1756 metų rugpjūčio 30-ąją imperatorienės Jelizavetos Petrovnos įsaku Sankt Peterburge buvo įkurtas teatras tragedijoms ir komedijoms rodyti. Jis tapo pirmuoju viešuoju valstybiniu Rusijos teatru. Nuo jo savo istoriją pradeda Aleksandros teatro trupė. Kodėl Aleksandros, o ne Aleksandro? Atsakymas paprastas: 1832 metų rugpjūčio 31-ąją trupė persikėlė į garsiojo architekto Karlo Rossio suprojektuotą pastatą pačiame Peterburgo centre. Caro Nikolajaus I žmonos Aleksandros Fiodorovnos garbei teatras buvo pavadintas jos vardu. Šiandien jis laikomas klasicizmo epochos teatrinės architektūros šedevru ir patenka į UNESCO saugomų paminklų sąrašą. Ir nors oficialus jo pavadinimas - Rusijos valstybinis akademinis A. S. Puškino dramos teatras, teatralai jį vadina paprastai - „Aleksandrinka“.
Rugsėjo 1-2 dienomis šioje legendinėje scenoje Lietuvos nacionalinis dramos teatras parodė Krystiano Lupos spektaklį „Didvyrių aikštė“ pagal austrų dramaturgo Thomaso Bernhardo pjesę. Tai svarbiausioji mūsų pastarųjų metų eksporto prekė, kurią Piterio kontekstas leidžia pavadinti tikru „Faberžė kiaušiniu“ - šie žodžiai kažkada buvo virtę ikirevoliucinės Rusijos imperatoriaus namų prabangos ir turto emblema. Revoliucija, kurios šimtmetis jau čia pat, genialųjį juvelyrą privertė paskubomis apleisti jo meistrystės ir finansinio klestėjimo rojų. Šiandien Fontankos krantinėje įsikūrusį Faberžė muziejų atakuoja pulkai kinų, kuriems revoliucijos šimtmečio proga jų valdžia leidžia vos ne pusvelčiui su virš galvų iškeltais išmaniaisiais bėgte apibėgti istorines vietas (Ermitaže budėtojos netgi turi specialias korteles, kuriose hieroglifai Algio Greitai kalba sutramdo gobelenus ir kitus artefaktus rankomis tikrinančius neklaužadas).
Bet sugrįžkime į teatrą, kurio paauksinti ornamentuoti balkonai ir ložės su imperatoriškąja priešaky, beveik sykiu su nuleidžiama paskutinio veiksmo uždanga saugiais apklotais užklojamu raudonu parterio pliušu verčia galvoti vien apie klasikinius baletus ir muziejinę klasiką, o ne XXI amžiaus teatro drastiškus apsinuoginimus. Beje, „Aleksandrinka“ netoliese turi ir naująją sceną (iš tikrųjų jų ten trys), kurios galime tik pavydėti: stiklu tviskantis 150 milijonų eurų (skaičiai skiriasi, bet į didžiąją pusę) kainavęs ir žaibiškai iškilęs daugiafunkcis pastatas meistriškai įkomponuotas tarp istorinių statinių jau minėtoje krantinėje. Čia po raudonų ir baltų rožių vainikų imperatorienei padėjimo ceremonijos Petro ir Povilo tvirtovėje Aleksandros teatras tradiciškai pradeda naują sezoną. Tiesa, prieš tai visa trupė fotografuojasi Didžiojoje scenoje, kurioje jau stovi "Didvyrių aikštės“ dekoracijos.
262-ojo sezono pradžia šiemet sutapo ir su teatro rengiamo XI tarptautinio festivalio „Aleksandrinskij“ pradžia. Festivalis startavo 2006 metais Aleksandros teatro 250-ojo jubiliejaus garbei ir per praėjusį dešimtmetį tapo pastebimas svarbesnių Europos festivalių kontekste. Iš pradžių sumanytas kaip įvairių šalių nacionalinių teatrų forumas (tokį, beje, kas dveji metai rengia ir Varšuvos nacionalinis teatras), festivalis ilgainiui keitė savo formulę, įsileisdamas į programą ir ambicingus aktualiojo teatro pavyzdžius - šiais metais savo geriausius darbus parodys ne tik Tadashi Suzukis ar „The Temple Independent Theatre Company“ iš Egipto, bet ir Maskvos teatras „Praktika“, kuriam yra vadovavęs lietuvių publikai gerai pažįstamas Ivanas Vyrypajevas. Įdomu ir tai, kad festivalio programoje rodomos naujausios Aleksandros teatro premjeros. Šiųmetinis festivalis taip pat įtrauktas į VI Tarptautinio Sankt Peterburgo kultūros forumo programą, kurio teatrinei sekcijai vadovauja Rusijos liaudies artistas, Valstybinių Rusijos premijų laureatas, Aleksandros teatro meno vadovas Valerijus Fokinas. Tai jis prieš dešimt metų pakvietė Krystianą Lupą režisuoti Antono Čechovo „Žuvėdrą“, apie kurią Piteryje tebesklando legendos, tai jis, padedamas Lietuvos konsulato, ryžosi nelengvai „Didvyrių aikštės“ kelionei į „revoliucijos lopšį“.
