Kaip ir kasmet, gegužės pradžioje (šiemet - gegužės 5-7 d.), Ispanijoje vyko 34-asis tarptautinis Leridos lėlių teatrų festivalis (Fira de Titelles de Lleida), kuris kelioms dienoms sutraukia lėlių ir objektų teatro kūrėjus ir gerbėjus iš visos Ispanijos ir Europos. Įdomu tai, kad festivalis vyko tuo pačiu metu, kaip ir vienas svarbiausių Lietuvos lėlių teatro įvykių - festivalis „Materia Magica“, kurį organizuoja Klaipėdos lėlių teatras. Be to, abu festivaliai turėjo netikėtą, bet malonią sąsają - tą patį spektaklį, kuris tapo abiejų programų kertiniu akmeniu. Bet apie viską nuo pradžių.
Leridos lėlių teatrų festivalį organizuoja Leridos lėlių centras - tai 1986-aisiais įkurta nevyriausybinė organizacija, kurios veikla apima prodiusavimą, edukaciją ir leidybą. Festivalis, kuris organizuojamas kasmet nuo 1990 m., tapo svarbiu renginiu ne tik santykinai nedideliam miestui, kuriame kiek daugiau nei 130 tūkst. gyventojų, bet ir visos Ispanijos mastu. Tai viena pagrindinių šalies lėlių teatrų mugių, kurioje itin daug dėmesio skiriama ryšiams: tarptautiniams ir vietiniams, todėl šio festivalio programoje galima rasti visko - tiek labai stiprių tarptautinio lygio kūrėjų bei reginių, skirtų itin didelio masto scenoms ir auditorijoms, tiek ir pavienių atlikėjų bei kūrinių, skirtų kamerinėms ar lauko erdvėms. Tačiau nedidelis mastelis nereiškia, kad kūriniai yra mažiau vertingi, kartais būna net ir kaip tik priešingai. Pačius įdomiausius darbus apžvelgsiu šiame straipsnyje.
Festivalio programą sudarė 29 spektakliai iš Ispanijos ir kitų Europos šalių, taip pat Pietų ir Šiaurės Amerikos. Šią plačios geografijos programą lydėjo trumpametražė lėlinė animacija, kelios parodos. Viena parodų, išsibarsčiusi po visą miestą, praeiviams kasdien netikėtai primindavo apie festivalį: tai vietinėse mokyklose besimokančių vaikų sukurtos lėlės, kurios eksponuotos parduotuvių vitrinose. Tai atspindi ir vieną iš festivalio krypčių, kuri itin svarbi organizatoriams: festivalis siekia įtraukti bei pasiekti kuo daugiau vietinių gyventojų ir įvairias miesto bendruomenes; be to, skiriamas didelis dėmesys ir rizikos grupėms - jau ketvirtus metus vienas iš festivalio spektaklių rodomas ir mieste esančiame kalėjime. Festivalio organizatoriai taip pat bendradarbiauja su vietiniais maisto ir kraujo bankais, kurie suteikia galimybę miesto gyventojams už aukas maistu ar donuojamu krauju gauti nemokamų pakvietimų ar nuolaidų spektaklių bilietams. Kaip teigia festivalio organizatoriai, miestiečiai itin noriai įsitraukia į šiuos mainus ir tai paskatina dar aktyviau įsitraukti į festivalio vyksmą, suvokti festivalį ir lėlių teatrą kaip dalį jų miesto tradicijų.
Nors viena iš svarbiausių festivalio misijų yra įtraukti vietinius žmones, tačiau itin svarbus tikslas ir plėtoti profesinius ryšius. Be įvairių susitikimų ir pristatymų, festivalis suburia net tris skirtingas komisijas, kurios skiria garbės apdovanojimus - „Auksinius drakonus“. Tai įvairių teatro sričių vietinių profesionalų komisija, tarptautinė komisija (kuriai priklausyti teko garbė ir šio teksto autorei) ir vaikų komisija. Pandeminiu laikotarpiu šių komisijų ir apdovanojimų buvo atsisakyta, tačiau šiemet apdovanojimai vėl teikti, nes, pasak organizatorių, tai suteikia papildomos vertės dalyviams. Vis dėlto šiame festivalyje skirti apdovanojimus kartu yra ir lengva, ir sunku: visi 29 spektakliai šiemet buvo labai skirtingi visais požiūriais - temomis, žanrais, menine verte ir savo auditorija.
