Šiemet Artūro Areimos teatro kūrybinė komanda džiaugiasi, turėdama galimybę vis daugiau spektaklių parodyti užsienyje: lapkričio mėnesį AAT Vokietijoje, Berlyne, vaidino spektaklį „Antikristas“, o Pietų Korėjos miestuose Tedžone ir Seule, „DipFe“ ir „ST-BOMB“ festivaliuose, įvyko antroji AAT premjera pagal Heinerio Müllerio pjesę „Hamletmachine“. Berlyne kūrėjai spektaklį vaidino tris kartus, o Pietų Korėjoje buvo parodyti net penki „Hamletmachine“ spektakliai.
AAT Meka Berlyne
„Spektaklis „Antikristas“ prieštarauja mano kultūrai. Beveik viskas, ką jūs parodėte, prieštarauja mano kultūrai, esu kilusi iš Indijos, ir daug ko negaliu suprasti. Bet aš galiu suprasti režisierių ir suprantu, kaip jis mato pasaulį. Aš iš šio spektaklio neišėjau, ir tai yra labai svarbu. Aktoriai labai profesionalūs, aš nejaučiau, kad jie vaidina, kad jie scenoje, jie veikia labai organiškai ir tiksliai. Tai profesionalus, dinamiškas darbas“, - teigė viena iš vyresnio amžiaus žiūrovių, stebėjusi spektaklį Berlyne.
Lietuvoje Artūro Areimos teatro spektaklio „Antikristas“ jau nebus galima pamatyti - šiemet kūrėjai baigė spektaklio kelionę Lietuvoje ir toliau sėkmingai tęsia ją užsienyje. Šiuo metu „Antikristas“ laukia savo eilės pasirodyti Pietų Amerikoje, o kol kas teatras dalijasi įspūdžiais apie neeilinę patirtį Berlyne, kur „Antikristas“ suvaidintas tris kartus; vienas iš šių vaidinimų vyko kaip atvira spektaklio repeticija.
AAT rodė spektaklį šiuolaikinio meno platformoje „Flugwerk“, kurios prioritetas yra menininkų ir žiūrovų susitikimai, bendruomenės formavimas: čia įvairūs menininkai (tarp jų ir kūrėjai iš „Deutsches Theater“) rengia atviras repeticijas, kviečia žiūrovą susipažinti su jų kūrybiniu procesu. Po tokių repeticijų ar pasirodymų nuolat organizuojamos diskusijos, kurioms taikomas specialus metodas, leidžiantis žiūrovams ir kūrėjams susitikti ne tik neformaliai, be baimės, bet ir diskutuoti produktyviai, vadovautis gairėmis, kurios padeda bendrauti, o ne atskiria žiūrovą ir menininką nematoma siena.
„Visų pirma, buvau laimingas, kad šįkart galėjau atsidurti teatro Mekoje ne kaip žiūrovas, o turėjau galimybę pristatyti ten savo darbą. Buvo džiugu, kad pavyko nustebinti ir sudominti tiek daug visko mačiusią publiką. „Antikristas“ pasirodė netgi efektingesnis ir pagal kontekstą reikalingesnis Berlyno auditorijai nei Lietuvai, nes ten meno kūrinius, teatrą skaito kitaip, žiūrovų čia neišmuša efektų, afektų punktai, jie gilinasi į spektaklio niuansus ir jo turinio prasmingumą, gylį. Nebelieka tokių frazių, kaip „ai, čia norėjo šokiruoti“. Refleksijos su žiūrovais metu supranti, kaip giliai jie skaitė šį kūrinį. Kadangi paminėjome refleksiją - tai buvo vienas iš didžiausių ir prasmingiausių dalykų, kuriuos parsivežėme iš Berlyno „Flugwerk“ komandos. Ne aplodismentus ar susižavėjimą, ne recenzijas ar panašiai, o itin profesionalų ir atvirą metodą reflektuoti kūrėjams ir žiūrovams apie scenoje įvykusį pasirodymą. Po visų pokalbių, analizių su žiūrovais tapau žymiai turtingesnis ir dar kitaip peržiūrėjau patį kūrinį, supratau daugiau niuansų, kur dar norėčiau keliauti, kokiu keliu eiti“, - pasakojo spektaklio režisierius Artūras Areima.
Dėl netradicinio diskusijų metodo spektaklio kūrėjai gavo itin daug ir skirtingų atsiliepimų. Kūrėjai į Lietuvą atsivežė ir anoniminių žiūrovų laiškų:
„Ačiū, kad esate provokuojantys, drąsūs ir tikslūs. Ačiū, kad darote tokius dalykus, su kokiais aš galiu susidurti tik savo vaizduotėje, kuriuos slepiu nuo visuomenės ir pasilieku tik sau. Jūs įkvepiate mane pažvelgti į save ir apmąstyti savo veidmainystę. Jūs atveriate protą, kad tapčiau laisvesnis ir nuoširdesnis aplinkiniam pasauliui.“
„Hamletmachine“ Pietų Korėjoje
Pietų Korėjoje spektaklis „Hamletmachine“ buvo rodoomas teatro festivaliuose „DipFe“ ir „ST-BOMB“ Tedžono ir Seulo miestuose. Spektaklio pagrindinė tema - transgresija ir jausmų dykuma, nebūtis - nebuvo lengvai pakeliama nei spektaklio kūrėjams, nei žiūrovams Lietuvoje. „Hamletmachine“ aktoriams ir visai AAT komandai kelionė į Pietų Korėją buvo pirmasis susitikimas su žiūrovais už Europos ribų, tad kūrybinė komanda ne tik nežinojo, ko tikėtis, bet ir svarstė, ar bus lengva pasiekti žiūrovą kitokia nei įprasta teatro kalba.
