Kasmet birželio viduryje Vilniuje vyksta „Kultūros naktis“. Tą vakarą miestas tampa menininkų veiklų, viešųjų pasirodymų ir nemokamo įvairių kultūros įstaigų lankymo zona. Prieš porą metų kaip tik tuo metu buvau Vilniuje. Apie tai sužinojusi mano draugė lietuvė pakvietė: „Puiku, kaip tik vidurnaktį įvyks naujo projekto premjera. Ateik“. Negalėjau atsisakyti.
Pradžia: eksperimentas
Nedidelėje teatro „Meno fortas“ žiūrovų salėje susirinko minia - daugiausiai jauni žmonės. Scenos erdvė buvo pažymėta baltais popieriaus lakštais, kuriais buvo išklotos grindys ir sienos. Keturi aktoriai maždaug valandą kartojo gestus ir judesius - be teksto, skambant elektroninės muzikos garsams ir retai kintant apšvietimui. Judesiai buvo labai sklandūs, nors ir cikliški: į priekį ir atgal, į kairę ir dešinę, veiksmas ir atoveiksmis. Toks pulsavimas savotiškai hipnotizavo ir įtraukė, tačiau neperteikė jokio konkretaus turinio. Išėjusi iš spektaklio, kuris labiau priminė judesio dirbtuves nei teatro pasirodymą, sužinojau, kad visa idėja buvo paremta bandymu panaudoti fiziką, arba platesne prasme - mokslą mene. Tai man pasirodė įdomu, tačiau susidarė įspūdis, kad ši idėja buvo visiškai nerealizuota. Todėl kai po kelių mėnesių draugė mane pakvietė į šio spektaklio premjerą, kvietimą priėmiau santūriai.
Tačiau čia mane pasitiko didžiulė staigmena. Pirmasis pasirodymas, primenantis kūrybines dirbtuves, buvo įtrauktas ir įsavintas naujajame kūrinyje, šį pasirodymą jungiant su pasirodžiusių veikėjų tekstais, kitomis raiškos priemonėmis. Taip pradėjau daugiau domėtis „Meno ir mokslo laboratorijos“ veikla.
Dalykai: energija ir judėjimas
Trupės pavadinimas „Meno ir mokslo laboratorija“ puikiai atspindi viso projekto pagrindinę idėją. Ją iniciavo Rusnė Kregždaitė, kuri nuo studijų laikų užsiima kultūros ekonomikos tyrimais - gana nauja sritimi Lietuvoje. „Aš visada buvau arti teatro, nes paraleliai studijavau ekonomiką ir teatro vadybą, tad man seniai kirbėjo mintis sujungti mokslo ir meno sritis. T. y. neužsiimti mokslo pristatymu mene, o pasižiūrėti, ar mokslas galėtų įkvėpti meną“ - viename interviu sakė R. Kregždaitė (Rusnė Kregždaitė: kaip mokslas įkvepia meną? [su R. Kregždaite kalbasi J. Tumasonytė], šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/teatras/rusne-kregzdaite-kaip-mokslas-ikvepia-mena-283-928258). Taip gimė originalaus projekto mintis: Rusnė pakvietė bendradarbiauti jauną režisierių Paulių Markevičių, su kuriuo buvo dirbusi ir anksčiau, taigi žinojo, jo polinkį į kūrybinius eksperimentus. Kūrybinei komandai buvo suorganizuotas dviejų mėnesių kvantinės fizikos paskaitų ciklas. Iš paskaitų gimė sceniniai etiudai ir improvizacijos, paremti materijos elementariausių dalelių judėjimu ir energija. Pirmą kartą laboratorijos darbą žiūrėjau būtent šiame etape.
Įkvėptas fizikos mokslų daktaro Vytenio Pranculio paskaitų apie kvantinę fiziką, Paulius parašė dramaturginį tekstą, kuris buvo naudojamas antrojoje spektaklio versijoje, pavadintoje „Dalykai“.
