauja sugebėti savo individualius interesus pastumti į šoną. Menininką tai, žinoma, gali traumuoti; be to, yra nemažai pavyzdžių, kaip talentingiems režisieriams meno vadovo pozicija ne tik neatnešė šlovės ir pasiekimų, bet neretai ir sunaikino.
Bebaigiant - kaip vertinti tai, kad Nacionalinis teatras ir toliau neturės meno vadovo, o tik meno tarybą? Net esantys joje šį variantą pripažįsta esant neoptimalų. Tačiau kitų variantų nėra. Latvijoje šiuo metu nėra tokių akivaizdžiai pasirengusių kandidatų, galinčių vadovauti Nacionaliniam teatrui ir nedirbančių niekur kitur. Greičiausiai per tam tikrą laiką galima ką nors surasti arba užsiauginti, tačiau tai neįvyks nei per dieną, nei per mėnesį. Reikia pabrėžti ir tai, ką daugelis akivaizdžiai pamiršo - Nacionaliniame teatre meno tarybos modelis yra veikęs ir anksčiau, Ojāro Rubenio laikais, - beje, atnešęs išties puikių rezultatų. Taigi tai nėra geriausias, bet tikrai ir ne blogiausias variantas.
Iš šio atvejo galima labai daug ko pasimokyti. Akivaizdu, kad tokiai situacijai susidaryti prireikė, kad teatre ir aplink jį susiformuotų ne viena nemaloni aplinkybė. Ir šviesių herojų šiame pasakojime nėra. Akivaizdu, kad belieka kiek įmanoma greičiau ties šiuo nemaloniu reikalu užbrėžti brūkšnį ir palinkėti stabilios nervų sistemos tiems, kurie teatre šios košės neprivirė, tačiau dabar yra priversti ją kartu su visais kitais išsrėbti.
-----
Alvis Hermanis:
Šie Zanės Radzobės pliurpalai rodo gilų nesupratimą, kaip yra valdomi valstybiniai teatrai. Be to, atrodo, kad ji neskaitė ir teatro istorijos bei nėra informuota apie teatro vadovybės tradiciją nuo [Konstantino] Stanislavskio Dailės teatro laikų iki mūsų pačių [Eduardo] Smiļģio, [Adolfo] Shapiro, [Alfrēdo] Jaunušano pavyzdžių ir pan.
Tačiau ne apie tai. Mano komentaras turi kitą priežastį.
Šįkart ne apie meną, bet apie pinigus.
Zanė Radzobė čia netiesiogiai JRT modelį įvardija kaip mokesčių mokėtojų pinigų švaistymo schemą, esą tenkinančią JRT meno vadovo asmenines ambicijas.
Pirmiausia, valstybės finansavimo dalį JRT visuomet atidirba ir grąžina į šalies biudžetą per mokesčius, kuriuos uždirbame parduodami bilietus.
Antra, per visus šiuos metus su mano režisuotais pastatymais užsienyje JRT Latvijai vien mokesčiais uždirbo beveik 2 milijonus. Kiek eksporto prekių Latvijoje gali didžiuotis panašia grąža?
Trečia, nežinau nė vieno režisieriaus Latvijoje, kurio spektakliai apskritai per paskutinius 30 metų būtų bent 20 proc. tiek komerciškai sėkmingi kiek maniškiai ir būtų panašias pajamas atnešę į Latvijos biudžetą?
Todėl šis Zanės Radzobės straipsnis yra tikrų tikriausias melas.
Ypač netinkamas jis šiandieniame kontekste, kai jau septintus metus dirbame teatrui netinkamomis sąlygomis ir vis dar laukiame, kada „Jaunā Vienotība“[2] su jai pavaldžia VNĪ[3] užbaigs Lačplėsio gatvės teatro pastato remontą.
Prašau Kroders.lv redakcijos šį melą atšaukti.
-----
Iš latvių kalbos vertė Agnė Navickaitė
„Menų faktūros“ redakcija dėkoja scenos menų svetainei Kroders.lv, suteikusiai leidimą išversti ir perpublikuoti šį tekstą.
Publikacijos vertimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] JRT (Jaunais Rīgas teatris - Naujasis Rygos teatras) - vienas ryškiausių šių dienų Latvijos teatrų, siejamas su garsaus latvių teatro režisieriaus Alvio Hermanio vardu, kuris teatro meno vadovu dirba nuo 1997 m.
[2] Naujoji vienybė - viena iš šiuo metu valdančiųjų partijų Latvijoje.
[3] VNĪ - Valsts nekustamie īpašumi (Valstybės nekilnojamasis turtas) - valstybės įmonė, valdanti stambiausius Latvijos nekilnojamojo turto objektus. Šiuo metu vykdo JRT pastato rekonstrukcijos darbus.
