Prieš keletą mėnesių išgirdusi, kad režisierė Yana Ross Berliner Ensemble stato Antono Čechovo pjesę „Ivanovas“, supratau, kokios reliatyvios gali būti vertybės. Vykstant karui Ukrainoje menininkų sprendimus inscenizuoti rusų autorių kūrybą paprastai vertinu neigiamai.
Tačiau Ross pasirinkimo klausimą nustelbė kiti dalykai: džiaugsmas dėl režisierės darbo istoriškai svarbiame ir iki šiol viename ryškiausių Vokietijos teatrų ir tvirto menininkės vertybinio stuburo pažinimas, neleidžiantis pagalvoti, kad ji bandys aukštinti rusų kultūrą. Tokie štai mano dvigubi standartai.
„Berlyno ansamblio“ scenoje pamatytame „Ivanove“ iš Čechovo liko nedaug. Regis, tik pagrindinė siužeto linija, personažų santykių šablonai ir pagrindinių veikėjų vardai, kiti vardai pakeisti vokiškais.
Čechovo tekstas čia veikiau integruotas į aktorių improvizacijas ir papildytas ištraukomis iš Davido Fosterio Wallace´o kūrybos. Taip vienoje svarbiausių Vokietijos scenų radosi spektaklis, kurio veiksmas vyksta teniso klube.
Teniso klubo patalpomis scenografė Bettina Meyer pavertė besisukančią sceną. Vis greičiau keičiantis situacijoms, kurias paspartina ir gyva muzika, žiūrovams prieš akis skleidžiasi kompanija suaugusių žmonių, nesugebančių priimti nei nedidelių, nei reikšmingų sprendimų. Ir, be abejo, to priežastys: absurdą siekiantis politkorektiškumas, baimė pasirinkti neteisingai ar pasirinkus prarasti turėtą įtaką, taip pat paprasčiausias brandos stygius, dėl kurio atsisakoma matyti realybę. Pusiau ironiškai galime sakyti, kad ką daugybę metų matėme kalbant vokiečių politikus, tą pamatome „Ivanovo“ visuomenėje.
Įdomu, kad apie spektaklį rašę vokiečių kritikai tokios savo tautos refleksijos nesureikšmino, t. y. arba nepastebėjo, arba atsisakė suprasti. Dauguma atkreipė dėmesį į personažų negebėjimą priimti sprendimus, tačiau tekstuose (kurių buvo daugiau nei dešimt) praktiškai nesvarstyta apie spektaklio sąsajas su šalies, kurioje jis pastatytas, kontekstu. Veikiau akcentuota pasiturinčiųjų klasė, kurią žiūrovams pasufleravo veiksmo perkėlimas į teniso klubą.
Kitas įdomus dalykas - nors lietuviai už Čechovo niveliavimą šiandien plotų rankomis, vokiečių kritikai peikė režisierę už nutolimą nuo to, ką patys laiko tikruoju Čechovu. Daugiausia kritikuotas komiškumas, jam spektaklyje neatrasta dramatiško pagrindo. Čia nejautri žiūrovė iš šalies galėtų pasakyti, kad galbūt patys žiūrovai atsisakė pamatyti dramatišką pagrindą, besiremiantį kritika jų atžvilgiu. Ne paslaptis, kad kadaise imperializmo pagrindais turtus ir įtaką kūrusioms valstybėms savikritika nėra būdinga.
„Ivanove“, ieškant Čechovo, pavyko suprasti šį tą reikšminga - Ross spektakliai iš principo čechoviški. Kad ir kokio autoriaus kūrybą pasirinktų statyti - Wallace´ą, von Horváthą, Ibseną, Bulgakovą ar bet ką kitą - jos spektaklių dramaturgijoje randame daug rusų dramaturgo kūrybai būdingų principų. Tikėtina, kad jais pasižymės ir jos būsimas pastatymas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kito sezono pradžioje.
Pavyzdžiui, dažno Ross spektaklio ekspozicijoje matome šventę arba pasiruošimą švęsti - tai gali būti gimtadienis, vestuvės ar ne visai šventiškos, tačiau proga susirinkti tampančios laidotuvės. Pavyzdžiui, „Ivanove“ ruošiamasi teniso klubo savininkų dukters Sašos dvidešimt pirmajam gimtadieniui.
Kitas bendrumas - kaip ir Čechovo pjesėse, režisierės spektakliuose tarsi nėra pagrindinės linijos. Visos istorijos atrodo vienodai (ne)svarbios ir nebūtinai tarpusavyje susijusios, tačiau jos paprastai komentuoja svarbiausias temas. Todėl išskirtinai sunku pasakoti Ross spektaklių siužetus: neišvengiamai tenka leistis į smulkmenas.
„Berlyno ansamblio“ „Ivanovo“ siužeto ašis - tai paties Čechovo užrašyta istorija apie vidutinio amžiaus valstybės tarnautoją Ivanovą, prieš daugybę metų vedusį žydaitę Sarą. Šiandien aplinkiniai kalba, kad jis vedė iš išskaičiavimo ir visiškai prašovė: ji, siekdama būti su pamiltu vyru, atsisakė žydų religijos ir buvo atstumta tėvų, jie atėmė ir jos teisę į šeimos pinigus.
Spektaklio Sara ilgainiui suserga vėžiu (pjesėje ją žudo anuomet populiaresnė tuberkuliozė), o Ivanovas pajaučia aistrą jam neabejingai jaunajai Sašai. Merginai bandant įkalbėti mylimąjį pabėgti pas ją, šis renkasi ir toliau kentėti santuokoje ir kankinti žmoną.