Rusnė pasakojo, kad ji tai pasiūlė režisieriui. „Turėjau truputį pristabdyti Paulių ir pažiūrėti iš žiūrovo perspektyvos, ką jis supras“ - aiškino Rusnė. Teksto poreikį taip pat juto ir projekte dalyvaujantys aktoriai. Taip spektaklyje atsirado penki fizikai: Izaokas Niutonas (Simonas Dovidauskas), Albertas Einšteinas (Gabrielius Zapalskis), Nilsas Boras (Vygandas Vadeiša), Nikola Tesla (Paulius Markevičius, kurio buvimą įkūnijo tik iš virš scenos esančio garsiakalbio sklindantis balsas) ir Marija Sklodovska-Kiuri (Greta Grinevičiūtė). Fizikams diskutuojant apie materijos judėjimą, struktūrą ir pasaulio pradžią, pasirodo Adomas ir Ieva, tačiau mokslininkams jų biblinis pasakojimas apie Pradžią nesuteikia tenkinančio atsakymo. Jie be paliovos užduoda esminį klausimą: o kas buvo prieš tai? Pasakodami ir bandydami išaiškinti pasaulio prasmę remdamiesi fizikos teorijomis, herojai eina vis gilyn į praeitį, gilindamiesi į materijos struktūrą. Jų teorinius samprotavimus nutraukia judesių, simbolizuojančių dalelių - atomų, kvarkų - judėjimą ir besikaupiančią energiją bei jos srautus sekos. Pulsavimas, elastingumas, impulsyvumas - visa tai matoma aktorių kūno judesiuose. „Kai pradėjome judėti, buvo labai sunku. Buvo daug keiksmų. Esu tas piktas aktorius, kuris visada klausia: kodėl? [...] Pradedi judėti ir negalvoji, kaip juda tavo kūnas, nes ieškai turinio. Forma atsiranda vėliau. Viskam pradžią davė mokslas“ - man sakė „Meno ir mokslo laboratorijos“ aktorius Simonas Dovidauskas.
„Dalykuose“ daugiausia dėmesio skiriama judėjimo ir energijos tyrimams. Paklausus kūrėjų apie jų įkvėpimo šaltinį, jie nenurodo jokio konkretaus pavyzdžio. „Dalykų“ turinys atsirado ieškant, kas mus supa ne tik išorėje, bet ir viduje. Viskas prasideda nuo judėjimo, tai yra gyva, tai juda. Pasauliui pirmasis impulsas yra judėjimas“ - sako Paulius. Tuo jis pabrėžia atsiribojimą nuo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurią baigė kartu su dalimi „Meno ir mokslo laboratorijos“ aktorių, įgytos praktikos ir išmoktų metodų. Lietuvos teatro mokykla yra labai griežta ir nepalieka daug erdvės savarankiškiems eksperimentams. Studentai priimami į konkrečių meistrų dėstomus kursus ir daug kas priklauso nuo to, pas ką patenka. Trupę „Meno ir mokslo laboratorija“ sudaro Silvos Krivickienės - režisierės, besižavinčios rusų literatūra ir aktorystės ugdymu Stanislavskio metodo dvasia - auklėtiniai, tačiau jie taip pat yra ir režisieriaus Eimunto Nekrošiaus auklėtiniai, suvaidinę jo spektakliuose „Dieviškoji komedija“, „Rojus“, „Jobo knyga“, „Bado meistras“ ir „Cinkas“. „Meno ir mokslo laboratorija“ savo veikloje vis dėlto atsiriboja nuo abiejų kūrėjų įtakos. Taip pat šios organizacijos veikla yra platesnė nei tradiciniai mokslo populiarinimo projektai. "Dažnai jie labiau susiję su vaizduojamuoju menu ir yra gana primityvūs, pvz. kažkas fotografuojama mikroskopu ir į tai žiūrima - gražu, menas. Mes norime eiti toliau“ - aiškina Rusnė.