Nelengvai, kadangi Krystianas Lupa po Krymo aneksijos buvo atsisakęs bet kokių kontaktų su Rusijos teatru. Tad jo sugrįžimas su LNDT spektakliu vertinamas ir kaip tam tikras asmeninės laikysenos pokytis, ir kaip ženklas, jog kultūrinis bendradarbiavimas vos ne šaltojo karo laikais gali sušvelninti politinę įtampą. Užbėgdami įvykiams už akių pasakysime, jog festivalį pradėjęs ir dukart parodytas mūsų spektaklis publikos ir teatralų bendruomenės buvo itin šiltai priimtas, o Lupa iš principo sutiko vėl dirbti Aleksandros teatre. (Beveik sinchroniškai Maskvoje Rusijos kultūros ministras Vldimiras Medinskis Rimui Tuminui įteikė Garbės ordiną.)
Minėto forumo programoje matome dar vieną lietuvišką akcentą - spalio pradžioje toje pat Didžiojoje scenoje bus parodytas Eimunto Nekrošiaus spektaklis pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines“ (Varšuvos nacionalinis teatras). Tad lietuviški ir lenkiški rėmai sutviska ne prastesnės nei Aleksandros teatro prabos auksu. Tviska jie nelengvu rusų teatralams laiku (tas pats Medinskis kai kurių yra laikomas Kirilo Serebrenikovo bylos įkvėpėju), tad politinių obertonų gastrolėse būta - kiekviena profesoriaus Roberto Šusterio (šįsyk barzdotas Valentinas Masalskis!) tirada prieš korumpuotus Austrijos valdančiuosius, prieš visuotinį aukštosios kultūros ir bažnyčios nuosmukį salės buvo sutinkama plojimų pliūpsniais. Tad nenuostabu, kad porą valandų trukusiame itin atvirame (labiau asmeninio kūrybos kelio, o ne pilietinio angažuotumo prasme) susitikime su Piterio teatralais Lupa pabrėžė, jog tokia žiūrovų reakcija reiškė čia ir dabar gyvenančio mąslaus ir neabejingo individo požiūrį į padėtį jo valstybėje, tačiau metro pastaba, deja, liko neišversta. Kalbėdamas apie spektaklio genezę, režisierius prisiminė ir Lietuvos situaciją, kuri šiandien jam atrodanti vis dėlto gerėlesnė nei Lenkijos („Mes nenorime būti menininkai fašistuojančioje valstybėje“).
Aštrių klausimų neišvengė ir pats Valerijus Fokinas, pusvalandžio monologe „Serebrenikovo klausimu“ nedviprasmiškai pabrėžęs netikėjimą kolegos kalte, bet sykiu atmetęs konfrontacijos ar visuotinio nepaklusimo reikalavimus ir pabrėžęs teatro žmonių dialogo su valdžia būtinybę. Tuo pat metu daugelis jaunesnių Piterio teatralų kalbėjo apie galimybę „Didvyrių aikštę“ kaip pavyzdinį veikalą apie Rusijos (tikrai ne Austrijos!) politinių elitų nuosmukį bei ksenofobijos apraiškas parodyti Maskvoje - sostinės sindromas visur veikia panašiai.
Nesibaigiančiame dialoge su praeitimi pakibęs pasirodė ir europietiškiausias Rusijos miestas. Viena vertus - žėrintys, puikiai prikelti praeities paminklai (ko vertos naujos Ermitažo parodinės erdvės!), madingas jaunimas iliuminuotame Nevos prospekte sutemus, kita vertus - negyvenamų butų langų kloakos per žingsnį nuo centro. Koks skaudus paradoksas - gyventi iš tos praeities, kurią prieš šimtą metų bandyta iš pašaknų sunaikinti! Ne veltui Peterburgo fasadų ir krantinių grožis dažnai lyginamas su dekoracijomis, per stebuklą išlikusiomis po kruvinų spektaklių. Vaidinimas seniausiai pasibaigęs, o dekoracijos tebestovi. Gatvėse kartais dainuojama - visi solistai lengvai patektų į mūsiškį „X Faktorių“. Čia pat rikiuojasi neaiškūs tipai su plakatais ir vėliavomis, reikalaujantys amerikiečių palikti ramybėje Kijevo Rusią.
Prieš išvykstant trupę į svečius pakvietė Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Dainius Numgaudis. Puikiuose rūmuose dekabristo Rylejevo gatvėje kramsnodami konsulato moterų iškeptą obuolių pyragą ir klausydamiesi konsulo (ir istoriko!) pasakojimo apie lietuviškuosius pėdsakus (Maironis, Čiurlionis, palaimintasis Teofilius Matulionis), dar kartą įsitikinome, kad istorinė atmintis kultūros žemėlapyje brėžiama dvasios trajektorijomis.
