Šių dienų kontekste atminties fenomenas labiau susijęs ne su pagarbiu atminimo saugojimu, o su karais - dėl įvairiai traktuojamos praeities, dėl asmenybių, net dėl teritorijų. Kone kiekvienas atminti skirtas objektas siūlo ne ramų įsižiūrėjimą į faktą, o klaustukus: kas buvo iki tol, kokia kalba atminimas užrašytas, kaip tai susiję su dabartine situacija, kodėl mums tai reikia žinoti? Ne susidomėjimas yra pirminė reakcija, o pasipriešinimas kaip nepasitikėjimas bemaž viskuo. Lyg būtų priešinamasi savaime suprantamai istorijos kaitai, bandant nepripažinti fakto, kad prieš šiandieną buvo vakar, o prieš ją - dar kita diena, metai, epochos. Tarsi nežinotume, jog mes nuolatos braidome po atmintį.
Rygoje organizuotas Baltijos teatrų forumas ir Latvijos scenos meno vitrina „Žvilgsnis“ nelauktai pasiūlė būtent šį matymo kampą - ir ne vien spektakliais, o gal net labiau pastatais. Spektakliai fiksuoja šiandieną, vietos - istoriją. Kuri liudija dabarties pagarbos gestus vakardienai, atskaitos ir kilmės žymes. Keletas pasirodymų vyko salėje prie pat latvių teatro patriarcho, aktoriaus, režisieriaus Eduardo Smiļģio name įkurto Latvijos teatro muziejaus, - ten jau keleri metai įsikūrusi šiuolaikinę dramaturgiją išpažįstanti nepriklausoma trupė „Dirty Deal Teatro“, mums geriausiai pažįstama iš režisieriaus Valterio Sīlio vardo. Rusų dramos teatras, nors įkurtas varinėje Rusijoje dar 1883 metais, nuo 2006 m. prisiėmė Michailo Čechovo vardą ir suka laiką į jo darbo Rygoje pradžią - tam fojė suteiktas kampelis su abejotinos vertės aktoriaus skulptūra, parengta nedidelė ekspozicija, pristatanti kūrėją (matome, kad jo 1932 m. Rygoje suvaidintas Hamletas vizualiai visiškai nesiskiria nuo tais pat metais Kaune Andriaus Olekos-Žilinsko suvaidintojo - ko norėti, Čechovas dirbo paraleliai abiejuose teatruose). O „Dailės“ teatre iki spektaklio galima pasivaikščioti po dvi parodas - maketais ir brėžiniais pristatomą sovietinį Rygos modernizmą (kurį reprezentuoja ir pats teatro pastatas) ir nuotraukomis - režisierių, dramaturgą Peterį Petersoną jo 100 metų jubiliejaus proga. Šie gestai liudija pagarbą praeičiai ir stebinčiajam primena, kad senokai tokių parodų būta Lietuvos teatruose.
Bendros atmintys
Spektakliai visgi grąžina į šiandieną, ir įdomu pamatyti, kas yra pristatyta pagrindiniams latvių teatriniams apdovanojimams „Spēlmaņu Nakts“ (versti derėtų „Lošėjų naktis“), kurie vyks lapkričio 23 dieną.
Liepojos dramos teatrui dramaturgė Rasa Bugevičiūtė-Pēce pasiūlė pažvelgti į tautos šaknis ir dabartį per dainų šventės fenomeną. Latvių dainų dienos transliacija per Lietuvos televiziją sukėlė daug susižavėjimo šūksnių, bet ginčai dėl jos paskirties ir ateities kaimynus neramina gal net labiau nei mus. Spektaklyje „Dainų šventė“ (režisierius Matīsas Budovskis) atsitiktinai į vieną patalpą surinkti visuomenės sluoksnių atstovai pasidalija į dvi stovyklas ir tarp jų migruoja pagal argumentus. Už šventės reikalingumą tezės gana įprastos, idealistinės: šventė tvirtina tautiškumą, tęsia tradiciją, vienija tautą ir šalį. Netikėtas pasidžiaugimas švente nuskamba iš šokėjo - kad jomis atsikratoma mėgėjiškumo, nes svarbu taisyklingai ištempti koją, atlikti grand battement ir plié. Prieš - materialesni argumentai: didžiuliai jai skirti pinigai gali būti atiduoti gynybai, socialinėms reikmėms, švietimui ir pan. O kiek vaikų buvo nualpę, kiek jų gyvena prastomis sąlygomis? Be to - per šventes visi geria, tai gėrimo festivalis! (Iš tiesų po spektaklio pašnekėjus su teatralais argumentai ataidi, nes šventei skiriami pinigai sudaro labai didelę dalį šalies kultūros biudžeto; šokių slinktis preciziškumo link taip pat egzistuoja, be to, šokių diena atsirado kaip sovietinis priedas prie jau egzistavusios tautinės dainų šventės).