„Reikalai“: atsakomybė ir paradoksas
2017 m. trupė „Meno ir mokslo laboratorija“ pradėjo rengti naują spektaklį. Kilo idėja pasinaudoti jau sukurtu tekstu - Frydricho Diurenmato „Fizikais“. Rusnė ir Paulius vėl suorganizavo paskaitas, taip pat atranką, kurioje atrinkta dešimt aktorių - trys jų vaidina „Dalykuose“. Šį kartą trupė išvyko į Molėtų astronomijos observatoriją, kur kelias dienas trukusių kūrybinių dirbtuvių metu repetavo spektaklį. Tai buvo labai intensyvus laikas, užsiėmimai kartais baigdavosi penktą ryto, o aštuntą vėl reikėjo keltis ir toliau repetuoti. Simonas Dovidauskas sako, kad toks nuovargis padėjo pasiekti norimą rezultatą.
Pauliui Markevičiui tai buvo pirmasis darbas naudojant jau parengtą dramos tekstą. Jį ruošdamas spektakliui išbraukė palyginti mažai ir įtraukė monologą apie tuštybę iš Koheleto knygos, kurį spektaklyje sako beveik visą laiką esantis scenoje, tačiau tylintis karalius Saliamonas (Jurgis Marčėnas). Režisierius taip pat nusprendė pakeisti pavadinimą - „Fizikai“ tapo „Reikalais“. Jis aiškino, kad lietuvių kalboje šis žodis turi daug atspalvių. „Reikalai“ tai kažkas, kuo užsiimi, kažkas, kas trukdo pasiekti tikslus, tai gali būti tavo sunkumai, patirtis - apie tai sakome „reikalai“. Tai niuansai, atsirandantys susitikus dviem skirtingus siekius turintiems žmonėms ir tuomet prasideda „reikalai“. „Fizikų“ herojai yra trys į beprotnamį uždaryti mokslininkai, kurie save laiko Einšteinu (Simonas Dovidauskas), Niutonu (Vygandas Vadeiša) bei karaliumi Saliamonu (Gediminas Rimeika). Kai įstaigoje nužudoma slaugytoja, paaiškėja jų tikrieji motyvai. Pasirodo, kad kiekvienas jų slapta trokšta panaudoti fiziką platesniems, taip pat ir politiniams tikslams. Šio spektaklio kūrėjai pirmiausia gilinasi į savo herojų asmeninius, moralinius pasirinkimus bei mokslui tenkančią atsakomybę. Nes jis, viena vertus, gali pagerinti žmonijos gyvenimo sąlygas, kita vertus, privesti iki nusikaltimo.
Diurenmatas „Fizikus“ papildo 21 su drama susijusia teze. Jose rašo, kad dramaturgai, panašiai kaip logikai ir fizikai, negali išvengti paradoksų, kadangi jie kartu su atsitiktinumais nukreipia žmogiškąsias istorijas tam tikra linkme. „Meno ir mokslo laboratorijos" spektakliuose atsitiktinumas dažnai vaidina gana svarbų vaidmenį. Nors klasikinei improvizacijai juose nelieka daug erdvės, aktoriai nefiksuoja savo judesių, todėl kiekvieną kartą jų kūnai paklūsta vis kitam impulsui. Tampa kūnais, kaip juos apibrėžia fizika: dalelių rinkiniu, kurių judėjimo potencialas gali būti neribotas. Vienoje „Dalykų“ scenoje visi aktoriai juda panašiu, pulsuojančiu būdu, tačiau kiekvienas tai daro kitu ritmu. Tam tikru momentu Simonas pradeda sūpuoti virš scenos juodą maišelį-švytuoklę. Aktoriai sulėtina judesius ir staiga paaiškėja, kad viskas juda veikiant tai pačiai energijai. „Visi esame viena“ - spektaklyje sako Gabrielius Zapalskis. Šis suvokimas suteikia galimybę ne tik traktuoti fizikos dėsnius kaip įprastą formą, kurios ribose įspraustas spektaklis, tačiau ir išryškinti šių dėsnių tikrąjį turinį.
