Marija Korenkaitė
 |
| Enviko pilis. Nuotrauka iš www.alnwickcastle.com |
Teatro laboratorija „Atviras ratas“ su to paties pavadinimo spektakliu balandžio 3-7 dienomis dalyvavo tarptautiniame festivalyje Šiaurės Anglijos mieste Envike „Pride of Place – Further UpStix“. Pasisėmusi naujos patirties ir idėjų, trupė spektaklio stiliumi dalinasi savo įspūdžiais; taip pat pateikiame festivalio meno tarybos vertinimus.
Vesta: Aš atsimenu, kai atskridome į Angliją, oro uoste sužinojau, jog praradau savo bagažą ir nuotaika buvo sugadinta.
Jonas: Enviko miestelis atrodė lyg ištrauktas iš viduramžių. Atrodė, kad galima nieko nekeisti, tik gyventojus aprengti epochiniais rūbais ir iš karto filmuoti istorinį filmą.
Giedrius: O man didžiulį įspūdį paliko gamta. Vieną dieną mes su Vytu išėjom pasivaikščioti, užlipom ant didžiulės kalvos, o nuo jos matėsi Šiaurės jūra. Buvo gražu.
Vytautas: Mane labiausiai džiugino tai, kad festivalio programa buvo sudėliota taip, jog patys dalyviai turėjo galimybę pamatyti vieni kitų darbus.
Marija: Iš visų matytų ryškiausiai atsimenu vieną monospektaklį. Supratau tik pavienius sakinius, bet aktorius taip vaidino ir grojo violončele, kad aš negalėjau atitraukti nuo jo akių.
Justas: O man patiko pati anglų kalba spektakliuose. Atrodė, kad jie nešneka, o dainuoja.
Benita: Po kiekvieno spektaklio aktoriai, kritikai, režisieriai dar norėdavo pabendrauti, aptarti spektaklį, padėkoti. Atsirado kontaktas tarp žmonių, todėl susitikę festivalio dalyviai vieni kitiems šypsojosi iš tikrųjų, o ne iš mandagumo.
Agnė: Buvo labai juokinga, kai vienos režisierės paklausiau, koks spektaklis jai paliko didžiausią įspūdį ir ji atsakė: „Aš nemačiau jūsų „Atviro rato“, bet iš to, ką apie jus visi šneka, žinau, kad jis man būtų labiausiai patikęs.“
Ieva: O aš pamenu keistą jausmą, kai dalyvavome festivalio meno tarybos diskusijoje po spektaklio. Girdėjome tiek daug pagyrimų, kad darėsi nejauku. Turbūt mūsų, lietuvių, toks būdas, kad lengviau priimame kritiką, nei komplimentus.
Kritikai apie „Atvirą ratą“
 |
| Saugus ratas: Aidas Giniotis su savo mokytiniais. Paulės Čyžaitės nuotrauka |
Jackie Craig, režisierė, dėstytoja
Spektaklis „Atviras ratas“ buvo išskirtinis šio festivalio kontekste daugeliu aspektų. Visų pirma todėl, kad tai nėra išbaigtas spektaklis. Kiekvienas žiūrovas dalyvavo savotiškose meno dirbtuvėse, gyvame kūrybiniame procese, kuris vyko ne tik vidiniame aktorių, bet ir išoriniame žiūrovų rate. Jautėsi, kad kuriama kaip tik šią akimirką ir jos stebuklas sujungė teatrą ir gyvenimą. Ribos išnyko.
Aktoriai su savimi turėjo tik kėdes, sustatytas ratu ir savo gyvenimo istorijas. Nebuvo kitokių daiktų, besikeičiančio pagal nuotaikas apšvietimo ar muzikos. Aktoriai savimi užpildė visą erdvę. Čia pat kūrė garsus, kiekvienos istorijos atmosferą. Jų atvirumas glumino ir traukė, jie nesidangstė ir nebandė pagražinti savęs ir aplinkos, apie kurią pasakojo. Labiausiai stebinantis dalykas – atpažįstamumas. Negali atsistebėti – šita istorija nutiko ir man, o šita mano draugui, mano vaikui, tai labai suartino. Aktoriai istorijas pasakojo anglų kalba, o jas vaidino lietuviškai, tačiau tai nesukėlė jokių sunkumų, Juk mes jau žinojome ir supratome ką, tarkim, mama pasakys savo dukrai, be to, vaidyba buvo profesionali, emocinga, informatyvi. Tai buvo daugiau nei anglų ar lietuvių kalba, tai buvo universali teatro kalba, kuria galima susišnekėti visame pasaulyje. Tai kalba, einanti iš širdies į širdį.
Spektaklio metu be pačios kalbos buvo keletas momentų, kai mums buvo priminta, jog tų žmonių gyvenimas, atpažįstamos istorijos įvyko būtent Lietuvoje. Vienas jų – jaudinantis pasakojimas apie artimiausio žmogaus mirtį: pasiųsta kažko paimti, mergaitė sunkiai sergančios mamos spintoje randa paruoštą laidotuvėms rožinės spalvos suknelę. Arba pasakojimas apie tėtį, kuris buvo kariuomenėje, nes tuo metu buvo privaloma. Tai buvo charakteringi blyksniai, nuorodos, kad tie žmonės yra iš visai kitos šalies.
Po spektaklio daug galvojau apie pačius aktorius, jų misiją, teatro terapiją... Aš jaučiuosi susirūpinusi dėl šių jaunų žmonių. Juk tai reikalauja daug jėgų. Svarsčiau kiek dažnai jie gali vaidinti šitą spektaklį, pasakoti apie seksualinę prievartą, išdavystę, meilę mirtį; kiek kartų įmanoma tai kartoti ir prisiminti. Tai skiriasi, matyt, kiekvieną kartą. Spektaklis mane stipriai paveikė. Tai buvo nuostabu nuo pradžios iki galo.
Ann Coburn, dramaturgė, rašytoja
Šiame spektaklyje man padarė įspūdį režisūra, kurios žiūrovas nemato plika akimi. Čia viskas vystėsi nepastebimai, bet labai apgalvotai – trumpi prisiminimai, vaikystės blyksniai perėjo į jau improvizuojamus pasakojimus, skirtingų temų kompleksus, galiausiai labai dinamiškas istorijas, pertraukiančias viena kitą ir išsivystančias į emocingą finalą.
Pajutau, kad režisierius jiems padėjo susikurti saugią aplinką, kurioje įmanoma atsiverti ir kurti tokiu būdu. Buvo nuostabu stebėti aktorių tarpusavio pasitikėjimą, atviras akis, drąsą, tikėjimą tuo, ką daro scenoje. Tai ne tik žavu, tai profesionalu. Aš dirbu su įvairių šalių studentais, esu balso, kalbos specialistė, todėl atkreipiau dėmesį į kūrybingą aktoriaus balso panaudojimą spektaklio metu. Per kelias akimrkas buvo sukuriami gamtos, diskotekos, įvairių daiktų keliami garsai. Mane kaip specialistę tai labai įkvėpė, sukėlė daug minčių, idėjų.
Aš jaučiuosi išskirtinė, kad man buvo leista patekti į šį ratą. Mes juk sėdėjome aktoriams už nugarų, bet buvome priimti į jų ratą, į jų gyvenimą. Buvo sukurta be galo intymi atmosfera. Manau, kad visi žiūrovai jautėsi ypatingai, nes atrodė, kad kiekviena istorija patikėta, papasakota yra būtent jam.