Šią istoriją supa masė kitų: įsiskolinę vyrai, Dubajuje dirbanti ir dėl titulo pasiryžusi save atiduoti nusenusiam grafui nuomonės formuotoja, erotinės Sašos (Amelie Willberg) kūrybos apraiškos, Sarą (Constanze Becker) padaryti laiminga pasiryžęs Jürgenas (Čechovo Lvovas, akt. Jonathanas Kempas), pinigus labiau už viską vertinanti Sašos motina Stina (Čechovo Lebedeva, akt. Claude de Demo) ir taip toliau.
Čia atrandame dar vieną netikėtą Ross ir Čechovo sąsają. Režisierės interpretacijoje vaizduojamos nebūtinai teisingos ir moralios, bet išsilavinusios, tvirtos bei ištvermingos moterys. Dramaturgo kūryboje daugybė moterų taip pat stiprios, ištvermingos ir galingos, o žudosi ir beprasmiškai filosofuoja būtent vyrai (beje, Ross spektaklyje Ivanovas ne nusižudo, o nuo amžino bėgiojimo ir streso patiria širdies smūgį).
Sąmoningai kalbu apie lyčių skirtumus, nes Ross „Ivanove“ išsilavinimas, pinigai, gudrumas ir įtaka - tai moterų sritys. O dauguma vyrų nugeibę, neįdomūs, vien apsimetantys turį galią.
Nereikėtų klaidingai manyti, kad spektaklis vien tik aukština moteris. Jos čia taip pat skęsta problemose ir tai liudija vien tai, kokius vyrus jos pasirenka. Kodėl Sašai patrauklus nepasiekiamas ir nelabai kam tikęs Ivanovas? Neatmesčiau galimybės, kad ją masina azartas pasiekti jos trokštantį, tačiau vilionėms iki galo nepasiduodantį vyrą.
Tačiau svarbesnė priežastis turbūt glūdi jos šeimos modelyje, kur vyras (Paulas, Čechovo Lebedevas, akt. Paulas Herwigas) yra finansiškai ir morališkai priklausomas nuo žmonos, keliančios ir jo visuomeninį statusą.
Sašos motinos Stinos socialiniai įgūdžiai taip pat abejotini: ji yra verslininkė, kuri dėl pinigų spjauna net į dukters poreikius. Merginos draugė nuomonės formuotoja Marta (Zoë Valks) yra sekėjų mylima ir vyrų geidžiama partija, tačiau negeba ilgiau susikaupti prie vienos užduoties ir gūžiasi prireikus nuspręsti ką nors reikšminga. O Ivanovo žmona Sara, nors yra išsilavinusi ir tvirta, nuolat atsisako aplinkinių pagalbos, kviečiančios išlipti iš sau pačiai kenksmingų sprendimų pasekmių.
Viena įdomesnių spektaklio scenų - Sašos sugalvotas politkorektiškumo žaidimas: visi susėdę puslankiu turi pasakyti po juos žeidžiantį žodį, kurio kitiems derėtų nebevartoti. Tai absurdo kupina scena, kurioje Sara prašo nevartoti žodžio „žydė“, dukters į sostinę nenorinti išleisti Stina - „Berlynas“, senas baltaodis Matthias (Čechovo Šabelskis, akt. Veitas Schubertas) - „senas baltasis vyras“, aukštas, lieknas, ilgaplaukis Michaelis (Čechovo Borkinas, akt. Maximilianas Diehle) - „Jėzus“ ir t. t.
Trinant žodžius tarsi stengiamasi ištrinti faktus, kuriuos kultūra pavertė nepatraukliais. Žinoma, gniaužiant problemas, pradeda lįsti kitos: pavyzdžiui, žydei Sarai Sašos mama patikslina, kad jos vardas „Stina - kaip Palestina“. Turint omenyje milžinišką vokiečių juntamą kaltę žydų tautos atžvilgiu, šis komentaras turėjo suskambėti itin įžūliai ir sudirginti Izraelį išskirtinai palaikančius vietinius žiūrovus.
Neneigdama kūrybinės komandos pastebėjimų ir įdomių scenų vertės, turiu pripažinti, kad apskritai „Ivanovas“ man buvo vienas nuobodesnių Y. Ross spektaklių. Tai lėmė ir poreikis skaityti titrus, ir itin sparti antrosios dalies scenų kaita.
Artėjant link spektaklio pabaigos, režisierė užsuko nesustojantį veiksmo riedėjimą nuo kalno. Tai logiškas sprendimas, tačiau susidurta su dviem problemomis. Pirma - kol kas nebuvo riedama organiškai, tad žiūrovai negalėjo fiziškai pajusti pagreičio, o antra - pabaigoje pristigo išsitaškymo.
Prisimindama puikų Vilniuje statytą Ross spektaklį „Vienos miško pasakos“ spėju, kad teatrui, kuriame reflektuojama vietinė visuomenė ir kuriame vienas kitą veja smulkūs, bet talpūs įvykiai, išsitaškymas pabaigoje būtinas. Taip žiūrovai ne tik pamato, prie ko priveda jų pačių įpročiai, bet ir gauna galimybę atsitrenkę į sieną paleisti tai, kas juos pamažu prislėgė.
„Ivanovo“ finalas palieka įspūdį, kad tai - ištrauka iš šalies gyvenimo, neturinti nei pradžios, nei pabaigos. Visai kaip Čechovo pjesėse, kur paskutiniame veiksme baigiasi istorija, tačiau nesibaigia pasaulis. Nes kas benutiktų personažams, visuomenė ir toliau liks tokia, kokią ją mums ką tik parodė kūrėjai.