Šiek tiek ironiška, tačiau programos apžvalgą pradėsiu nuo festivalio uždarymo spektaklio. Tai buvo teatro kompanijos „Belova&Iacobelli“ spektaklis „Loco“, kurį vos keliomis dienomis anksčiau buvo galima pamatyti ir Klaipėdoje, festivalyje „Materia Magica“. Tita Iacobelli ir Natacha Belova šiuo metu yra pagrindiniai vardai, kurie iškyla kalbant apie šiuolaikinį lėlių teatrą, žengiantys greta Duda Paivos ar Yngvild Aspeli („Plexus Polaire“). Todėl be galo smagu, kad šį spektaklį galėjo pamatyti ir Lietuvos auditorija.
Spektaklis „Loco“ paremtas Nikolajaus Gogolio kūriniu „Pamišėlio užrašai“ - tai žvilgsnis į psichikos ligą, jos progresą, daugiasluoksnį ir ambivalentišką savęs vertinimą. Scenoje - tik lova ir lėlė (marionnette habitée tipo); dvi aktorės paskolina savo kūnus tam, kad atsirastų trečiasis - pagrindinis veikėjas - Popriščinas, smulkus valdininkas. Nelaimingai įsimylėjęs savo vadovo dukterį, jis ima analizuoti ir pergalvoti savo būtį. Šis „permąstymas“ galiausiai ir priveda jį prie visiško pakrikimo. Tokia būsena pažini ir šiuolaikiniam žmogui, kuris taip įsitraukia į savęs vertinimo-pervertinimo-nuvertinimo procesą, kad ilgainiui pats ima nebesuprasti objektyvios realybės. Scenoje vyrauja „nuoga“ ir grotovskiška tamsa, kuri savotiškai slegia veikėją, atsisakoma nereikalingų detalių, tačiau pabaigoje ši tamsa ir erdvė užpildoma fizinius kūnus įgijusiomis haliucinacijomis. Net ir lovos užklotas tampa dalimi Popriščino vizijų ir haliucinacijų, kurios meistriškai kuriamos lėlių teatro priemonėmis.
Vienas įdomiausių objektų teatro pavyzdžių buvo spektaklis „Corpus“ („Kūnas“), kurio kūrėjas Xavier Bobésas gilinasi į simbolinio ir teatrališko objektų turinio paieškas, ieško to, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti banalu, todėl jis daugiau nei septyniolika metų tyrinėja įvairiausius kasdienius daiktus. Spektaklis „Corpus“ kūrėjų apibūdinamas kaip skulptūrinių objektų, objektų manipuliatoriaus ir violončelės atliekamos muzikos susitikimas, kuris leidžia skleistis tylai. Tai - atviras interpretacijoms kūrinys, kurio prasmę kiekvienas iš 25-ių žiūrovų gali iš lėto dėliotis pats, visai kaip ir atlikėjas iš atskirų fragmentų po truputėlį dėlioja ir perdėlioja žmogaus skulptūrą. Apvali medinė pakyla tampa atlikėjo tiksliai apskaičiuoto žaidimo aikštele, kur vis iš naujo sudėliojamas ir išardomas kūnas: kūnas kaip fizinė materija, kūnas kaip gamtos dalis - augalas ir gyvūnas.
Šis spektaklis tarptautinės komisijos buvo pripažintas geriausiu festivalio spektakliu už „subtilią ir akis bei širdis atvėrusią patirtį, kuri įtraukia ir yra atvira kiekvienam“. Turima omenyje ir tai, kad šis kūrinys gali būti prieinamas tiek įvairias negalias patiriantiems, tiek skirtingomis kalbomis kalbantiems žmonėms iš viso pasaulio.