Aktorius Petras Šimonis: „Lietuvoje vieni kitus, rodos, suprantame, matome tas pačias ar bent panašias visuomenėje vyraujančias problemas, todėl vaidyba tautiečiams nekėlė temos aktualumo ar emocinio tapatumo klausimų. Jų kilo Korėjoje: pavyzdžiui, ar šiame spalvotame simuliakre gyvenantys žmonės būna nelaimingi, ar jiems reikia matyti tokį spektaklį? Kiek iš jų patiria kasdienę depresiją, vienatvės jausmą, norą ištrūkti iš komercializuotos, „suišteklintos“ visuomenės ir taip toliau. Panaršęs internete radau, kad abi šalys - ir Lietuva, ir Pietų Korėja - daug metų „rungiasi“ dėl aukštesnio indekso pasaulio savižudybių reitinge. Liūdna, bet taip yra, kažkas negerai, antžmogio projektas neįvyko, žmogus vis dar užkliūna už paties savęs. Galbūt todėl spektaklis „suveikė“, nes nepaisant kultūrinių ar techninių skirtumų, vietos ar santvarkos, kuriai paklūstame, mus sieja tos pačios problemos.“
Aktorė Monika Poderytė: „Visiškai nežinojau, ko tikėtis Pietų Korėjoje. Visai kitas pasaulis, viskas nauja, nors ir panašu, bet kitaip, žmonės, miestai, kultūra... Apie teatrą čia žinau labai nedaug, todėl neįsivaizdavau, kaip priims ir mūsų spektaklį. Pirmasis įspūdis atvykus - laimė. Čia beveik kiekvienas praeivis gatvėje šypsosi, sveikinasi, kalbasi; tas paslaugumas, draugiškumas tarsi nuteikė, kad čia žmonės yra be galo laimingi ir nelabai turi problemų. Taip tikrai nėra, tačiau tai sunku suprasti iš pirmo žvilgsnio, nes iš visų pusių tave supa spalvos, šviesos, lipdukai, tipiški, stereotipiniai džiaugsmo įvaizdžiai, kurie dažnai gali apgauti. Bet nepaisant to, kad gatvėse ir teatro salėje sutinkami žmonės yra kitokie, jie vis tiek vienaip ar kitaip stengiasi suvokti, atrasti teatrą ir jo kalbą. „Hamletmachine“, jų žodžiais tariant, buvo „nauja pradžia“, „visiškai kitaip“. Tai mums leido suprasti, kad vienaip ar kitaip tuos žmones šis darbas palietė. Tapo aišku, kad žmonės ten išgyvena tokias pačias problemas, kokias analizuojame ir vystome spektaklyje: savidestrukcijos, depresijos, transgresijos, jausmų dykumos... Jie jautrūs, tik jų jautrumas labai asmeniškas ir uždaras. Greičiausiai todėl spektaklis jiems ir tapo „nauja pradžia“, nes palietė asmeniškai, o galbūt ir globaliai, leido atviriau kalbėti su savimi ir su kitais žmonėmis, privertė trumpam sustoti.“
Kūrybinę grupę stebino ir džiugino po spektaklio įvykusi diskusija: Seulo žiūrovai buvo linkę užduoti įdomius klausimus, įdėmiai skaitė spektaklio ženklus, noriai juos analizavo: „Šis darbas kalba apie nerimą ir pyktį, su kuriuo žmogus dažnai susiduria šiuolaikinėje visuomenėje. Bet man taip pat atrodė, kad jis yra apie Ofeliją, - tai personažas, kuris dažniausiai vaizduojamas kaip auka, aukojama vyrų visuomenei, tačiau šiame darbe moterį matau kaip išsigelbėjimo deivę“, - teigė viena spektaklio žiūrovių.
„Nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, jog nesidalijame panašia kultūra, istorija ar teatro kalba, ir todėl esame labai skirtingi, tai nėra tiesa: ir mes, ir jie susiduriame su panašiais vidiniais išgyvenimais. Todėl spektaklis ne tik nepaliko žiūrovų abejingų, bet ir leido su jais atvirai diskutuoti skaudžiomis temomis: depresijos, mirties, savižudybės. Tai mane maloniai nustebino; nustebino jų jautrumas, kuriuo, atrodė, jie nesidalija. Mūsų koordinatorė festivalyje po spektaklio verkė ir atsiprašinėjo, kad aktoriai turi vaidinti du spektaklius tą pačią dieną. Nustebino ir tai, kad ten dauguma žiūrovų puikiai žino šią Heinerio Müllerio pjesę ir geba diskutuoti apie jos temas už spektaklio ribų. Paradoksalu, kad negalėjome komunikuoti su žiūrovu anglų kalba, mums reikėjo vertėjo, kad kalbėtumėmės, tačiau vieni kitus supratom iš akių“, - įspūdžiais dalijasi AAT vadovė Inga Sanakojevaitė.
Artimiausi „Hamletmachine“ spektakliai:
Lapričio 30 d. 19 val.
Gruodžio 1 d. 19 val.
Spektaklio vieta: POST galerija, Kaunas
Bilietai: tiketa.lt