„Tiek fizikai, tiek menininkai siekia to paties: kovoja už geresnes sąlygas visiems, atranda bendrąjį žmogiškumą,“ - sako Paulius. „Dalykų“ pirmoje scenoje jis įeina vilkėdamas juodą palaidinę su užrašu „I´m not an artist”. O „Reikaluose“ pasirodo biblinė karaliaus Saliamono figūra, tačiau tuo pačiu metu ant scenos gilumoje esančios rožinės užlaidos matomas atpažįstamas grafitis sufleruoja, kad turime reikalą su žinomu Vilniaus grafičių piešėju Solomonu. Abiejuose spektakliuose ištrinama riba tarp to, ką matome, ir to, ką norima perteikti. Reikšmės persidengia, o matomi vaizdai suteikia galimybę kurti daugialypes asociacijas, kurios kartais gali būti tarpusavyje nesuderinamos. Suvokimą savotiškai trikdo muzika, kuri yra esminis šių spektaklių elementas. Agresyvi ir raiški, viena vertus, sukuria ekscentrišką atmosferą, kita vertus, suteikia nerealumo scenos tikrovei. Muzikos ir šokio sekos, ypač „Reikaluose“, atskleidžia herojų vidinį dvasinį pasaulį, tuo pačiu jiems suteikiant šiek tiek laisvės. Trupės choreografė Greta Grinevičiūtė repeticijose dažnai kartojo: „Nenorime realizmo, norime magijos“. Ši magija scenoje pasireiškia ne efektyviais triukais, o būtent kuriant atmosferą, atskirą tikrovę, kurioje tuo pat metu yra erdvės ir mokslui, ir metafizikai.
Planai, planai ...
„Meno ir mokslo laboratorija“ kol kas yra ankstyvajame kūrybos etape. Kolektyvas vis dar formuojamas, nors jau ir turi keletą nuolatinių narių. Tačiau neturi buveinės. Repeticijos vyksta kūrybinėse stovyklose bei įvairiose Vilniaus vietose, spektakliai dažniausiai vaidinami nedidelėje teatro „Meno fortas“ scenoje, tačiau, kaip sakė Rusnė, netrukus planuojama pradėti važinėti po Lietuvą. Būdama nepriklausoma trupė, „Laboratorija“ veikia projektų rėmuose. „Idėjų yra daug, bet viskas priklauso nuo finansavimo. Teikiame Kultūros tarybai paraiškas atskiriems projektams ir, jeigu gauname lėšas, pradedame veikti,“ - sako Rusnė. Šiuo metu vyksta pasirengimas premjerai, kuri turėtų įvykti 2018 m. spalį. Šį kartą trupė paskelbė dramaturgijos konkursą, kuriame dalyvavo penkiolika autorių. Laimėjo Justo Tertelio, aktoriaus ir dramaturgo, pjesės apie mokslo klaidas pasiūlymas: kas jos yra, kaip būna pateisinamos, kas būtų, jei nebūtų klaidų, kas gali kilti jas padarius ir pan. Be to, trupė planuoja statyti spektaklį vaikams apie supermokslininką bei akustinį eksperimentą apie žvaigždes, kuris vyks Molėtų observatorijoje.
„Meno ir mokslo laboratorija“ įneša tam tikros gaivos į Lietuvos teatro gyvenimą, kuris tradiciškai remiasi didžiųjų meistrų kūryba. Naujoji karta gerbia šią tradiciją, tačiau nori iš jos išsivaduoti ir eiti savo keliu. Darbas „Meno ir mokslo laboratorijoje“ suteikia daug malonumo. „Akademijoje nebuvo laisvės, o čia ją turime,“ - sako Paulius. Lietuvoje atsiranda vis daugiau tokių trupių bei jaunų, nepriklausomų kūrėjų. Ir nors jie susiduria su daugybe finansinių ir organizacinių problemų, kurių neturi jų mokytojai, teatro bendruomenė juos vertina palankiai ir viltingai.