Tačiau dramaturgija giliau šių paviršinių argumentų nepakedena, spektaklyje aprangomis ar elgesiu socialiniai tipai ne itin bandomi atskleisti, aktoriai vengia ir detalaus natūralizmo, ir atsiribojimo - išsisukdami santūria pusiau-vaidyba. Tik netikėtai, nuaidėjus frazei, kad choras atspindi ekstatišką visos tautos nuotaiką, ir tam dar pasitelkiama Freudo psichoanalizė, atsiranda smagus siurrealistinis prieskonis, kai pagal gražią choro dainą priešininkai apsikabina, o vienas dalyvis nusitveria šokti suabstraktintą skulptūrą, man primenančią, sakykime, Remigijaus Midvikio stilizuotų tautos didžiųjų galeriją - ir tai liudija dar vieną mūsų tautų bendrystę.
Kita atminties dalis yra taip pat bendros tautų traumos. Rusų dramos teatro spektaklis „Su šokių bateliais po Sibiro sniegynus“ (režisierė Laura Groza) paremtas Sandros Kalnietės, buvusios Latvijos užsienio reikalų ministrės, prisiminimais apie savo mamą ir savo pirmuosius metus Sibire. Tremtis, bandymai išgyventi, mirtys, grįžimas į Latviją, antra tremtis... Šiame tautų tragedijų vėrinyje siužetai atsikartoja, ir lieka klausimas, kokia bus pasirinkta forma, kokia nusimatyta pasakojimo prasmė: akcentuoti traumą ir jos veikiamą dabartį, perpasakoti istoriją nežinantiems, priminti skriaudas karo fone, atrasti dar kitų motyvų?
Penketas žmonių punktyriškai taupiai suvaidina visą galeriją personažų, istorija perteikiama ryškiais epizodais, lyg vartant nuotraukų albumus. Bet tiek vaidyboje, tiek režisūroje nevengiama klišių, staigių melodramatinių ar tragiškų, šimtus kartų matytų epizodų, - bendrai estetikai tai lyg ir tinka. Bet kartu čia jau galime kalbėti apie (pas mus taip pat) atsiradusią „Sibiro industriją“, t. y. pasakojimus apie tremtį, įvilktus į gražias komfortiškas komiksines pakuotes. Scenoje vyrauja blizgios medžiagos, pūstos šiandienės striukės, rusų kareiviai vaikšto pilkomis stilizuotomis uniformomis, įmetama keletas parodijų dabartinėms reklamoms ar TV šou, skamba gražus džiazas, - estetiškai Sibiras gali atrodyti ir visai mielos atostogos, paįvairinimas pusei gyvenimo. Vizualioji pusė visiškai kertasi su pasakojimo tragiškumu. Istorija perteikiama išties gerai, tik joje trūksta - nesakau „kančios“, bet kokios nors pasirenkamos prasmės. Pasinaudojant tiksliu mūsų teatrinio fenomeno pavadinimu - istorija užšaldoma į fosiliją. Ją matome, galime paliesti, bet ji nutolusi per amžius ir nebejaudina. Tik finale nuskamba, kad Sandra Kalnietė buvo ta užsienio reikalų ministrė, kuri pasirašė Latvijos stojimo į ES sutartį. Gyvenimo surežisuotas atlygis už skriaudas.