Kitas spektaklis, įdomiai pažvelgęs į kūną ir mūsų santykį su juo, buvo „El Patio Teatro“ spektaklis „Entrañas“ (spektaklio pavadinimą galima versti tiesiog „Viduriai“, tačiau tas pats žodis ispanų kalboje žymi ir daug poetiškesnį individo „vidų“), kuris vietinės komisijos buvo įvertintas už geriausią scenografiją. Tai lyg magiška anatomijos pamoka, pasitelkiant objektų teatro principus vaizdžiai pasakojanti, kaip veikia mūsų kūnai - spektaklyje brėžiamos metaforos, kaip šie procesai siejasi su gamta. Minimalistinė ir švari scenografija kūrė praeito amžiaus medicinos mokslininko kabineto įspūdį, kurį tik sustiprino aktorių naudojami objektai. Pavyzdžiui, pasakojant apie kvėpavimą - rodoma nedidelė plaučių skulptūra, kurią atvėrus žiūrovai pamato ne kapiliarų raizgalynę, o mažus medelius. Taip kvėpavimas traktuojamas ne tik kaip pavienio žmogaus gyvybės pagrindas, tačiau tuo pačiu tai ir neatskiriama visos planetos dalis, kuriai egzistuoti būtini miškai.
Trupės „Giramagic“ lėlių ir objektų spektaklis „KariGuri“, kuris gavo apdovanojimą kaip geriausias festivalio spektaklis visai šeimai, pasakojo melancholišką, tačiau šviesią istoriją apie du personažus: vieną - jauną, kitą - seną, - du visiškai priešingus polius, kurie netikėtai veikia vienas kitą. Spektaklio kūrėjai paveikiai žaidė masteliais: pasitelkdami lėles ir įvairius objektus jie šokinėjo tarp realybės ir magiškojo pasaulio. Magiški triukai - neatskiriama šio spektaklio ir trupės kūrybos dalis, kaip ir pasirinkimas naudoti antrines žaliavas ar senus objektus. Nors scenografijos centre atsiduria maža trobelė, o žiūrovai pradžioje mato jos viduje tik vienišą senuką, tačiau greitai atsiranda personažas, kuris vis skatina jį veikti ir įsitraukti į netikėtus nuotykius mažoje sąlyginėje erdvėje. Spektaklio kūrėjai atskleidė, kad šį kūrinį įkvėpė per pandemiją patirta izoliacija, tačiau svarbiu akcentu tapo tai, kad net ir būnant izoliuotam namuose, pasitelkus fantaziją galima labai toli nukeliauti ir labai daug nuveikti.
Dar vienas visai šeimai draugiškas kūrinys, kuris nustebino itin profesionaliu atlikimu - tai Guillermo Albos spektaklis „Mano vienatvė“. Pradžioje žiūrovai mato tik mažą lagaminėlį-patefoną ir aktorių. Pasitelkdamas fizinio teatro raišką ir klounadą bei pirštinines lėlės ir objektus, aktorius sutelkia dėmesį į savo rankas. Besikuisdamas po savo mėlyną paltą jis vis randa tai viena ranka per daug, tai viena - per mažai. Šie komiški žaidimai vėliau perauga į gyvą ir netikėtą komunikaciją su pirštinine lėlė, kuri pradeda gyventi savo atskirą gyvenimą: siekia artimo ryšio su protagonistu, tačiau jis nori erdvės ir vengia lėlės apkabinimų, dėl to kyla komiškas konfliktas. Rankos vis virsta savarankiškais personažais, kurie tyrinėja ryšį tarp atskirų individų, kurie vis dėl to yra tos pačios sistemos - tik kitos rankos - dalis.
Trupė „La Mue/tte“ pristatė spektaklį „Le Faux-Orchestre“ („Netikras orkestras“), kuris prasideda atlikėjo muzikiniu numeriu: jis, demonstruodamas savo muzikinius gebėjimus, tampa nedideliu žmogumi-orkestru. Ši iš pirmo žvilgsnio banali scena greitai ima intriguoti - iš nedidelės dėžutės pasigirsta beldimas. Dėžutėje slepiasi kaukė-objektas - galva, kuri labai panaši į mūsų jau pažįstamą muzikantą. Neilgai trukus ji „atgyja“ ir scenoje jau matome du muzikantus, atsirėmusius vienas į kitą, tačiau vienas jų yra netikras. Klausant jo / jų atliekamos muzikos nejučia galima pamesti, kuris yra tikrasis, o kuris - tik „apsimetėlis“, kopijuojantis „gyvąjį“. Šis realybės ir iliuzijos žaidimas atskleidžia, kaip įtaigiai lėlių teatras gali konstruoti ir žaisti tuo, kaip apgaulingai mes suvokiame realybę.
Dar viena tendencija, kuri išsiskyrė festivalio programoje, tai pagarba tradicijai (įvertinta ir „Auksiniais drakonais“) bei kokybiškai dramaturgijai. Čia norėtųsi trumpai paminėti „Zum Zum Teatro“ spektaklį „Testamentas“, kuriame objektų teatru pasakojama istorija apie vyrą stikline akimi, kuris labai mėgo miuziklus ir norėjo būti dainininkas, tačiau visiškai neturėjo muzikinės klausos. Ši istorija tapo neatskiriama vizualinio pasakojimo dalimi. Pasakojimas buvo neatsiejamas nuo veiksmo ir Tonio Rumbau paskaitoje-spektaklyje „Lėlininkas, jo antrininkas ir jo šešėlis“. Čia buvo pasirinktas netikėtas paskaitos formatas - žodinį pasakojimą iliustravo trumpi įvairių tipų lėlių pasirodymai. Be galo profesionaliai valdomas marionetes buvo galima išvysti Philippo Huberio spektaklyje „Sustabdyta animacija“; kūrėjas parodė kelis skirtingus epizodus su realistiškomis marionetėmis, kurios itin detaliai atkartoja ne tik žmonių judesius, bet ir geba atlikti tokius judesius, kurių žmonės nesugebėtų dėl elementarios gravitacijos.
Festivalyje taip pat buvo mėginta pažvelgti į lėlių teatrą pasitelkiant šiuolaikines technologijas ir jų ypatybes. Pavyzdžiui, Cvikau lėlių teatro spektaklis „Elfų karalius“, kurį galima pamatyti žiūrint per 3D akinius (šį kūrinį jau esu trumpai apžvelgusi čia) ir Andréso Beladiezo kūriniai apie dirbtinį intelektą ir kitas kibernetines istorijas, kurios kuriamos pasitelkus instaliaciją, video mappingʼą ir 3D modeliavimą įdomiai praplečia objektų teatro žanro ribas.
Taigi, grįžtu prie šios publikacijos pavadinime iškelto klausimo - „Ar verta trenktis per visą Europą tam, kad pamatyčiau spektaklį, kurį būčiau pamačiusi ir Lietuvoje?“ - ir galiu drąsiai atsakyti, kad tikrai verta (ypač, kai kasdienybė vienaip ar kitaip siejasi su lėlių teatru). Kartu ir labai džiugu, kad „didieji vardai“, nors ir labai retai, bet neaplenkia Lietuvos ir nebėra būtina važiuoti skersai Europos vien tam, kad pamatytume tikrai stiprių kūrinių. Vis dėl to, pamatyti tokią gausybę skirtingų temų, žanrų ir formų yra labai pravartu, ypač - suvokti, kuo pulsuoja šiandienė tarptautinė lėlių ir objektų teatro scena, kaip bandoma įtraukti bei atliepti šiandienes temas ir išraiškos priemones.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