Individualios patirtys
Asmeninėms atmintims laiko atstumas dar per trumpas, bet jau tokį jį pasirinko ukrainietė aktorė Sofija Melnikova, iš savo prisiminimų drauge su Valteriu Sīliu sudursčiusi spektaklį „Drama Queen“.
Tai patirtų prievartų ir tapatybės paieškų istorija, pasakojama per ekrane rodomus telefonų ekranus, susirašinėjimus, nuotraukas, per čia pat aktorės atliekamas dainas. Politinė išsivadavimo laisvė sutampa su lytine ir jos persipina. Aštuoneri bendro gyvenimo metai su Ukrainos rusu, psichologinis spaudimas, ignoravimas baigėsi 2022 m. invazija, ir bombos pagreitino tiek santykių pabaigą, tiek bandymą ieškoti kito kelio, nesėdėti iš siaubo sustingus namo rūsyje. Bet emigracija į Latviją atnešė aistringus santykius su Latvijos ruse, ir vėl kartojosi ta pati prievarta - nekalbėti ukrainietiškai, nedainuoti namuose, paklusti. Persipina asmeninių, intymių santykių ir tautų, politikos įvykių aspektai, tačiau kūrėja tos minties neaštrina, pati greičiau atmesdama politinės tautos ir paskiro asmens sąsajas. Ji, aktorė / veikėja save apibūdino kaip turinčią gelbėtojos kompleksą ir kad jai reikia „kontroliuojamos prievartos“ - ir tokia diagnoze tarsi viską pateisindavo, nors pirmiausia ateina į galvą savigarbos ir asmeninių ribų problema. Karas vyksta ir jos viduje, įvardijama dilema perpina šias dvi plotmes: ji suvokia, kad paklusti aistrai reiškia išduoti tėvynę! Aktorė baigia spektaklį šūkiu „Putin Chuilo!“, bet atrodo, kad tai tik laikina stotelė ir nežinia kiek įsisąmonintas savarankiškumas. Atrodo, toks idealiai performatyvus siužetas gali būti pratęstas po mėnesio ar metų kita stotele, dar viena faze, dar vienu asmeninio serialo epizodu.
O aktorė Inga Tropa, patyrusi artimą mirčiai būseną, ją bandė papasakoti lopšine „Charonas“ (taip pat „Dirty Deal Teatro“). Lopšine, nes 40 žiūrovų buvo suguldyti į sulankstomas lovas, o aktorė, kaip pasakų teta, tamsoje ėmėsi pasakoti vizijas, ją ištikusias Meksikos džiunglėse. Apskritai rizikinga bandyti perpasakoti tokias patirtis, tam reikalingas tinkamas žodis ir tekstas, nekalbant jau apie santykį su klausytojais. Šiuo atveju tekstas buvo reto prastumo, nusėtas pseudofilosofinių „vienių su pasauliu“, „visatos pajutimų“ ir kitos magiškos patetikos ir simbolių. Jį dar labiau skurdino teatrališki garso įrašai ir bandymai iliustruoti dvasinius regėjimus lazerių spinduliais ir veidrodžių atspindžiais (po kelių minučių kaimynystėje visa tai buvo įvertinta garsiu knarkimu). Tik pabaigoje nusakyta vaikystės prievarta, patirtos bjaurios traumos buvo konkretūs dalykai, leidę suprasti poreikį šiai aktorės autoterapijai, tik liko klausimas, kuo čia dėti klausytojai. Vis dėlto nauja forma - lovos teatras - visiškai sėkmingai gali būti panaudotas kaip dar viena įdomi teatrinė priemonė. Ją paprastai išnaudoja vaikai per pietų miegą ar naktį stovyklose pasakodami apie ledines rankas, bet net ir jie sukuria santykį su klausančiaisiais ir aiškiai nusistato tikslą - gąsdinti ar migdyti. Šįkart autorei buvo svarbiau tiesiog išsipasakoti.
Bus daugiau
Projektą „Menų faktūra: neužmegzti dialogai“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
